Įstatymas, atrišęs rankas teisėtvarkos pareigūnams kur kas aktyviau kovoti su vadinamaisiais namų smurtautojais, atskleidė milžinišką smurto Lietuvos šeimose statistiką. Kartu – ir daugelio smurto aukų norą nieko nekeisti, gyventi kenčiant ir taikantis. Bet pareigūnai, minėdami Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo gyvavimo pirmąsias metines, teigia, kad tokio smurto jau mažėja. Bent taip rodo statistika.
Policininkai nebebijo
Šio įstatymo bene labiausiai baiminosi pagrindiniai jo vykdytojai – policininkai. Nors jie ir anksčiau kasdien vykdavo gesinti konfliktų ir muštynių šeimose, tačiau nuvykę dažniausiai grįždavo tuščiomis – be aukos raštiško skundo, pagal kurį galėtų pradėti ikiteisminį tyrimą, todėl ir be paties įtariamo smurtautojo. Šis, policininkams išvykus, neretai vėl „puošdavo“ smūgiais savo auką – už tai, kad iškvietė policiją.
Toks policininko – auklės su diržu rankoje – vaidmuo šeimos smurtautojo įpročio dažniausiai nepakeisdavo, o smurto auka po kurio laiko vėl kviesdavo policiją, kad šeimos chuliganą tik pagąsdintų. Iki kito karto.
Įsigaliojus įstatymui, policininkai į šeimas, kuriose konfliktuojama ir smurtaujama, vyksta jau žinodami, kad įtariamą smurtautoją išveš į areštinę be jokio aukos skundo. Auka pati gali net nesikreipti į pareigūnus – užtenka kitų namiškių, kaimynų, giminaičių, praeivių signalo.
Lygiai prieš metus policininkai ir baiminosi, kad šitaip išveždami iš namų smurtautoją jie taps porų skyrybų iniciatoriais, prisidėjusiais prie neteisingų šeimos turto dalybų, jeigu namie likusi smurto auka pasinaudos tomis dienomis, kai smurtautojas areštinėje, ir siaubūnais, atėmusiais iš vaikų tėvą ar motiną, o galiausiai – įstatymo įkaitais, jeigu tokios poros vėliau skandins policininkus savo skundų jūroje.
Tačiau per metus nieko panašaus neįvyko – šeimų smurtautojai, sugrįžę iš areštinių, skundais negarsėjo ir policininkų nekaltino.
„Įstatymas pasiteisino“, – teigė „Akistatos“ kalbinti policijos pareigūnai. Kartu jie neslėpė, kad policijos dėmesio smurto šeimoje problemai turi „pavydėti“ bet kuri kita probleminė, nusikalstama gyvenimo sritis.
Statistika švelnėja
Policijos departamentas, pernai pradėjus vykdyti vadinamąjį smurto šeimoje įstatymą, nuolat sumuodavo smurto artimoje aplinkoje atvejus ir juos skelbdavo. Skaičiai šiurpino.
Štai per pusantros paros, vos tik įsigaliojo įstatymas, šalies policijoje buvo įregistruoti net 76 pranešimai apie galimą smurtą šeimoje, dviem paroms buvo sulaikyta 20 įtariamų asmenų.
Per mėnesį skaičiai išaugo – buvo įregistruoti jau 3489 pranešimai apie galimą smurtą artimoje aplinkoje, per tris mėnesius – 7524 ir taip toliau.
Policijos departamento duomenimis, iki šių metų gruodžio 3-iosios šalies policijos įstaigose jau buvo gauta 17 230 pranešimų dėl smurto artimoje aplinkoje. Tiesa, pagal pranešimus nuvykus ir įvertinus padėtį, ne visais atvejais vertėdavo pradėti ikiteisminius tyrimus – iki gruodžio 3-osios Lietuvos policijoje jų pradėta 7782.
Skelbdami šią statistiką, šalies policininkai džiūgauja: smurto atvejų šeimose mažėja. Šiurpinantys skaičiai išties atrodo geriau, kai jie pateikiami mėnesiais, nes liudija, jog pranešimų apie smurtą šeimose vis mažėjo: per pirmąjį mėnesį – 3489, per antrąjį – 2220, per trečiąjį – 1977 ir taip toliau, pirmąjį mėnesį buvo pradėti 1176 ikiteisminiai tyrimai, antrąjį – 737, trečiąjį – 674 ir taip toliau.
Bet ne vieną smurto artimoje aplinkoje bylą į teismą perdavusi Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros prokurorė Ona Dirsienė „Akistatai“ teigė, kad net ir mažėjanti statistika rodo, jog belieka tik apgailestauti, kad smurto šeimose tebėra labai daug. „Nepagarba vieno kitam ir psichologinis, ekonominis, fizinis, lytinis smurtas prieš šeimos narį tarsi užnuodijęs daugumą žmonių, – sakė prokurorė. – Šiurpiausia, kad tai mato ir išgyvena šeimos vaikai. Baugu, kad jie tokį šeimos modelį vėliau kurs ir patys – pagal gautą pavyzdį. Tad kada išlipsime iš skaudžios smurto problemos, galima tik paspėlioti.“
Faktai būna slepiami
Šiurpi smurto šeimoje statistika, įsigaliojus minėtam įstatymui, nenustebino tik pačių policininkų.
„Tokia pati padėtis buvo ir anksčiau, tik taip dažnai nebuvo viešinami skaičiai, – sakė Marijampolės apskrities policijos patrulių būrio vadas Nerijus Sujeta. – Visko savo kasdienybėje matančius pareigūnus kartais nustebina tik, pavyzdžiui, smurtautojo amžius – kai namie siaučia 70-metį perkopęs pensininkas ar net tokio pat amžiaus pensininkė, o sugraudina – smurto liudytojais tapę vaikai. Tokie atvejai net policininkus labai veikia emociškai. Būna, kad pareigūnas, laukdamas asmenų, kurie gali laikinai priglausti smurtautojų mažylius, sėdi su vaikais kelias valandas ir žaidžia.“
Anot N. Sujetos, didžiausias smurto artimoje aplinkoje kurstytojas ir palydovas yra alkoholis – net per 80 procentų tokio smurto atvejų – besaikio girtavimo, tapusio gyvenimo būdu, pasekmė. „Tokių atvejų, kad dėl smurtavimo namie būtume įtarę blaivų asmenį, mūsų krašte neprisimenu, – sakė N. Sujeta. – Nors Lietuvos mastu, žinau, buvę. Dažniausiai smurtas namuose liejasi, kai žmonės turi progą išgerti – ar ką nors švenčia, ar tik gauna pašalpas, pensijas, atlyginimus.“
Girtavimas ir nepagarba šeimose neretai baigiasi ne tik fiziniu smurtu, bet ir lytiniu. Tokio smurto aukomis dažniau tampa moterys. Bet neretai – ir mažamečiai, nepilnamečiai vaikai.
„Tikslios statistikos apie lytinį smurtą šeimose neturime – jos net negali būti, nes seksualinių smurtautojų aukos vis dar linkusios slėpti tai, – sakė N. Sujeta. – Joms ir gėda, ir baugu, kad smurtautojas vėliau keršys, bus dar žiauresnis.“
Ir apskritai, N. Sujetos manymu, per pastaruosius metus padaugėjo smurto šeimose atvejų, kurie nuslepiami. Todėl gali būti, kad oficiali statistika neatspindi tikrosios padėties. Skaičiuojama, kad mažiausiai 20 procentų „naminio“ smurto aukų vis dar linkusios nuslėpti apie tai, o 68 procentai tokių kantrių tylenių paaiškina, kad skųstis ir gėda, ir dėl viešumo po to kenčia vaikai.
Atlaidžios aukos
Marijampolės prokurorės O. Dirsienės manymu, būtent noras nuslėpti, atlaidumas ir nuolankumas ir tebeaugina smurtą artimoje aplinkoje.
„Kol smurto aukos – jos dažniausiai yra moterys – pačios nenorės padėti sau ir nesieks išlipti iš to smurto, tol smurtautojai savęs netramdys, – sakė O. Dirsienė. – Mat pusė tokių aukų, ir priėmus tramdantį įstatymą, vis tiek tuoj pat atleidžia savo smurtautojui, varsto policijos ir prokuratūros kabinetų duris, atkakliai ieškodamos kelio išvežtą smurtautoją susigrąžinti.“
Šalies pareigūnai galėtų papasakoti tūkstančius atvejų, kaip vakarykštės smurto aukos kitą dieną graudina juos įvairiais siužetais: esą reikia sugrąžinti smurtavusį vyrą į namus vien dėl vaikų, kad jis galėtų kartu sėstis prie stalo kokios nors šventės proga, labai stinga smurtautojo rankų ūkyje, prarandamos vyro uždirbamos lėšos, baiminamasi dėl to, kad vyras gali netekti turėto darbo. Buvę ir atvejų, kai nuo šeimos atskirto smurtautojo namiškiai priversti kraustytis iš nuomojamo buto, už kurį būsto savininkui mokėdavo būtent šeimos galva.
Šios visos iškilusios problemos smurto aukai dažnai atrodo kur kas didesnės, negu nuolatinė kančia ir baimė, sėjama nepažabojamo smurtautojo.
Tokios nuolankios ir atlaidžios smurto aukos, ne paslaptis, „muša“ ir policijos pareigūnų motyvaciją dirbant pagal Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą. „Beprasmiški tyrimai, sugaištas laikas, išeikvotas transporto kuras – smurto aukų piktnaudžiavimo pasekmė, – apgailestavo marijampolietis policininkas N. Sujeta. – O svarbiausia – beprasmė kova su smurtu.“ Kita vertus, kaip samprotavo N. Sujeta, klestintis smurtas – opi visuomenės problema, ir vien įstatymas bei bausmės smurto mastų nesumažins. „Argi alkoholikas, nubaustas už girtavimą, iškart tampa blaivininku? – retoriškai klausė palygindamas pareigūnas. – Problema turi būti sprendžiama giliai, iš visų pusių, sutelkus bendras jėgas.“
Saldus susitaikymas
Ir vis dėlto policininkai palankiai vertina Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą ir teigia, kad jis pasiteisino jau vien dėl to, jog ne vienu atveju pažabojo aktyvų smurtautoją, savo kailiu patyrusį areštinės gulto kietumą ir jau pabūgusį dažnesnių „komandiruočių“ į policiją bei teismą, greitai užsidirbamo teistumo.
Marijampolės vaiko teisių apsaugos skyriaus (VTAS) specialistų teigimu, įstatymas taip pat padėjo ryžtingiau keisti savo gyvenimą ne vienai vakarykštei smurto šeimoje aukai, ypač – ne asocialiose porose. Aukomis tapę tokie asmenys racionaliai išsprendė savo bėdas – arba išsituokė ir susitvarkė vaikų išlaikymo klausimą bei pasidalino turtą, arba giliai apsvarstė savo bendravimą ir susitaikė turbūt ilgam.
„Sakyčiau, iš visų porų, kurios per metus tapo žinomos mūsų VTAS dėl smurto šeimoje, net 95 procentai – anksčiau mums nežinotų, problemomis dėl vaikų priežiūros negarsėjusių, taigi į mūsų akiratį pirmą kartą patekusių porų, – teigė Marijampolės VTAS vyriausiasis specialistas Gintautas Pajaujis. – Tai labai nustebino. Jas reikia gerbti už drąsą ir ryžtą išspręsti šeimos problemą, o ne „tik pagąsdinti“. Tokių moterų, kurios „tik pagąsdina“, net veidai, primenantys sumuštus, randuotus boksininkų veidus, išduoda, kad jos nesugeba ar net nenori gyventi kitaip, nes yra tik taip įpratusios. Per daugybę savo darbo metų pastebėjau, kad tokioms moterims labai imponuoja susitaikymo su smurtautoju momentas: kai chuliganas atsiprašinėja, atsiklaupia, glosto, bučiuoja ir apipila pažadais. Galbūt tokie momentai tokiose porose – jų kasdienybės variklis.“
KOMENTARAS
Adolfina BLAUZDŽIŪNIENĖ, Marijampolės apskrities moters veiklos centro vadovė:
Šeimų smurtautojus tramdantis įstatymas pasiteisino jau vien tuo, kad nuo pernykščio gruodžio pradėjo aktyviai veikti „vyrų radijas“. Kai tik pradėjo policijos ekipažai išvežti iš namų smurtavusius vyrus, kartu pradėjo plačiai sklisti ir ši žinia apie išvežtą kaimyną, giminaitį ar šiaip pažįstamąjį, o kiti tokio plauko vyrai, kurie dar mąsto, skubiai įvertino išvežtųjų patirtį ir prisivertė tramdytis. Bet, žinoma, įstatymui dar yra kur ir kaip tobulėti.
Man nesuprantama, kodėl smurto aukos linkusios savo problemą spręsti vienos, jeigu specialistų pagalba smurtu dvelkiančioje šeimoje tikrai būtų efektyvesnė – smurtą patyrusi auka pasijaustų stipresnė, saugesnė. Manau, kad į įvykio vietą nuvažiavę policininkai ne visada informuoja auką apie galimybę jai gauti mūsų centro žmonių pagalbą: esu girdėjusi pasakojant, kad pareigūnai tik greitakalbe paklausia, „ar reikėtų pagalbos iš SPC“, o sutrikusi auka atsisako, nes arba nežino, kad tai – specializuotos pagalbos centras, arba netgi išsigąsta panašiu raidžių deriniu vadinamos Specialiųjų tyrimų tarnybos.
Smurtas šeimose sėkmingiau būtų raunamas su šaknimis, jeigu įstatymu būtų panaikinta galimybė aukai taikytis su smurtautoju. Žinau, kad daug moterų tuoj atleidžia savo egzekutoriui, nes jo rankos labai reikalingos namų ūkyje ir panašiai, be to, pora dar net negalvoja apie skyrybas, todėl teismo įpareigotam laikinai kitur gyventi smurtautojui jo auka neretai pati slapta atveria namų duris. Tai – prastas smurtautojo auklėjimas, neveiksmingas. Moterys turi bausti prasižengėlį iki galo. Kai dėl smurto artimoje aplinkoje kenčia vaikai, kai žlugdoma žmogaus savivertė, kai jis stumiamas į depresiją, tai jau tampa visų bendru rūpesčiu. To rūpesčio tikslas – kad smurto būtų mažiau. O baimės ir atlaidumo stereotipai tikrai nepagerins gyvenimo.
Gal pamažėtų smurto ir tada, jeigu už smurtą nuteisti asmenys būtų priversti kurį laiką nešioti kepuraites su užrašu „Aš – smurtautojas“. Manau, tai kada nors gali būti įgyvendinta.
Irena ZUBRICKIENĖ
