Moterų krizių centrų, draugijų, šeimos namų vadovai apgailestauja, kad per sunkmetį nukirpus finansavimą nevyriausybinėms organizacijoms, smurtautojų aukoms užuovėja tapusios įstaigos vos išsilaiko.
Moterų krizių centrų, draugijų, šeimos namų vadovai apgailestauja, kad per sunkmetį nukirpus finansavimą nevyriausybinėms organizacijoms, smurtautojų aukoms užuovėja tapusios įstaigos vos išsilaiko.
Įstatymas suregztas paskubomis
Nevyriausybinių organizacijų duomenimis, Lietuvoje kas trečia suaugusi moteris bent kartą gyvenime yra patyrusi smurtą šeimoje. Tačiau šie duomenys neatspindi tikrojo smurto prieš moteris masto. Pasaulinė statistika rodo, kad smurtas prieš moteris yra tokia pat dažna mirties ir nedarbingumo priežastis kaip ir vėžys. Deja, oficialiai tai retai nurodoma.
Mūsų šalyje ši socialinė problema dar nėra adekvačiai priimama. Neretai smurtą patirianti moteris sulaukia visuomenės pasmerkimo, todėl daug moterų tyliai kenčia ir vengia pasiskųsti. Tikimasi, kad padėtis turėtų pagerėti priėmus Apsaugos nuo smurto privačioje erdvėje įstatymą, kurio projektas svarstomas Seime.
Tai pirmasis tokio pobūdžio įstatymo projektas Lietuvoje. Iki šiol nebuvo teisiškai reglamentuota atsakomybė už smurtą privačioje aplinkoje.Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovai džiaugiasi, kad įstatymo priėmimas būtų pirmas žingsnis siekiant sukurti realią apsaugą aukai ir mažinant smurto atvejus privačioje erdvėje.
Tačiau moteris ginančių organizacijų atstovai abejoja, ar įstatymas apgins smurto aukas. „Įstatymo projektas suregztas paskubomis. Jis tikrai neapgins nukentėjusiųjų. Nebus lengviau ir policijos pareigūnams, ir mūsų organizacijoms dirbti. Juolab kad įstatymo projektas sukurtas nepakvietus į darbo grupę organizacijų, teikiančių pagalbą smurtą patyrusioms moterims, atstovų, kurie tiesiogiai mato problemas“, – įsitikinusi Kauno moterų draugijos direktorė Daiva Baranauskienė.
Sumažino finansavimą
Sunkmetis pablogino daugelio žmonių socialinę ir ekonominę padėtį, taip pat padidino ir įtampą šeimose. „Kai nėra iš ko pragyventi, atsiranda daug problemų – ir nesantaika, ir smurtas. Be to, reikia padėti ir darbo netekusioms bei būsto išlaikyti negalinčioms moterims, vienoms auginančioms vaikus. Nedarbas, skurdas – didelė visuomenės bėda“, – apgailestavo Lietuvos agentūros „SOS vaikai“ Panevėžio skyriaus ir Šeimos namų vadovė Marija Zabulionienė.
Tokiu metu pagalba kenčiančioms moterims itin reikalinga. Tačiau joms padedančios įstaigos skundžiasi, kad nevyriausybinėms organizacijoms sudėtinga išgyventi dėl sumažinto finansavimo. „Nevyriausybinės organizacijos išgyvena tik iš projektų. Stipriai sumažinus finansavimą, tenka dirbti dėl idėjos, kad būtų išlaikytas centras“, – tvirtino Kauno apskrities moterų krizių centro socialinė darbuotoja Olga Pauliukaitė.
Negali ištrūkti iš smurtautojo gniaužtų
Nukentėjusioms moterims padedančių įstaigų darbuotojai pastebi, kad nedarbas, smukęs pragyvenimo lygis dar pasunkino smurto aukų padėtį. Darbo ir pajamų netekusios moterys tapo įkalintos namuose su smurtautojais. „Moterys, netekusios darbo, priverstos kentėti smurtą šeimoje vien dėl materialinių sumetimų. O gyvenant kartu su smurtautoju labai sudėtinga adekvačiai mąstyti, juolab priimti sprendimus“, – samprotavo Kauno moterų draugijos direktorė D.Baranauskienė.
Anot įstaigos vadovės, dėl visuomenės požiūrio daugelis moterų nėra linkusios skųstis ir ieškoti užtarimo. Atsiradus nepritekliams, joms dar sunkiau ištrūkti iš smurtautojo rankų. „Labai liūdna, kad moterys taikstosi su tuo. Jos nepagalvoja, kokią didelę žalą smurtas daro ne tik jai, bet ir vaikams. Jiems psichologinės traumos lieka visą gyvenimą“, – apmaudavo Panevėžio šeimos namų vadovė M.Zabulionienė.
Moterys atsiduria gatvėje
Smurto aukoms, išdrįsusioms ieškoti užtarimo, labai svarbu suteikti laikiną prieglobstį. Bet tokias galimybes turi tik nedaugelis organizacijų. Kauno apskrities moterų krizių centro ir Kauno moterų draugijos atstovai apgailestavo, kad šiame mieste nėra kur dėtis nuo smurtautojo bėgančioms moterims. „Nėra buvę pentadienio, kad nepaskambintų sumuštos, bijančios sugrįžti namo moterys. Tačiau bėda, kad Kaune neturime, kur jų apgyvendinti“, – krimtosi D.Baranauskienė.
Organizacijos smurto aukoms teikia socialinę, psichologinę, teisinę pagalbą. Bet D.Baranauskienė pripažino, kad to negana. Kauno moterų draugija įsteigė pagalbos moterims fondą, kuriam lėšų aukoja rėmėjai, paprasti žmonės. Tačiau kol kas jų nepakanka nuomoti būstui. Kitokia situacija Panevėžyje. Šeimos namuose gali neribotą laiką glaustis moterys su vaikais. Pasak jų vadovės M.Zabulionienės, namai priglaudžia tiek moterų, kiek kreipiasi, ir jos čia gali gyventi ne dieną ir ne mėnesį.
„Per trumpą laiką gatvėje atsidūrusių ir psichologiškai sugniuždytų moterų problemų neišspręsi. Kol jos atsigauna po streso, kelias dienas net neįmanoma normaliai kalbėtis. Aišku, kartais ir per kelias dienas randame išeitį, bet jei reikia, jos gali gyventi ir pusmetį ar net metus. Kiekvienas atvejis individualus ir dėl kiekvieno žmogaus minamas vis naujas takelis“, – aiškino ir nuskriaustais vaikais, ir smurtą bei nepriteklius išgyvenančiomis moterimis, ir visuomenės užribyje atsidūrusiais vyrais besirūpinanti M.Zabulionienė.
Lietuvos agentūros „SOS vaikai“ Panevėžio skyriaus vadovė nuolat ieško rėmėjų ir džiaugiasi, kad yra žmonių, kurie neabejingi kito skausmui ir nelaimei.
Vida TAVORIENĖ
