Problemas, kurios kyla dėl lygių vyrų ir moterų galimybių įsidarbinimo, nagrinėjantys specialistai atkreipia dėmesį, kad norinčioms užimti aukštas pareigas moterims dažnai yra sudaromi „nematomi barjerai“, kurie užtveria kelią gauti išsvajotą darbo poziciją.
Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) Studijų mokslo technologijų departamento Mokslo skyriaus specialistė Aušra Grybauskienė pabrėžia, kad būtent todėl, bent jau mokslo srityje, aukštas pozicijas užima vos 14 proc. moterų.
- Ką jūs turite omeny, kai kalbate apie aukštas pozicijas? – Balsas.lt pasiteiravo A. Grybauskienės.
- Visi mokslo darbuotojai, kurie atitinka A kategorijos reikalavimus. Pavyzdžiui, rektoriai, prorektoriai, mokslo institucijų direktoriai bei vyriausieji mokslo darbuotojai. Nors kalbame apie mokslą, tačiau mokyklų atstovai nepatenka į minimą darbuotojų ratą.
- Kiek iš viso Lietuvoje yra mokslo darbuotojų?
- Negaliu pasakyti tiksliai, tačiau, atrodo, Lietuvoje šiuo metu yra apie 5 tūkst. mokslininkų. T.y. žmonės, kurie turi atitinkamą mokslo laipsnį. Nuo šio skaičiaus nesunku pasiskaičiuoti, kiek iš jų sudaro moterys. 14 proc. – tikrai per mažas skaičius.
Tačiau galime pasidžiaugti, kad pastebima tendencija, jog bendras moterų mokslininkių skaičius pastaraisiais metais didėja, o vyrų, savo ruožtu, mažėja. Tačiau viskas vyksta per daug lėtai, todėl turime daryti išvadas.
- Su kuo sietumėte šias gerėjančias tendencijas?
- Specialistai situaciją aiškina labai įvairiai. Anot jų, moterys pradeda aktyviau dalyvauti mokslo bendruomenės veikloje, nes ši profesija esą nėra populiari. Vyrų esą netenkina gaunami maži atlyginimai, todėl jie užleidžia savo pozicijas moterims ir ieško geriau mokamų pozicijų kitose srityse.
Sunku pasakyti, kiek šiuose žodžiuose yra tiesos. Galbūt visa tai galėtų būti įvardijama kaip viena iš galimybių. Tačiau vertinant realią situaciją, šiuo metu moterų doktorančių yra tikrai daugiau nei vyrų. Todėl, galbūt, moterų skaičiaus augimas galėtų būti siejamas su tiesioginiu dominavimu.
- Kodėl, jūsų nuomone, moterims kyla problemų įsidarbinant?
- Yra tam tikras Europos Sąjungos nustatytas statistinis rodiklis. Taip vadinamos „stiklinės lubos“ – nematomi barjerai. Jie akivaizdžiai žmogui nėra matomi, tačiau praktikoje dažnai sutinkami. Tarkime, vertinimo sistema, kuri naudojama ieškant darbuotojo į atitinkamą poziciją, labiau būna pritaikyta vyrams nei moterims.
Kartais rengiami ne itin skaidrūs konkursai. Tarkime, darbdavys mato, kad į pokalbį atėjo jauna moteris. Jis pradeda mąstyti, kad ji gali greitai išeiti motinystės atostogų. Todėl nusprendžia pasirinkti kandidatą vyrą, nes su juo nekils tokių problemų.
Blogiausia, kad Lietuvoje moterys linkusios tylėti. Konkursą dėl darbo pozicijos nesąžiningai pralaimėjusi moteris nesiskundžia Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai. Nors ji ir buvo neteisingai įvertinta. Bent jau neteko girdėti, kad būtų toks atvejis, kai dėl akivaizdaus pažeidimo būtų pateiktas skundas.
- Kokia situacija su jaunais žmonėmis, kurie siekia mokslininko karjeros?
- Be jokios abejonės, jaunų mokslininkų reikia visada. Pastaruoju metu labai stengiamasi juos skatinti. Švietimo ir mokslo ministerija stengiasi finansuoti projektus, kad tik pavyktų jaunuolius sudominti. Nuolat stengiamasi, kad jauni žmonės siektų aukštesnių mokslo pareigų.
Jauniems mokslininkams stengiamasi skirti lėšų, kad jie galėtų vykti į komandiruotes, konferencijas. Tenka apgailestauti, tačiau mokslo bendruomenė Lietuvoje yra senstanti. Tai labai aktuali problema, kurią būtina spręsti.
