Kilusi sumaištis dėl nacionalinio investuotojo į atominę elektrinę bendrovės socialdemokratams gali virsti tuo, kuo konservatoriams tapo „Mažeikių naftos“ pardavimas. Nepaisant, kokia Mažeikių pasakos pabaiga – kas puotoj apsilankė, kas gėrė, kam per barzdą varvėjo – Mažeikiai konservatoriams kainavo reitingus ilgiems metams į priekį.
Ar Vytenis blogas?
Vis mažiau lieka kelių sėkmingai išlaviruoti socialdemokratams, nes pasakos apie Trigalvį slibiną siužetas vystosi tarsi sniego kamuolys, ir vis mažėja kelių bei būdų Gedimino Kirkilo vyriausybei išlaviruoti be didesnių praradimų – juo labiau, augančios infliacijos bei artėjančių rinkimų fone. Ne vienerius metus ir vyriausybėje, ir gyventojų apklausose dominavusi partija pastaruoju metu ir šiaip praranda pozicijas: po ilgesnio laiko partijų reitinguose smuktelėjo į trečią vietą.
Visai nesidžiaugiu kilusia sumaištimi dėl nacionalinio investuotojo, nors tai apžvalgininkui suteikia palankių progų gerai išmirkytomis kritikos rykštėmis dar kartą čaižyti politikų, pareigūnų, o šiuo atveju – ir iškilių verslininkų nugaras. Liūdna, kad šis sujudimas gali pakenkti Lietuvos tarptautiniam įvaizdžiui, energetiniam saugumui. Kaip besuktum, atsakomybė už tai tenka vyriausybei, ir visų pirma – joje dominuojantiems socialdemokratams.
Socialdemokratų partijos monolitas Seimo nario Broniaus Bradausko balsu nutildė išsišokėlį Andriukaitį: „Vyteni, tu – blogas žmogus!“ Dar prieš socdemų tarybos posėdį ausis suglaudė ir kiek anksčiau gana karingai nacionalinio investuotojo lipdymą kritikavęs Algirdas Brazauskas. Minėtas Tarybos posėdis buvo efektingas spektaklis pademonstravęs, kad partiniai interesai svarbiau, nei valstybės reikalai. Tačiau rinkėjai už tai ovacijų nesukels.
Aukštosios biurokratijos triumfas
Jau skamba trimitai, raginantys Gedimino Kirkilo vyriausybę pasitraukti. Štai toks likimas žmogaus, norėjusio būti geru visiems. Atrodo, tai bus tipiškas biblinis atvejis, kai pasakojama apie žmogų, kuris yra „nei šaltas, nei karštas“. Už tą drungnumą bausmė – išspjautas iš burnos. G. Kirkilas yra liberalus žmogus gerąja šio žodžio prasme, sugeba argumentuotai kalbėti ir derinti įvairių grupių interesus. Tačiau dabartiniu metu šie jo privalumai atsisuko kita puse. Noras įtikti ir vieniems, ir kitiems tapo blaškymusi, o tarpininkavimas interesams praradus savąjį stuburą ministrą pirmininką pavertė interesų grupių įkaitu. Ši vyriausybė stengėsi išlaikyti technokratinį veidą ir, rodos, ramybės dėlei išsižadėjo visų reformų, kurios reikalavo ryžto ir politinių sprendimų – mokslo ir studijų, sveikatos sistemos pertvarkos, kovos su korupcija. Tačiau nuo Trigalvio taip lengvai neišsisuksi.
Čia ir atsiskleidė kita neryžtingumo pusė: neideologinė, technokratinė širma maskavo faktą, kad G. Kirkilas iš esmės kliovėsi aukštąja biurokratija. Aukštoji biurokratija nenori reformų, o kai įsitikino, kad politinė vadovybė stokoja valios, pradėjo atvirai ir drąsiai pati siūlyti savo darbotvarkę. Verslo ir įvairių grupių interesai plėtojasi beveik nevaržomi jokios politinės valios, kuri atstovautų valstybės interesams. Ir fantazijai, skrydžiui į milijardinių lėšų lietų čia nėra jokių apribojimų. Susiklostė padėtis, kad vyriausybės likimą didžia dalimi lems „Vilniaus prekybos“ įgeidžiai, kaprizai ar, priešingai, geranoriškumas. Padėtį geriausiai iliustruoja Vyriausybės pasimetimas „neprisimenant“ argumentų, kurie išskirtines sąlygas dalyvauti amžiaus energetiniame projekte suteikė būtent „Vilniaus prekybos“ valdomai NDX, nors tai yra ir turi būti visų diskusijų bei samprotavimų ašis. Taigi vyriausybės nariai gali klausti tik patys savęs, kas juos nešė į tą galerą.
