Per 200 senolių ir neįgalių žmonių Šiaulių mieste prižiūri 23 socialinės darbuotojos. Jų darbe yra dalykų, kurie neįtraukti į paslaugų kainyną: už bendravimą ir žmogišką šilumą kainos nėra. Būtent to pasiilgsta namuose dienas leidžiantys žmonės.
Socialinis darbuotojas — šeimos narys
Socialinių paslaugų centro socialinė darbuotoja Vilija Pipinienė sako, kad jos prižiūrimi senyvo amžiaus žmonės viską atiduotų už vieną neparduodamą paslaugą — bendravimą. Dažnai būna, kad skuba jau pas kitą, o aplankytasis užstoja duris ir kalbina bet kokiomis temomis.
Jos lankomam Jonui Ziberkui — 94-eri. Jo sutuoktinei Irenai Ziberkienei — 84-eri. Iki šiol pora moka pajuokauti ir šeimyniškai vienas su kitu pasibarti. Jonas vis prisimena, kaip 1939-aisiais gelbėjo Vilnių nuo Lenkijos invazijos. Irenai tos kalbos jau atsibodusios — vis tildo vyrą.
J. Ziberkaus gyvenimas vertas knygos. Jis yra vienas iš nedaugelio likusių tarpukario Lietuvos karininkų. Teko jam patirti ir Sibiro šaltį. „Dirbau kaip arklys. Dabar daug kalba apie anuos laikus. Man reikėjo viską ant savo sprando nešti“, — pasakoja J. Ziberkus.
Sutuoktiniai nebenueina į parduotuvę ar vaistinę. Savo mažyčiame bute džiaugiasi, kad dar turi vienas kitą. Laukia savo socialinės darbuotojos kaip medžiai pavasario saulės.
Socialinė darbuotoja V. Pipinienė didžiuojasi, kad jai tenka prižiūrėti šiuos šviesius žmones. Ji yra išklausiusi visas jų gyvenimo istorijas. Senoliams ji tarsi artimas šeimos narys.
Draugystė
Larisa Jasudienė visą gyvenimą dirbo psichiatre. Dabar sveikata neleidžia daug judėti. Sūnus gyvena pajūryje. Tenka kviesti į pagalbą socialinę darbuotoją.
„Ji dabar yra man artimiausias žmogus“, — apie savo socialinę darbuotoją Aldoną Samalionienę sako buvusi psichiatrė.
Kadangi L. Jasudienė visą gyvenimą dirbo su žmonėmis, jai labai svarbu bendrauti. „Išeidama į pensiją turėjau tiek daug planų. Deja, pašlijo sveikata. Ką aš daryčiau be savo Aldutės. Jai pagal darbo aprašą nepriklauso išklausyti mano bėdų. Užsikimšk ausis, Aldute, tau nebūtina girdėti pagyrų“, — glosto savo socialinės darbuotojos ranką L. Jasudienė.
Moteriai teko sutikti daug socialinių darbuotojų. Jos nuomone, jiems neužtenka atlikti pareigą. Labai svarbu mokėti bendrauti. „Jei yra pasitikėjimas tarp gydytojo ir ligonio, vaistai veiks geriau“, — palygina L. Jasudienė.
Kasdienė sriuba
„Tenka būti šių žmonių rankomis, kojomis ir protais“, — sako socialinė darbuotoja Nijolė Špokauskienė. Tarp jos lankomų klientų yra psichikos negalią turinti šeima.
N. Špokauskienė užeina į butą: „Anksčiau čia buvo baisiai apleista. Viską sutvarkėme ir kiek įmanoma suremontavome“. Ji skuba peržiūrėti kompensuojamųjų vaistų knygeles. Tikrina, ar visi laiku išgeria vaistus, ar jų nesupainioja.
Vienas šios šeimos narių dabar beveik nebendrauja. Tik guli. Atsikėlęs lekia į virtuvę, viską suvalgo ir vėl į lovą.
Socialinės darbuotojos ilgai galvojo, ką daryti, kad kiti nebadautų. Sugalvojo. N. Špokauskienė išverda didžiulį puodą sriubos, kurios užtektų porai dienų — iki kito vizito.
Tenka ne tik tvarkyti kambarius ar gaminti maistą, bet ir įkalbėti šiuos žmones nusiprausti. „Gerai, jei jie ramūs, tačiau niekada nežinai, ar neteks bėgti“, — pasakoja socialinė darbuotoja.
Paslaugos mokamos, nors atlyginimas netenkina
Socialinio darbo organizatorė Rita Kukanauzienė pasakoja, kad Socialinių paslaugų centro skyriui jau dešimt metų. Žmonės ėjo, keitėsi ir pasilikdavo tik tie, kurie pajėgia dirbti. Netinkantys greitai atkrenta.
Šiaulių socialinių paslaugų centras aptarnauja per 200 klientų. Visi jie — senyvo amžiaus arba turintys negalią. 23 socialinės darbuotojos 2-3 kartus per savaitę užsuka pas savo prižiūrimus žmones. Sutvarko butus, pagamina valgio, parneša maisto produktų arba vaistų.
Ar tiesa, jog vieniši žmonės palieka tavo butus juos prižiūrintiems asmenims? „Žinau tik pora atvejų, kai žmogus paliko turtą valstybei. Socialiniai darbuotojai mato, koks žmogus tampa svarbus po mirties. Kol gyvas — niekas iš artimųjų nelanko“, — sako R. Kukanauzienė.
Jei kliento pajamos siekia 700 litų, jis už socialinių darbuotojų paslaugas susimoka pats. Jei žmogus gauna mažiau — paslaugas kompensuoja valstybė. Paslaugos kainuoja nuo pusės lito iki trijų. Maisto pirkimas — 1,82 lito. Pietų gaminimas — 2,74 lito. Jei žmogui guli patale ir pats niekuo negali pasirūpinti, jam šios paslaugos atsieina apie 50 litų per mėnesį.
R. Kukanauzienė tvirtina, kad dabar socialinėms darbuotojoms nustatytos darbo normos yra per didelės, o atlyginimai vargani. Prižiūrėdamos 8-10 senukų arba neįgalių žmonių jos uždirba 820 litų per mėnesį.
Alvydas JANUŠEVIČIUS
