Pradėti reikia nuo psichologinės ir kitokios pagalbos tėvams. Kiek metų nerandantys patikimo darbo (su sveika psichologine atmosfera ir sąžiningu atlyginimu), neturintys normalių gyvenimo sąlygų žmonės išliks santūrūs, kantrūs su visada malonia šypsena veide??? O jei jie dar ir patys augo nesėkmių persekiojamoje, ištąsytais nervais šeimoje? Nebent kasdien be prošvaisčių vien vargą patiriantiems Vaikų „gynėjai" prie kaklo plastmasinių besišypsančių lėlių galvas primontuotų... Ligi šiol vaikų „gynyba" buvo labai primityviai sprendžiama: sukeliamas didžiausias triukšmas, vaikai išplėšiami iš šeimos ir... parduodami į užsienį. Ir nė nesidomi, kaip tiems vaikams sekasi, ar tikrai į dorų ir mylinčių žmonių šeimą jie pateko! Kuo ne prekybos vaikais UABas? O juk tokia pabaiga rodo absoliutų neišmanymą, aplaidumą, darbo IMITACIJĄ, savo tikrųjų pareigų nevykdymą, ir už tai turėtų būti baudžiama! Vaikų gynėjų pareiga - nuolat domėtis vaikais ir šeima, imtis reikalingų priemonių, kad su ją persekiojamais sunkumais nepajėgi susitvarkyti šeima gautų visą profilaktinę pagalbą, apsaugančią visą šeimą - tėvus ir vaikus, kad sunkumai galiausiai neperaugtų į tragediją.

tik stambulo konvencija išgelbės