Niekas nemėgsta skundikų šalyje, kurios žmones sovietmetis įpratino gyventi šalia įstatymo ir „valdžios nustatytos tvarkos“. Skundų langeliai ar dėžutės lietuviams buvo ir yra nemalonias asociacijas keliantys vaizdiniai.
Teisėsaugininkai jau senai suprato, kad be visuomenės prielankumo kokiai nors tvarkai nėra jokių galimybių susidoroti su masiniais (ypač smulkiais masiniais) prasižengimais. Kaimynystės stebėjimas ir greitas pranešimas apie kažką įtartino ties kaimyno durimis ar langu yra labai svarbus visuomeninis įprotis. Jis bus dažno amerikiečio ar brito savastimi, tačiau abejotina, ar veikiantis „nieko bendro neturinčiųjų bendruomenėse“. Naudoju amerikiečių filosofo Alfonso Lingio metaforą ne pagal paskirtį, tačiau ji tinka tose mūsų bendro gyvenimo aplinkose, kur apie kaimynus sužinoma tik iš laikraščių ar televizijos.
Stebėti, pamatyti, pranešti apie kažką nusikalstamo tartum yra natūralus dalykas bendro gėrio siekime. Tačiau STT ir kitos operatyvine veikla užsiimančios tarnybos Lietuvoje negali tikėtis tiesioginės vakariečių kolegų patirties pritaikymo. Mūsuose greičiau įsigalės nežabotas savų piliečių sekimas elektroninėmis priemonėmis, negu sąmoningas piliečių dalyvavimas viešos tvarkos kūrybos procese. Skundas, pranešimas apie kažką blogo besidarant mūsų akiratyje, lygiai gandų ir paskalų skleidimas labiau tikėtini tame bare, kur dygsta pavydo, pagiežos, laukinės konkurencijos daigai.
Simptomiškas atvejis iš nelabai senos patirties Vytauto Didžiojo Universiteto Teisės instituto gyvenime. Prieš kokius 7-8 metus jo direktorius, turintis turtingą JAV teisinę patirtį, dr. Tadas Klimas pabrėžtinai iškėlė mintį, jog reikalingas atskiras teisės mokyklos etikos kodeksas. Jis pristatė projektą VDU Senatui. Vietinei akademinei publikai labiausiai užkliuvo straipsnis, apie tai, jog teisės studentas, matydamas kolegą nusirašinėjant per egzaminus, privalo pranešti dėstytojui arba administracijai. „Ką, mes imsimės it kokie sovietai ugdyti skundikus?“- nuoširdžiai nustebęs diskutavo vienas gamtamokslio profesorius. Deja, etinė norma, kuri yra esminė JAV teisės studijose, sovietinės gyvensenos deformuotoje aplinkoje nuskambėjo it stukačiaus pradžiamokslis. Nesvarbu, kad nesąžiningai į teisės aukštumas kopiantis žmogus yra tiesiog savojo siekinio priešybė.
Žinoma, aptarti pokolonijinės sąmonės bruožai ir papročiai yra priskirtini prie lėčiausiai besikeičiančių dalykų. Ką nors atpažinus ir aprašius, dar nereiškia, jog tikrovė ims ir pasikeis. Tačiau tikrai yra verta diskutuoti tuos trauminės atminties ir kryptelėjusių orientyrų reiškinius, kad įstatymdavystėje ir valdžios nustatinėjamoje tvarkoje pajustume bent lašą išminties. Kitaip nebus galo nei karui keliuose, nei masinei korupcijai, nei akademinei degradacijai.
