Gintarė Bakūnaitė ir Agnė Pakėnaitė
„Smurtas šeimoje“ arba „šeiminis smurtas“ – sąvokos, kurių vartoti negalima, kadangi ŠEIMA yra savaiminis gėris. Tai viena iš priežasčių, kodėl „Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje“ įstatymą buvo bandoma priimti net šešerius metus. Pašnekovė Danutė (vardas pakeistas) smurtą kentėjo aštuoniolika metų. Ašaros, baimė ir klausimas „kodėl?“ – Danutės kasdienybė. Moteris nebenori taip ilgiau gyventi – skyrybų procesas jau pradėtas. Ar teisėsauga suteiks tvirtą užnugarį šiai ir kitoms nuo smurto kenčiančioms moterims, ar aukščiau sėdinčios galvos atkreips dėmesį į šią problemą, o gal ir toliau sakysime, kad „bobos pačios kaltos“?
Trys išpuoliai
Liaudies išmintis byloja: „Ir šuo kariamas pripranta“. Per aštuoniolika metų Danutė išmoko, jog vyrui po kojomis geriau nesipainioti, nes niekuomet nežinai, kokios nuotaikos jis sugrįš namo. „Kaskart jam grįžtant namo mes prišokame prie lango ir stebime, kokios nuotaikos jis grįžta. Jei matome, kad girtas, mosuojantis kūlokais (aut.past.: kumščiais) – užsidarome kambarėlyje ir tyliai laukiame, kol jis užmigs“, - pasakoja moteris. Nepaisant visų atsargumo priemonių, kartais nepavyksta apeiti vyro, juk stogas virš galvos tas pats. Tuomet pašnekovės kūnas dažniausiai lieka nusėtas mėlynėmis.
Liepos mėnesį pašnekovė išgyveno net tris išpuolius. Kartais Danutės sutuoktinį suerzina menkiausi dalykai. Danutės vyrui Jurgiui (vardas pakeistas) labai nepatiko, jog grįžęs namo rado žmoną vakarieniaujančią su vaikais, Danutės broliu, kuris užsuko į svečius, ir anyta. Sutuoktiniai susikivirčijo ir smurtautojui besirengiant smogti auka pabėgo į kiemą, tačiau buvo sugauta. Incidentą stebėjęs kaimynas iškvietė policiją. „Kai policija jį surakintą vedė pro vartelius, jis mums atsisukęs šaukė: „Pamušiu, nukirsiu! Aš jums pasakiau, aš – afganas! Grįžęs jums galvas nukirsiu. Kare esu ant lavono valgęs, man tai padaryti nieko nereikštų“, – pasakoja Danutė. Kitas rankos pakėlimas buvo dar baisesnis – moteris išgyveno tris smūgius į galvą.
Dažniausiai tenka bėgti
Viešojoje erdvėje buvo afišuojama, jog naujasis „Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje“ įstatymas leis aukai pasilikti namuose, ji nebeturės bėgti į moterų krizių centrus ar glaustis tėvų namuose, tačiau vargu ar dvi paros areštinėje gali pakeisti smurtautoją. Jei auka gyvena vyro, arba, kaip yra Danutės atveju, vyro motinos namuose, smurtautojas visuomet sugrįžta ir, deja, dažnai dar kartą pakelia ranką.
Vilniaus „Motinos ir vaiko“ pensionato direktorė Nijolė Dirsienė teigia, jog priėmus įstatymą, norinčių prisiglausti pensionate padaugėjo maždaug penktadaliu. Ji mano, jog žmonės pradėjo suvokti, kad smurtas iš tiesų didelė problema, todėl moterims atsirado daugiau drąsos ieškoti pagalbos, o aplinkiniai nelieka abejingi. Visgi lygių galimybių plėtros centro projektų vadovė ir viena iš „Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje“ įstatymo iniciatorių Vilana Pilinskaitė Sotirovič teigia, jog Lietuvoje žmonėms trūksta suvokimo, kad smurtas – tai nusikaltimas. „Rengiant įstatymą pareigūnai sakė: „Mes neturim teisės kištis į šeimos privačius reikalus“. Kol vyraus toks požiūris mes nuolat atsimušime į sieną“, - aiškina Lygių galimybių plėtros centro darbuotoja. Ji sako, kad įstatymo priėmimas – tai žingsnis į priekį, bet šiandien jis dar turi begales spragų. Tuo tarpu krizių centrai klesti. Deja, ir šiems tenka kovoti už savo būvį. Kadangi tai ne vyriausybinės organizacijos (NVO) kasmet jos turi rašyti projektą ir tikėtis, jog gaus finansavimą. Jei negauna – niekam nesvarbu. Jei gauna, anot V.P.Storovič, projektas patvirtinamas sausį, o finansavimas atkeliauja tik birželio mėnesį. „Bet paslaugų reikia čia ir dabar“, - problemą aiškina pašnekovė. Prarastas kūdikis
Per aštuoniolika metų smurtas paliko gilias žymes ne tik ant Danutės kūno, bet ir moters sieloje. Šiandien tris vaikus auginanti moteris su liūdesiu pasakoja, jog turėjo būti keturių vaikų motina. Septintąjį nėštumo mėnesį, nešiodama trečiąjį vaiką, Danutė dirbo kaimo parduotuvėje. „Tą dieną gavome naujas prekes, apie pietus apsipirkti užsuko daug pirkėjų, tad nusprendžiau pietų negrįžti“, - lemtingą sprendimą prisimena moteris. Grįžusią iš darbo Danutę pasitiko supykęs vyras. „Vos spėjau užsidengti pilvą ir galvą, kai jis ėmė mane daužyti. Netoliese buvo mano šešiametis sūnus, riktelėjau jam, kad pakviestų močiutę. Buvo žiema, tačiau berniukas basas nubėgo pagalbos. Šaukiau vyrui: „Nemušk į pilvą – vaikas invalidas gims“, - prisimena Danutė.
Po trijų mėnesių gimė paralyžuota mergytė: negalėjo ištiesti rankyčių, delnai buvo atsukti į priešingą pusę, į koją įaugusi virkštelė. Naujagimė neturėjo gomurio ir balso stygų, pati nesugebėjo kvėpuoti. „Kad patektų oras, daktarai jai į kaklą įstatė trachiostomą. Kadangi ji neturėjo gomurio, jai nuolat rinkdavosi seilės. Jas atsiurbinėti reikėdavo kas pusvalandį. Tiek dieną, tiek naktį. Naujagimė nejudėdavo, kai verkdavo, tai be balso – tik ašaromis“, - skaudžias akimirkas atsimena Danutė. Po penkių mėnesių mergytė mirė. Po laidotuvių pašnekovė susirgo depresija.
Kieno pusėje teisėsauga?
Smurtą patyrusi moteris dažnai bijo apie tai prabilti garsiai. Vilniaus „Vaiko ir motinos“ pensionato direktorė Nijolė Dirsienė teigia, kad po „Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje“ įstatymo priėmimo besikreipiančių dėl smurto padaugėjo. Tokius N.Dirsienės pasvarstymus patvirtina ir Policijos departamento komunikacijos skyriaus viršininkas Ramūnas Matonis. Jis teigia, kad po įstatymo priėmimo policija gauna daug daugiau iškvietimų. Nuo 2011m. gruodžio 15 d., kai įstatymas įsigaliojo, iki 2012 m. rugsėjo mėnesio policija gavo 14 076 pranešimus dėl smurto artimoje aplinkoje, pradėti 5154 ikiteisminiai tyrimai. Vis dėlto pasitaiko nemažai atvejų, kai po 48 valandų (tiek įstatymas leidžia sulaikyti smurtautoją – aut. pastaba) sulaikymo vyras vėl sumuša auką – tai dažnai tampa viena iš priežasčių, kodėl moteris bijo kreiptis į policiją dar kartą. Teisininkė Laima Vaigė teigia, kad policija privalo užtikrinti nusikaltimo aukų saugumą, tačiau nei teisėsauga, nei policija negali nieko padaryti, jei auka tyli ir bijo kreiptis smurtui pasikartojus. „Net ir tobuli įstatymai neapsaugos nuo netobulų žmonių – atsiranda nusikaltėlių, kurie negerbia žmogaus teisės į fizinę neliečiamybę“, - aiškina teisininkė. Ekspertė teigia, kad didžiausia įstatymo spraga – prevencijos trūkumas. Anot L.Vaigės, visuomenė vis dar neigia, kad smurtas susijęs su lyčių skirtumais, tačiau statistika patvirtina šią problemą.
Lietuvos statistikos departamento duomenimis per 2011 metus nuo sutuoktinio ar sugyventinio rankos nukentėjo 621 moteris ir 66 vyrai. Visgi R.Matonis teigia, jog susiduriama ir su kitomis, ne tik požiūrio, problemomis. „Priėmus įstatymą, nebuvo skirta lėšų jo įgyvendinimui. Priėmus šį įstatymą, pareigūnams padaugėjo darbo, nes reikia reaguoti į iškvietimus bei vykdyti ikiteisminius tyrimus“, - sako R.Matonis. Anot pareigūno, smurtautojui nesilaikant teismo nutarimo ir pasikartojus smurtui, auka gali į policiją kreiptis dar kartą, tačiau didelė tikimybė, jog nusikalstamą veiklą įvykdęs asmuo bus suimtas tik 48 valandoms. „Baudžiamojo proceso kodekse kardomosios priemonės neturi apsauginio mechanizmo jas pažeidus: griežtesnė kardomoji priemonė – suėmimas skiriamas tik ypač išimtinais atvejais, pažeidus kardomąją priemonę ir ne šių kategorijų bylose, o apsaugos priemonės pagal šį įstatymą netaikomos, nukentėjusieji realybėje lieka neginami“, - pripažįsta R.Matonis.
Truputis realybės
Rengiant „Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje“ įstatymą buvo konsultuotasi su tarptautiniais ekspertais iš JAV, kur tokio pobūdžio įstatymas veikia jau 40 metų, tiesa, galutinio varianto ekspertai nematė. Tarptautinė ekspertė Cheryl Thomas, kovojanti už moterų teises, moterų lygių teisių programos vadovė ne pelno siekiančioje organizacijoje „The Advocates for Human Rigths“ (liet. vertimas – Lygių teisių šalininkai) teigia, jog svarbu suteikti kelių formų pagalbą aukai, įskaitant teisinę pagalbą, sveikatos priežiūrą, pastogę ir socialinę paramą.
Danutės atvejis parodo, jog kaktomuša susidūrus su smurtu, sistema veikia ne taip efektyviai. Šiuo metu Danutė jau turi advokatę, kuri tvarko skyrybų reikalus, tačiau moteris baiminasi dėl būsto ir vaikų priežiūros. Danutė jau antrus metus laukia eilėje socialiniam būstui gauti ir baiminasi, jog teismas priskirs gyvenamąjį plotą tame pačiame anytos name, o vaikams iš bedarbio tėvo negalės priskirti alimentų. L.Vaigė nuo smurto nukentėjusioms primigtinai siūlo ieškoti pagalbos ir policijos įstaigoje pasirašyti dokumentą, kuriuo auka sutinka, kad jos duomenys būtų perduoti specializuotos pagalbos centrui. „Kai kurioms moterims tai gali skambėti grėsmingai, tačiau primygtinai siūlau dokumentą pasirašyti. Į blogas rankas jūsų duomenys nepateks – šis pagalbos mechanizmas sukurtas nukentėjusiųjų labui ir patogumui“, - teigia teisininkė.
Pašnekovė primena, kad Jungtinių Tautų žmogaus teisių komitetas, Europos žmogaus teisių teismas yra pasisakę, kad smurtautojo nuosavybės teisės negali būti traktuojamos aukščiau, nei aukos teisė į gyvybę ir sveikatą, todėl tikėtina, jog Danutės atveju gali būti pritaikytas smurtautojo iškeldinimas. „Beje, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad tėvai privalo užtikrinti nepilnamečių teisę į būstą – taigi, jei išsiskyrusi motina pirks naują būstą arba jį nuomosis, ne tik ji, bet ir vaiko tėvas privalės padengti dalį būsto išlaidų, pavyzdžiui, 25 procentus buto kainos“, - aiškina ekspertė. L.Vaigė pabrėžia, kad alimentai priskiriami nepriklausomai nuo to, ar tėvas turi pajamų, ar ne.
Psichologinis smurtas
Kenčiančios smurtą šeimoje moterys išgyvena ne tik fizinį skausmą, nuolatinį baimės ir menkavertiškumo jausmą, bet dažniausiai patiria ir psichologinę prievartą. Tai vyksta ir Danutės šeimoje. Anot moters, vyras nuteikinėja vaikus žadėdamas jiems turtus – sūnui namą, dukrai nupirko mobilųjį telefoną, kurį atėmė, kai mergaitė prasitarė, jog nori pasilikti gyventi su motina. „Jis sako: „Jūsų motina iš internato (Danutė augo vaikų namuose – aut. pastaba) – nieko neturi. Gyvensit malkinėse, miegosit stotelėse, jos motina pasikorė, pasikars ir jūsų motka“, – guodėsi pašnekovė. Negana to, moteris pastebi, jog septyniolikmetis sūnus stebėdamas santykius namuose, pats tampa uždaras, irzlus, o kartais net agresyvus.
Paramos vaikams centro vadovė, psichologė – psichoterapeutė Aušra Kurienė aiškina, jog smurtą šeimoje matantys vaikai turi dvi galimybes – jie gali pasirinkti arba smurtautojo, arba aukos vaidmenį, kadangi tokį modelį jie matė savo šeimoje. A.Kurienė teigia, kad nemažai tokioje šeimoje augančių berniukų vėliau pakelia ranką prieš moterį, o mergaitės dažnai išteka už agresyvių vyrų. „Tokiems vaikams pagalba būtina, - tvirtina psichologė. Teisininkė L.Vaigė aiškina, jog tokioje istorijoje privalo dalyvauti ir vaikų teisių darbuotojai.
Ar politikams skauda?
Lygių galimybių plėtros centro projektų vadovė Vilana Pilinskaitė Sotirovič prisimena įstatymo priėmimo vingius. Ji pasakoja, jog iki 2010 metų tokio įstatymo priėmimo galimybė apskritai buvo ignoruojama. 2006 metais Europos Parlamentas buvo pradėjęs akciją dėl smurto prieš moteris. Tai buvo tarsi kreipimasis į visus parlamentarus. Tuometinis parlamentas šiai akcijai vykdyti paskyrė Seimo narę Mariją Aušrinę Pavilionienę. Tada pirmą kartą iš Seimo tribūnos buvo pradėta kalbėti apie smurtą šeimose. Vėliau M.A.Pavilionienė inicijavo įstatymo projektą, kurio pavadinime buvo panaudoti žodžiai „šeiminis smurtas“, o pats įstatymas orientuotas konkrečiai į smurtą prieš moteris.
Tuomet Seime prasidėjo šeimos koncepcijos kūrimas ir įsitvirtino nuostata, kad šeima visuotinis gėris, todėl šis įstatymo projektas užgeso. 2010 metais, Lietuva pirmininkavo ESBO (Europos saugumo ir bendravimo organizacija) bei, kartu su JAV, Demokratijų bendrijų forume, kur demokratija ir žmogaus teisės – aukščiausi prioritetai. Lietuvos parlamentas buvo įspraustas į kampą dėl įstatymo prieš smurtą priėmimo. V.P.Sotirovič prisimena Seime skambėjusias nuostatas: „Na taip, gal jis ir muša savo žmoną, bet gal jis labai geras tėvas“.
Šiandien teisininkas ir seimo narys Remigijus Žemaitaitis tvirtina pateikęs siūlymus, kaip taisyti įstatymą. Politikas teigia, kad reikia suteikti ne tik finansinę paramą bei būstą aukai, skirti pamokančią bausmę smurtautojui, pavyzdžiui, atimti ginklą, bet ir tobulinti pareigūnų darbą. „Policiją konfliktų metu imta kviesti dėl menkniekių, tarkim apsižodžiavus. Būtų geriau, kad pareigūnai reaguotų tik tais atvejais, kai yra panaudotas fizinis smurtas, arba asmuo patiria nuolatinį psichologinį smurtą, kai žeminimas kartojasi nuolat“, - sako R.Žemaitaitis.
Kol politikai sėdės šiltose Seimo kėdėse, o jų žmonos ir dukros smagiai apsipirkinės parduotuvėse, dalis Lietuvos moterų kentės nuo smurto, grius vaikų pasaulėliai, už uždarų namų durų girdėsis pagalbos riksmai. Politikams neskauda – nėra kur skubėti.
