Labiausiai gąsdina, kad tikrasis šios problemos mastas vargiai telpa į statistiką, taip pat pastebima, kad smurtas dažnai būna netiesioginis, kartais įgauna subtilių ir sunkiai atpažįstamų formų.
Seimo pirmininkė siūlo analizuoti ir tobulinti įstatymą
Lygiai prieš dešimt metų Lietuvoje įsigaliojo Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, tuo metu laikytas pažangiu, drąsiu politiniu sprendimu.
„Tuo metu Seimas rado jėgų priimti drąsų sprendimą. Buvo pripažinta, kad smurtas artimoje aplinkoje yra visuomeninės reikšmės žmogaus teisių ir laisvių pažeidimas“, – pastebėjo Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen.
Pasak politikės, Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo veikimo dešimtmetis – proga apžvelgti, kas pasikeitė šalyje nuo teisės akto priėmimo datos. Būtina įvertinti, ar tinkamai veikia pagalbos nukentėjusiesiems nuo smurto artimoje aplinkoje mechanizmas ir kaip jį reikėtų tobulinti.
„Tai gera proga padiskutuoti apie tai, kaip siekti tokios visuomenės, kurioje smurtautojų aukomis dažniausiai tampančios moterys ir mergaitės jaustųsi saugesnės“, – pridūrė Seimo pirmininkė.
V. Čmilytė-Nielsen sakė apgailestaujanti, kad Lietuvoje smurtas artimoje aplinkoje išlieka dažniausiu žmogaus teisių pažeidimu. Jos teigimu, nors statistiniai duomenys rodo, kad kas trečia moteris tam tikru savo gyvenimo etapu patyrė smurtą artimoje aplinkoje, tikrasis šios problemos mastas vargiai telpa į statistiką.
„Smurtas dažnai būna netiesioginis, kartais įgauna subtilių ir sunkiai atpažįstamų formų“, – akcentavo ji.
Seimo pirmininkės nuomone, svarbu įvertinti, kaip galima patobulinti Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą ir imtis veiksmų.
„Žmogaus teises ginantys įstatymai, deja, sunkiai skinasi kelią mūsų Parlamente, tai rodo pastarųjų dienų pavyzdžiai. Tačiau kaskart, kai tai pavyksta, mūsų visuomenė tampa brandesnė ir atskiros grupės tampa saugesnėmis. Todėl tęskime pradėtus darbus“, – teigė V. Čmilytė-Nielsen.
Įstatymas gimė nevyriausybinių organizacijų iniciatyva
Buvusi Seimo narė, žmogaus teisių aktyvistė Giedrė Purvaneckienė apžvelgė prieš 10 metų priimto įstatymo ištakas. Jos teigimu, pirmieji įstatymo formavimo žingsniai dažniausiai buvo finansuojami ne iš valstybės šaltinių, o iš tarptautinių organizacijų.
Pasak G. Purvaneckienės, nevyriausybinės moterų organizacijos, siekdamos atkreipti ministrų kabineto dėmesį į plačiai paplitusį smurtą, pačios inicijavo tyrimus, rengė konferencijas, rašė raštus į valdymo institucijas, domėjosi Vakarų patirtimi.
„Kova prieš smurtą prieš moteris prasidėjo „iš apačios“, kilo iš taip vadinamų žolės šaknų“, – to meto situaciją apibūdino žmogaus teisių gynėja G. Purvaneckienė.
Lietuvoje pirmasis tyrimas apie smurto artimoje aplinkoje paplitimą atliktas 1994 m. Tyrimui vadovavusios G. Purvaneckienės teigimu, to meto rezultatai aiškiai parodė, kad vyrai dažniau patirdavo fizinį smurtą viešose vietose, o moterys – šeimose.
Buvusi Seimo narė teigė matanti akivaizdžių dabartinio Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo trūkumų, pavyzdžiui: silpna nukentėjusiųjų apsauga, stinga specializuotų krizių centrų ir prieglaudų, ne visais atvejais suteikiama psichologinė ir teisinė pagalba.
„Pamažu pradeda ryškėti poreikis sukurti naują įstatymą dėl apsaugos nuo smurto“, – apibendrino G. Purvaneckienė.
Kilo sunkumų norint „perlaužti sąmonę“ teismams ir Seimui
Seimo narys, socialdemokratų partijos atstovas Julius Sabatauskas prisimena, kad priimant Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą pirmiausia reikėjo keisti Baudžiamojo kodekso nuostatas.
„Pagrindinis dalykas buvo, kad asmenims, kurie patiria smurtą artimoje aplinkoje, nereikėtų bylinėtis privataus kaltinimo tvarka“, – esminį pokytį įvardijo politikas.
J. Sabatauskas vertina ir teisėsaugos institucijų veiklą įsigaliojus įstatymui: „Mes matėme, kad labai sunkiai persilaužia sąmonė. Pirmoje vietoje iš teisėsaugos institucijų turiu pagirti policiją, o blogiausiai buvo su teismais.“
Anot politiko, bėda ta, kad pirmaisiais porą metų bent jau Vilniaus apylinkės teismai nė karto netaikė baudžiamųjų poveikio priemonių kaltinamiesiems. Tai smarkiai pablogino situaciją nukentėjusių asmenų atžvilgiu, sakė J. Sabatauskas.
Seimo narys atmena prieš dešimtmetį rengto įstatymo keltas prieštaringas reakcijas parlamente: „Diskusijos buvo labai aršios.“ Kaip pavyzdį pateikia vykusius ginčus dėl šios baudžiamojo poveikio priemonės – reikalavimo partneriams gyventi skyrium. Anot J. Sabatausko, kai kurie politikai piktinosi, kurgi reikia dėtis smurtavusiam asmeniui, jei jis privalės gyventi atskirai nuo nukentėjusiojo.
„Kad perlaužtume Seimo narių sąmonę, suvokimą, reikėjo daug įtikinėjimų“, – dalijosi J. Sabatauskas.
Nors 2011 metais priimtas Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas laikytas pažangiu, dabar jis nėra pakankamas, teigė politikas. J. Sabatauskas atkreipė dėmesį, kad Stambulo konvencijoje numatytos visos priemonės, reikalingos kovai su smurtu, pradedant švietimu, specializuotos pagalbos teikimu. „Su pavydu žiūriu į tas valstybes, kuriose ji ratifikuota“, – pripažino socialdemokratas.
„Kol mes to nepadarysime [neratifikuosime Stambulo konvencijos – tv3.lt], tol nesugebėsime išgyvendinti smurto artimoje aplinkoje, tiesiai šviesiai sakant, smurto šeimoje. Toje „tradicinėje“ šeimoje, kuria kai kurie taip didžiuojasi. Deja, mes vargu, ar esame pusiaukelėje“, – komentavo J. Sabatauskas.
Smurto artimoje aplinkoje tyrimai rodo „bauginančius skaičius“
Lietuvos moterų teisių įtvirtinimo asociacijos vadovė, Kretingos moterų informacijos ir mokymo centro direktorė Jurgita Cinskienė nurodė pagrindinę Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo paskirtį: ginti asmenis nuo smurto, greitai reaguoti į iškilusią grėsmę, imtis prevencijos priemonių.
„Būtent šio įstatymo dėka smurtas artimoje aplinkoje pripažįstamas žmogaus teisių ir laisvių pažeidimu, visuomeninę reikšmę turinčia veika. Atsakomybė ginti smurtą patyrusį asmenį nuo įstatymo įsigaliojimo momento prisiėmė valstybė. Iš privataus kaltinimo tvarkos perėjome į valstybės lygmenį su šios problemos sprendimu“, – minėjo J. Cinskienė.
Jos teigimu, šiandien Lietuvoje veikia 16 specializuotos kompleksinės pagalbos centrų, kurie teikia pagalbą nukentėjusiems visoje šalyje. Tokie centrai užtikrina nemokamą, konfidencialią specialistų pagalbą: nukentėjusieji gauna emocinę paramą, informaciją, konsultacijas. Esant poreikiui, parengiami dokumentai, tarpininkaujama, jei nukentėjusiam reikia paslaugų kitose institucijose.
2019 m. balandį ir 2020 m. liepą Moterų informacijos centro užsakymu buvo atliktos reprezentatyvios visuomenės apklausa. Siekta išsiaiškinti smurto artimoje aplinkoje mastą Lietuvoje.
Rezultatai parodė, kad net penktadalis apklaustųjų pripažino patyrę smurtą artimoje aplinkoje. Tai sudaro kiek daugiau nei pusę milijono Lietuvos gyventojų.
„Mūsų statistika neabejotinai patvirtina tendenciją, kad daugiau negu 80 proc. nukentėjusiųjų yra moterys. Dauguma atvejų prieš jas smurtauja esami ir buvę partneriai bei sutuoktiniai“, – situaciją Lietuvoje komentavo J. Cinskienė.
Duomenys rodo, kad daugiau nei pusė nukentėjusių vyrų nukenčia nuo tos pačios lyties atstovų. Dažnu atveju – nuo tėvų, brolių arba kitų artimųjų.
„Labai apmaudu, kad iki šiol mūsų teisės aktuose vis dar nėra įvirtinta smurto lyties pagrindu sąvoka, kas iš tiesų parodytų tikrąjį vaizdą, kurį mes turime Lietuvoje“, – apgailestavo specialistė.
Tyrimas taip pat parodė, kad tik nedidelė dalis nukentėjusių nuo smurto ieško pagalbos. „Išties bauginantis skaičius – 60 proc. – nukentėjusiųjų apskritai niekur nesikreipia pagalbos, įskaitant net ir pačius artimiausius asmenis, šeimos narius, draugus, pažįstamus. Į policiją kreipiasi tik 15 proc. nukentėjusiųjų“, – tyrimo rezultatus aptarė J. Cinskienė.
Lyginant 2019 ir 2020 m. apklausų rezultatus, mažėjo asmenų, teigiančių, kad tam tikromis aplinkybėmis galima toleruoti kai kurias smurto artimoje aplinkoje rūšis.
„Jei 2019 m. turėjome 24 proc. pasisakiusių, kad yra aplinkybių, kai galima pateisinti smurtą artimoje aplinkoje, tai 2020 m. tokią nuomonę turinčiųjų procentas sumažėjo praktiškai perpus – siekė 11 proc.“, – pastebėjo J. Cinskienė.
Pasak jos, toleranciją smurtui gali lemti Lietuvoje paplitęs nukentėjusiojo nuo smurto kaltinimas. „Pas mus dažnu atveju laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris patyrė smurtą artimoje aplinkoje pats ir yra kaltas“, – reflektavo J. Cinskienė.
Negana to, ekspertė pastebėjo, kad stinga komunikacijos apie nukentėjusiems nuo smurto teikiamą pagalbą: „Žmonėms vis dar trūksta informacijos, kad valstybė yra įsipareigojusi užtikrinti konfidencialią ir visiems prieinamą pagalbą.“
Kasmet policija sulaukia vis daugiau pranešimų apie smurtą
Prieš dešimtmetį priimtas Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas keitė ir policijos darbo pobūdį. Policijos departamento Viešosios policijos valdybos viršininko Mindaugo Akelaičio teigimu, pareigūnams teko persiorientuoti praktiniame lygmenyje.
„Kas anksčiau buvo laikoma šeimyniniu konfliktu, kur joks tyrimas neatliekamas, tą įvykį reikėjo suvokti kaip tokį, dėl kurio reikia pradėti tyrimą, sulaikyti smurtautoją, imtis visų tiriant įprastus nusikaltimus būdingų veiksmų“, – dalijosi Lietuvos policijos atstovas.
Visgi M. Akelaitis pripažino, kad policija aiškiai suvokia smurto artimoje aplinkoje latentiškumą. „Per devynerius metus pranešimų apie smurtą policijai artimoje aplinkoje skaičiai nuosekliai augo. 2012 m. pranešimų sulaukėme apie 18 tūkst., o 2020 m. – 58 tūkst.“, – nurodė jis.
Tačiau padidėjęs kreipimųsi į policiją skaičius, M. Akelaičio nuomone, rodo augantį Lietuvos piliečių pasitikėjimą policija. Kita vertus, dėl didėjančio pranešimų srauto policija susiduria su iššūkiais: pareigūnai patiria didesnį krūvį, pasitaiko pakartotinių iškvietimų.
„Kartotiniai pranešimai aiškiai rodo, kad mes kovojame su pasekmėmis, tačiau panašu, kad nesugebame padaryti poveikio problemos priežastims“, – svarstė M. Akelaitis.
Pasitaiko atvejų, kai kreipęsis į policiją žmogus, nesulaukęs pagalbos ar tokio problemos sprendimo, kokio tikėjosi, sako pagalbos telefonu nebeskambinsiąs. „Tokios situacijos greičiausiai yra visų mūsų pralaimėjimas“, – apibendrino policijos atstovas.
Nurodė 3 tobulintinas sritis veiksmingam policijos darbui
M. Akelaitis nurodė 3 sritis, kuriose pareigūnų darbas yra gyvybiškai svarbus, norint spręsti smurto artimoje aplinkoje problemą ir vykdyti veiksmingą prevenciją. Pasak jo, šias sritis reikėtų patobulinti įstatymu.
Pirmoji sritis – pagalba nuo smurto nukentėjusiam asmeniui. M. Akelaičio teigimu, čia policija veikia gana ribotai, nes kardomosios priemonės, nustatytos Baudžiamajam kodekse, nėra tiesiogiai susijusios su aukos apsauga.
Antroji sritis – atsakomybės kaltininkui taikymas. Prasidėjus baudžiamajam procesui, dažnai auka apkraunama įvairiomis pareigomis, pavyzdžiui, turi lankytis pas ekspertus, teikti kartotinius liudijimus. „Mes pastebime, kad, ypač kai procesas užsitęsia, aukos keičia savo poziciją dėl paties įvykio ir aplinkybių. Dėl to tyrimai tik dar labiau komplikuojasi“, – minėjo M. Akelaitis.
Trečioji sritis – kaltininko elgesio keitimas. M. Akelaičio teigimu, pagal Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą, ši sritis yra „pilkoje zonoje“. „Nuo pat įstatymo įsigaliojimo kaltininko nubaudimas buvo iškeltas kaip vienintelis įrankis problemai spręsti, nors tyrimai aiškiai rodo, kad ne vien nubaudimas, o su juo taikomas nuoseklus kaltininko elgesio keitimas yra raktas į sėkmę“, – aiškino M. Akelaitis. Anot jo, ne visi smurtavę asmenys patenka į probacijos tarnybos akiratį. Tuo tarpu probacijos tarnyba yra pagrindinė organizacija, sistemingai dirbanti su elgesio keitimo programomis.
Naujas teisės aktas šiuo metu ruošiamas
Kaip teigė Seimo pirmininkė V. Čmilytė-Nielsen, naujoji Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo redakcija šiuo metu yra derinama ir į viešumą pateks iki Seimo pavasario sesijos pabaigos.
„Nemažai naujų nuostatų derinama su įvairiomis institucijomis. Taigi, [įstatymo projektas – tv3.lt] atsiras pavasario Seimo darbotvarkėje. Tikimės, kad su Seimo nariais padiskutuosime ir tie atnaujinimai, tie būtini pakeitimai, jie bus“, – sakė V. Čmilytė-Nielsen.
