Panevėžio rajono gyventojas Ramūnas Bučinskas ir jo buvusi žmona išsiskyrė abipusiu susitarimu, tačiau paskui ilgai ginčijosi ir bylinėjosi dėl sūnaus gyvenamosios vietos. Galiausiai abu sutarė užgniaužti savo ambicijas ir pasistengti, kad vaikas kuo mažiau kentėtų.
Devynerių metų berniukas išvyko gyventi pas motiną į Airiją. Kaip tvirtino R.Bučinskas, jo vaiko motina pažadėjo neprieštarauti, jeigu sūnus nepripras svetimoje šalyje ir norės grįžti atgal pas jį į Lietuvą.
Dar neseniai dėl sūnaus atkakliai kovojęs vyras neslepia: jam skaudu, kad buvusi žmona išsivežė sūnų, tačiau mano turėjęs nusileisti vaiko labui.
„Po pasimatymo su motina psichologinės ekspertizės metu sūnus nusprendė, kad nori gyventi su ja.
Nemačiau prasmės daugiau priešintis ir traumuoti vaiką“, – kalbėjo tik gerai aplinkinių charakterizuojamas vyras.
R.Bučinskui sūnaus noras gyventi su motina buvo netikėtas. Pasak jo, berniukas visą laiką kalbėjo priešingai. Anksčiau jį motina buvo išsivežusi į Airiją, bet atostogas pas tėvą praleidęs vaikas nebepanoro grįžti.
R.Bučinskas buvusiai žmonai nebeleido išsivežti sūnaus prieš jo valią. Moteris buvusį sutuoktinį apkaltino vaiko pagrobimu ir kreipėsi į teismą. Jam buvo iškelta baudžiamoji byla, bet ji paskui buvo nutraukta.
Panevėžio rajono vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Nijolė Stakytė sako, kad daug besiskiriančių šeimų skyrybų įkarštyje nepajėgia priimti racionalių sprendimų, kad sumažintų vaikams tenkantį stresą.
Vaiko teisių apsaugos specialistams tenka įsikišti į maždaug pusė visų byrančių šeimų skyrybas, kad apgintų vaikų interesus. Neretai sutuoktiniams yra kur kas sunkiau pasidalinti turtą nei vaikus. Būna, kad tėvai manipuliuoja atžalomis, siekdami prisiteisti didesnę turto dalį. Kai kurie vaikus paverčia keršto įrankiais suvesti tarpusavio sąskaitas.
Stebi naujas tendencijas
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Odeta Tarvydienė sako, kad pastaruoju metu daugėja bylų, kuriose sutuoktiniai kaip kozirio griebiasi kaltinimų vienas kitam vaiko tvirkinimu. Dažniausiai tokius kaltinimus pateikia žmonos vyrams.
Tačiau jie retai kada pasitvirtina. Vaikams tokios tėvų skyrybos suteikia labai daug skausmo, tampa didele trauma.
Pastaraisiais metais stebima ir kita tendencija – daugiau vaikų po skyrybų lieka su tėvu. Pasak direktorės, anksčiau galiojo kone taisyklė, kad vaikai turi gyventi su motina.
Dabar teismas, nustatydamas vaiko gyvenamąją vietą, įvertina daugybę aplinkybių. Vis dažniau vaikas paliekamas auginti tėvui.
Tiesa, tai nėra masinis reiškinys. Didžioji dalis vaikų po tėvų skyrybų gyvena su motinomis.
Nerimą kelia tai, kad pastaruoju metu Lietuvoje daugėja vaikų, augančių nepilnose šeimose. Po ištuokos be vieno iš tėvų (dažniausiai tėvo) kasmet lieka apie 10 tūkstančių vaikų. 2008–2009 metais nepilnose šeimose augo 95 tūkstančiai vaikų.
Pasak O.Tarvydienės, viena iš išsituokusiųjų pareigų yra užtikrinti vaiko teisę matytis ir palaikyti santykius su atskirai gyvenančiu tėvu ar motina. Tačiau išsiskyrusios šeimos kartais tai ignoruoja. Du suaugę žmonės vienas kitam sukauptą pagiežą tarsi praleidžia pro vaiką. Jis tampa lyg laidininku.
Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovės nuomone, problema ir tai, kad Lietuvoje galiojanti skyrybų sistema nėra tobula.
„Jeigu vyrui ir moteriai nepavyksta gražiuoju susitarti dėl skyrybų, pavyzdžiui, vienas iš sutuoktinių nesutinka skirtis, tada kitam, kad pradėtų skyrybų procesą, tenka kuo nors apkaltinti sutuoktinį.
Tokiu būdu provokuojami konfliktai, į kurių sūkurį įtraukiami ir vaikai“, – kalbėjo ji.
O.Tarvydienė svarsto, kad besiskiriančioms šeimoms, kurios turi vaikų, reikėtų suteikti galimybę naudotis tarpininkų paslaugomis. Tai – psichologai, teisininkai, siekiantys sutaikyti sutuoktinius.
Jų misija – nebūtinai pasiekti, kad kartu nebegyventi nusprendę vyras ir žmona persigalvotų.
Besiskiriančiai šeimai jie padėtų susitarti, kaip išsituokti padarant kuo mažiau žalos vaikui, t. y. dėl jo globos, išlaikymo, santykių po skyrybų palaikymo ir kt.
„Tarpininkas išklausytų abiejų sutuoktinių nuomones, leistų jiems išsilieti ir, atvėsus emocijoms, padėtų įvertinti situaciją, suvokti, kad vaikas nėra tik vieno kurio nors nuosavybė, kad jo negalima paversti keršto įrankiu“, – aiškino pašnekovė.
O.Tarvydienė pasakojo, kad užsienyje tarpininkų paslaugos gana populiarios. Manoma, kad efektyviausia, kai šeimą konsultuoja du specialistai. Tai leidžia išvengti kaltinimų šališkumu, padeda šeimai priimti racionaliausius sprendimus.
Emigrantams – papildomos problemos
Pastaraisiais metais daugėja buvusių sutuoktinių ginčių dėl į užsienį išvežtų vaikų.
Po skyrybų vyrai ir moterys dažnai nusprendžia laimės ieškoti svečioje šalyje, bet jie neaptaria, kaip bus su vaiku.
O.Tarvydienė primena, kad, negavus buvusio sutuoktinio raštiško leidimo išsivežti vaiką į užsienį, laukia dideli nemalonumai.
„Jeigu vienas iš tėvų kreipiasi į mus, kad vaikas be jo leidimo išvežtas į užsienį, mes apie tai informuojame tos šalies atitinkamas institucijas. Jos iš apkaltinto sutuoktinio ir vaiko paima asmens dokumentus, kad negalėtų išvykti iš šalies, ir pradeda teismo procesą. Vaiką be buvusio sutuoktinio leidimo išvežusiai moteriai ar vyrui dažniausiai tenka grįžti atgal į Lietuvą“, – „Sekundei“ pasakojo specialistė.
Buvusiems vyrui ir žmonai ji pataria iš anksto susitarti dėl vaiko išvežimo. Jeigu to nepavyksta padaryti, kreiptis į teismą Lietuvoje ir pasirūpinti gauti jo leidimą.
„Kartais tėvai vienas kitam trukdo išsivežti vaiką į užsienį ne iš didelės meilės atžalai, o kerštaudami buvusiam sutuoktiniui.
Tokiais atvejais moterys dažnai supanikuoja, čiumpa vaiką ir išvyksta. Paskui joms užsienyje dėl to tenka patirti labai daug problemų. Tikrai geriau teisinius vaiko išvežimo reikalus sutvarkyti iš anksto Lietuvoje“, – kalbėjo O.Tarvydienė.
Nenori, kad tėvai kurtų kitą šeimą
N.Stakytės ilgametė darbo patirtis rodo, kad po skyrybų likę gyventi su vienu iš tėvų vaikai skaudžiai reaguoja, kai jų tėtis ar mama į namus parveda pamotę ar patėvį.
Pavyzdžiui, su motina gyvenęs vaikas, šiai ištekėjus ar susiradus draugą, neretai pareiškia norįs gyventi su tėvu. Būna ir atvirkščiai, su tėvu likęs gyventi sūnus ar dukra persigalvoja, kai sužino, kad tėtis susirado mylimą moterį.
Nėra reti atvejai, kai vaikai migruoja iš vieno tėvo namų į kitus, taip ir nerasdami, kur jiems geriausia.
„Vaikai nenori, kad tėvai turėtų kitas šeimas. Tik paaugę, sulaukę 17–18 metų, jie supranta, kad jų tėvai turi teisę į asmeninį gyvenimą“, – sako vedėja.
Išsiskyrusieji dažnai ginčijasi ne tik dėl vaiko gyvenamosios vietos, galimybės su juo matytis, bet ir išlaikymo.
