Grasinimai suspardyti, suluošinti ar kitaip susidoroti jau tampa socialinę paramą skirstančių įstaigų darbuotojų kasdienybe. Tie valstybės žmonės įpareigoti virš skurdo ribos atsidūrusiems pašalpų gavėjams pranešti, kad parama nebepriklauso. O tokia žinia gali bet kurį žmogų išvesti iš pusiausvyros.
Įtūžo negavęs pašalpos
Pirmadienio popietę Šiaulių miesto savivaldybės Socialinės paramos skyriuje įsisiautėjęs 54-erių bedarbis svaidėsi grasinimais nušauti jam neįtikusią įstaigos darbuotoją.
Vyras čia atėjo tikėdamasis, kad jo šeimai bus skirta socialinė pašalpa. Tačiau palengvinti bedarbio šeimos dalią galimybių nebuvo, mat jo žmona turi darbą, o šeimos pajamos per mėnesį viršija įstatymo nustatytą 350 litų sumą vienam asmeniui.
„Kai apskaičiavusi kliento šeimos pajamas jam paaiškinau, kad pašalpa nepriklauso, vyras perpyko ir ėmė šaukti ant manęs, – pasakojo „Respublikai“ dėl savo saugumo prisistatyti nenorėjusi šios įstaigos darbuotoja. – Klientas vadino mane biurokrate, kaltino, jog nesuprantu, kad jo šeima neturi už ką gyventi ir prasimaitinti“.
Įstaigos darbuotoja kartu su tame pačiame kabinete dirbančia kolege veltui bandė išaiškinti vargo prispaustam šiauliečiui, kad tokie įstatymai, kad jos šių įstatymų nekuria. Vyras to nenorėjo suprasti.
Grasino nušauti darbuotoją
Perpykęs šiaulietis panūdo rašyti prašymą gauti socialinę pašalpą būsimuoju laiku – nuo tada, kai jo žmona nebedirbs. Išgirdęs, kad tik tada, kai žmona neteks darbo, jis ir turės ateiti teirautis pašalpos, įtūžo galutinai.
„Va, dabar aš tave nušausiu“, – skyriaus darbuotojai išrėžė vyras, kažką spausdamas maišelyje. Išsigandusios moterys iškvietė policiją. Pažadą nušauti jam neįtikusią darbuotoją vyras pakartojo ir atvykus policininkams.
Pareigūnai vyrą sulaikė ir uždarė į areštinę. Anot teisėsaugininkų, ginklo vyras neturėjo. Dėl grasinimo nužudyti pradėtas ikiteisminis tyrimas. Už šį nusikaltimą gresia viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki dvejų metų.
Bedarbio užsipulta įstaigos darbuotoja, nors ir patyrusi stresą, dirbo, kol baigėsi darbo diena. Dirbo dėl kitų klientų, kurie, anot jos, nekalti dėl to, kas atsitiko.
„Tą žmogų aš mačiau pirmą kartą, – sakė „Respublikai“ bedarbio iškoneveikta darbuotoja. – Baimę iš tiesų jaučiu, nes pastaruoju metu su perpykusių klientų grasinimais susidurti tenka dažnai. Kai kurie grasintojai netgi nurodo žinantys, kur aš gyvenu“.
Raimundas Milašiūnas, psichoanalitikas:
Dažniausiai žmogus savo agresiją demonstruoja prieš tą, kuris jam pasako nemalonią naujieną, o ne prieš tą, kuris sukūrė tuos nemalonumus lemiančią tvarką. Socialinę paramą dalijančių įstaigų darbuotojai ir yra tie, kuriems tenka daliai žmonių pranešti nemalonias žinias. Be to, šių įstaigų darbuotojai yra po ranka, lengvai prieinami. Nes valdžia, padariusi kažką blogo, nusivylusiam žmogui paprasčiausiai yra nepasiekiama.
Kylanti agresija reiškia, kad žmonių bejėgiškumas tapo labai didelis. Gynybinė agresija prieš savo bejėgiškumą ypač būdinga vyrams. Pas mus tradiciškai įprasta, kad vyras turi būti šeimos galva, šeimos išlaikytojas. Kai jis nesugeba tuo pasirūpinti, jau ir taip pasijunta bejėgis. O kai išgirsta, kad šeimai nepriklauso ir pašalpa, susivokia išvis nebeturintis už ko užsikabinti ir tada agresija labai lengvai sprogsta.
Ekonomika ir nepritekliai, aišku, veikia žmogaus sprendimus. Kita vertus, ne visi žmonės vienodi: tai, kaip žmogus susitvarko su įtampa ir impulsais, lemia kiekvieno žmogaus individualios psichologinės savybės. Skirtinga žmonių reakcija į negatyvius veiksnius glūdi kiekvieno individo vaikystėje: kaip vaikystėje išmokstame įveikti stresą ir krizes, taip ir tvarkomės užaugę. Svarbu tai, kokį savivertės jausmą žmogus atsineša į suaugusiųjų pasaulį: ar jis jaučiasi pajėgus susitvarkyti su problemomis, ar suvokia, kad visas problemas galima išspręsti jeigu ne šiandien, tai rytoj. Šis suvokimas priklauso nuo to, kaip tėvai vaikystėje mus išmokė susitvarkyti su savo jausmais.
Sidas AKSOMAITIS
