„Aš laikiausi“, – sakė į pensiją išėjęs medicininės įrangos meistras, pasakodamas apie tai, ką patyrė, kai buvo laikomas įkalintas vos už dviejų kvartalų jųdviejų su žmona buto, rašo „Reuters“.
Energijos darbuotojų g. 3 adresu įsikūrusi policijos nuovada žaliu stogu tapo žinomiausia iš liūdnai pagarsėjusių vietų, kuriose, pasak liudininkų, per devynis okupacijos mėnesius žmonės buvo tardomi ir kankinami. Antroji tokia vieta buvo didelis kalėjimas.
Kitoje gatvės pusėje esančio daugiabučio gyventojai pasakojo matę, kaip iš pastato buvo išnešami į baltas antklodes suvynioti kūnai. Jie buvo laikomi garaže, o paskui išmetami į šiukšliavežes ir išvežami. „Reuters“ negali nepriklausomai patvirtinti visų įvykių, apie kuriuos pasakojo Chersono gyventojai.
Kremlius ir Rusijos gynybos ministerija neatsakė į klausimus apie V. Serdiuko ir kitų asmenų, su kuriais Chersone kalbėjosi žurnalistai, liudijimus. Maskva taip pat atmeta visus kaltinimus dėl žiauraus elgesio su civiliais bei kariais ir savo ruožtu kaltina Ukrainą surežisavus Bučos skerdynes.
Antradienį Jungtinių Tautų (JTO) žmogaus teisių biuras paskelbė radęs įrodymų, kad abi konflikto pusės kankino karo belaisvius, o Tarptautinis baudžiamasis teismas tai laiko karo nusikaltimu. JTO atstovas teigė, kad žiaurus rusų elgesys buvo „gana sistemiškas.“
Rusijos pajėgoms atsitraukus iš teritorijų Ukrainos šiaurėje, rytuose ir pietuose, žiauraus elgesio įrodymų tik daugėja.
Chersone buvo sulaikomi Rusijos okupacijai prieštaravę gyventojai, tokie kaip V. Serdiukas, kurie, buvo manoma, turi informacijos apie priešo karių pozicijas ir tariamus pogrindžio rezistentus bei jų bendražygius.
V. Serdiukas pasakojo, kad jo kojos, nugara ir pilvo sritis buvo talžomi lazda. Jis taip pat buvo kankinamas elektros srove per jo kapšelį prijungtais elektrodais. Kaip pasakojo pensininkas, tai daręs Rusijos karininkas reikalavo pasakyti, kur yra V. Serdiuko sūnus – Ukrainos pajėgų karys – ir kokiam daliniui jis priklauso.
„Nieko jam nepasakiau. „Nežinau.“ Tai buvo vienintelis mano atsakymas. Nuolat girdėjau: „Prisimink! Prisimink! Prisimink!“, – savo bute, apšviestame vos viena žvake, pasakojo 65-erių vyras.
Grynas sadizmas
Niūrius pasakojimus apie gyvenimą okupacijos metu lydi nesuvaldomas džiaugsmas ir palengvėjimas, kurį gyventojai pajuto, kai rusams atsitraukus į kitą Dniepro upės krantą Ukrainos kariai atgavo šį miestą.
Po dviejų dienų Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis paskelbė, kad iš okupacijos išlaisvintame Chersono regione tyrėjai aptiko daugiau nei 400 rusų įvykdytų karo nusikaltimų įrodymų bei karių ir civilių gyventojų palaikų.
„Pats mačiau, kaip buvo išnešti penki kūnai, – sakė daugiabutyje priešais policijos nuovadą gyvenantis 20-metis Olehas, atsisakęs mums atskleisti savo pavardę. – Matydavome iš paklodžių kyšančias rankas ir mes supratome, kad tai yra lavonai.“
Tame pačiame name gyvenanti ir nedidelėje parduotuvėje tarp namo bei policijos nuovados dirbanti 41-erių Svytlana Bestanik taip pat prisimena mačiusi, kaip kariai išneša kūnus.
„Jie išnešdavo nebegyvus žmones ir įmesdavo juos į šiukšliavežę kartu su šiukšlėmis, – pasakojo moteris, prisimindama ore tvyrojusį yrančių kūnų tvaiką. – Mes matėme sadizmą gryniausia jo forma.“
„Reuters“ žurnalistai aplankė šią policijos nuovadą, tačiau ginkluoti policijos pareigūnai ir karys, sakęs, kad viduje tyrėjai renka įrodymus, neleido jiems eiti toliau už spygliuota viela apjuosto kiemo.
Savo vardą atskleisti atsisakęs pareigūnas minėjo, kad nedideliuose narvuose buvo laikoma iki 12 sulaikytųjų. Tai patvirtina ir V. Serdiukas.
Kaimynai pamena iš nuovados sklidusius vyrų bei moterų riksmus ir teigė, kad išeidami iš pastato rusai visuomet užsimaukšlindavo balaklavas, kad paslėptų savo veidą.
„Jie kasdien ateidavo į parduotuvę, – sakė S. Bestanik. – Nusprendžiau su jais nekalbėti. Per daug jų bijojau.“
Pasipriešinimo kovotojai
Aliona Lapčuk pasakojo, kad ji ir jos sūnus Chersoną paliko balandį po bauginančios akistatos su Rusijos saugumo pareigūnais kovo 27 dieną. Tai buvo paskutinis kartas, kai ji matė savo vyrą Vitalyjų.
Kai kovo 2-ąją Rusijos kariai užėmė Chersoną, Vitalyjus prisijungė prie pogrindžio pasipriešinimo kovotojų. A. Lapčuk prisimena nerimą, kurį jausdavo, jeigu sutuoktinis nepakeldavo telefono ragelio.
Neilgai trukus prie moters motinos namo, sustojo trys automobiliai su ant jų nupieštais rusiškais „Z“ simboliais. Jie parvežė Vitalyjų, jis buvo žiauriai sumuštas.
Moteris norėjo juos išplūsti, bet Rusijos kareiviai pagrasino išmušti jai dantis. A. Lapčuk pasakojo, kad jie konfiskavo jos mobilųjį telefoną ir nešiojamus kompiuterius, o apieškoję rūsį aptiko ginklų.
Rusai negailestingai talžė moters vyrą rūsyje, kol galiausiai jį išsitempė.
„Jis iš rūsio neišėjo, jie jį ištempė. Jie sulaužė jo žandikaulį“, – kūkčiodama pasakojo moteris, dabar apsistojusi Krasnėje – maždaug už 100 km į vakarus nuo Chersono esančiame kaime.
A. Lapčuk ir jos vyriausiajam sūnui Andrijui ant galvų buvo užmauti maišai, jie buvo išvežti į Liuteronų g. 4 esančią policijos nuovadą. Būdama ten ji pro sieną girdėjo kaip yra tardomas jos vyras. Ji ir Andrijus vėliau buvo paleisti.
Palikusi Chersoną, A. Lapčuk rašė visiems, kuriuos pažinojo, mėgindama rasti savo vyrą. Birželio 9-ąją ji gavo žinutę iš vieno patologo, kuris paprašė paskambinti kitą dieną. Ji iškart suprato, kad Vitalyjus yra nebegyvas.
Moteris pasakojo, kad sutuoktinio kūnas buvo rastas upėje. Ji taip pat parodė patologo darytas nuotraukas, kuriose matyti ant jo peties esantis apgamas. A. Lapčuk sakė, kad ji sumokėjo už Vitalyjaus laidotuves. Tiesa, ji vis dar nėra mačiusi jo kapo. Ji yra įsitikinusi, kad jos vyrą rusams išdavė jiems labai artimas žmogus.
Skylė
52-ejų Ruslanas, turintis alaus parduotuvę priešais policijos nuovadą, kurioje buvo laikomas V. Serdiukas, prisimena, kad okupacijos pradžioje prie pilkų nuovados priekinių durų kasdien sustodavo rusų gamybos „Ural“ sunkvežimiai. Jis pasakojo, kad iš jo buvo išvaromi sulaikytieji. Jų rankos buvo surištos, o ant galvų buvo užmauti maišai.
„Šita vieta buvo vadinama skyle“, – teigė vyras.
48-erių Serhijus Polako, kuris gyvena priešingoje nuovadai gatvės pusėje, patvirtina Ruslano pasakojimus. Jis tikino, kad praėjus kelioms savaitėms po miesto užėmimo, šioje vietoje dislokuotus Rusijos nacionalinės gvardijos karius pakeitė transporto priemonę su raide „V“ vairuojantys vyrai. Būtent tada prasidėjo riksmai.
„Jeigu žemėje gali būti pragaras, jis buvo čia“, – sakė S. Polako.
Vyras pasakojo, kad maždaug prieš dvi savaites, akivaizdžiai besiruošdami artėjančiam pasitraukimui, rusai paleido nuovadoje laikytus asmenis: „Staiga jie ištuštino šią vietą ir mes supratome, kad kažkas čia vyksta.“
V. Serdiukas tiki, kad jį, kaip Ukrainos kario tėvą, išdavė informatorius. Jis sakė, kad Rusijos saugumiečiai surakino jį antrankiais, ant jo galvos užmovė maišą, privertė pasilenkti ir varlyte nušokuoti iki automobilio.
Nuovadoje jis buvo uždarytas į ankštai užpildytą kamerą, kurioje sulaikytieji negalėdavo pajudėti, kai atsiguldavo. Buvo dienų, kai kaliniai valgyti gaudavo vos kartą per dieną.
Jau kitą dieną ant jo galvos vėl buvo užmautas maišas. Kariai surišo jo rankas ir nusivedė į kambarį rūsyje. Pensininko tikinimu, tardymas ir kankinimai truko maždaug 90 minučių.
V. Serdiukas pasakojo, kad tardytojas iš Rusijos žinojo visus jo ir jo šeimos narių duomenis. Jis sakė, kad jeigu vyras atsisakys bendradarbiauti, jie sulaikys ir jo žmoną. Tuomet jie paskambins jųdviejų sūnui, kad šis galėtų girdėti savo kankinamų tėvų riksmus.
Po dviejų dienų jis buvo paleistas be jokio paaiškinimo. Jo žmona savo beveik nebepaeinantį vyrą rado prie parduotuvės, kurioje dirba S. Bestanik.
