Pamynę kitų žmonių teisę gyventi laisviems, neskriaudžiamiems ir už tai atsidūrę už grotų, kaliniai savo teises iškelia aukščiau visko. Tada kuria įvairias situacijas, primenančias TV išpopuliarintus realybės šou, reikalauja dėmesio ir mosuoja skundais, grasina teismais – šaukia, kad jų teisės esančios pažeistos.
Pozavo, bet ne visiems
Valstybė esanti kalta, kad viename interneto portale buvo įdėta nuotraukų, nedavus sutikimo. Todėl valstybė savo kaltę, girdi, galėtų išpirkti pinigais – pavyzdžiui, 8000 litų. Taip įsitikinęs Vilniaus 2-uosiuose pataisos namuose bausmę atliekantis nuteistasis. Jis padavė valstybę į teismą.
Iš tikrųjų nuteistojo nuotraukas internete patalpino žiniasklaidos atstovai, kai praėjusių metų birželį buvo atvykę į Vilniaus 2-uosius pataisos namus ir fotografavo kalinių tatuiruotes. Svečiai buvo įleisti į „zoną“, bet perspėti, kad su fotografuojamais nuteistaisiais tartųsi patys ir paisytų jų norų dėl nuotraukų publikavimo.
Dabar besibylinėjantis nuteistasis buvo vienas iš tų, kuris savo tatuiruotėmis patraukė žurnalo fotografų dėmesį. Šis kalinys nė neneigia, kad leidosi fotografuojamas, tik esą žurnalistų paprašęs, kad jo nuotraukos nepatektų į internetą – būtų išspausdintos tik žurnale, apie kurį kalbėta.
Vėliau tie patys žurnalistai dar kartą apsilankė „zonoje“ – fotografavo ir filmavo, anksčiau fotografuotiems kaliniams atnešė vienos lietuvių dainininkės kompaktinę plokštelę, ant kurios – ir tatuiruotų kalinių nuotraukos.
Praėjus dar mėnesiui, pozavęs kalinys sužinojo, kad jo nuotraukos paskleistos internete – jose matyti ne tik tatuiruotės, bet ir veidas. Štai tada tas kalinys ir pradėjo rašyti skundus, reikšti pretenzijas, teigti, kad esąs patyręs moralinę žalą, nes iš jo nuotraukų esą šaipęsis vienas prižiūrėtojas. Tą žalą nuteistasis įvertino konkrečia pinigų suma. Kadangi pati įkalinimo įstaiga ir Kalėjimų departamentas kalinio pretenzijų kratėsi, jis kreipėsi į teismą. Mat esąs įsitikinęs, kad dėl visko kalti „zonos“ darbuotojai, leidę žurnalistams bendrauti su kaliniais, fotografuoti, o darbuotojų interesams juk atstovauja valstybė. Taigi ji ir turinti atverti piniginę pozavusiam, bet likusiam nepatenkintam kaliniui.
Ar nuteistojo ieškinys valstybei yra pagrįstas, turi nuspręsti Vilniaus apygardos administracinis teismas.
Nori dažniau praustis
Pinigų iš valstybės kišenės gviešiasi ir Kauno tardymo izoliatoriuje laikinai įkurdintas asmuo. Jis norėtų būti švaresnis, negu yra dabar – taigi reikalauja dažnesnių maudynių už grotų.
Kauno tardymo izoliatoriuje, kaip ir kitose tokiose įstaigoje, ten laikomiems asmenims sudarytos sąlygos praustis duše kartą per savaitę – ir tik 10 minučių. Na o tasai „už savo teises kovojantis“ asmuo reikalauja, kad jam būtų leista dušu naudotis mažiausiai du kartus per savaitę ir ne trumpiau kaip po pusvalandį. O už nepatogumus, kuriuos jis esąs patyręs maudydamasis per retai, iš Lietuvos valstybės kalinys reikalauja moralinės žalos atlyginimo – milijono litų...
Skųsdamas gyvenimo sąlygas už grotų, skundo autorius turi ir daugiau pretenzijų. „Užmiršęs“, kad Lietuva jau kelerius metus gyvena ekonominės krizės sąlygomis, jis reikalauja uždrausti nakčiai išjungti elektrą jo kameroje, o vietoj to taikyti naktinį apšvietimą. Jam taip pat nepatinkanti nusistovėjusi tvarka, pagal kurią suimtieji ir nuteistieji išvedami pasivaikščioti gryname ore. Nepatinkanti ir tardymo izoliatoriuje „primetama“ dienotvarkė, nurodymai, kaip tvarkytis kamerose, ir panašiai. Žodžiu, šitas asmuo norėtų gyventi taip, kaip laisvėje, kurios, galima sakyti, pats atsisakė – juk įvykdė nusikaltimą.
Į Strasbūrą – dėl barzdos
„Akistata“ jau yra rašiusi, kad pernai vienas Marijampolės pataisos namų kalinys kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą (EŽTT), esantį Strasbūre, tikėdamasis, jog bus patvirtintas jo įsitikinimas dėl esą pažeistos jo teisės į privataus gyvenimo gerbimą. Mat Marijampolės pataisos namuose šiam nuteistajam buvo uždrausta nešioti barzdą.
Dėl to, kad negalėjo nešioti norimos barzdos, Marijampolės pataisos namus jis pirmiausia apskundė teismui Lietuvoje. Byla įsisuko į administracinius teismus. Vilniaus apygardos teismas pareiškėjo skundą patenkino, vėliau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tą skundą atmetė. Šis teismas laikėsi pozicijos, kad vien noras nešioti barzdą „neturėtų būti laikomas įstatymo saugomo žmogaus orumo elementu, todėl toks draudimas neturi būti numatytas įstatyme“.
Galutinį sprendimą priėmęs teismas apibendrino, kad tam tikri suvaržymai nuteistųjų atžvilgiu yra pagrįsti ir proporcingi, nes vienas iš pagrindinių pataisos įstaigų režimo reikalavimų – vykdyti nuolatinę nuteistųjų priežiūrą.
Taigi po dviejų tokį patį išsilavinimą įgijusių ir tais pačiais įstatymais besivadovaujančių teisėjų skirtingų nutarimų skundo autorius nutarė savo „problemą“ patikėti Strasbūrui. Dabar laukia atsakymo.
Marijampolės pataisos namų direktoriaus pavaduotojas Zenonas KUNCA:
Nuteistųjų pretenzijos ir oficialūs skundai – „zonos“ kasdienybė: vieni juos rašo pagal pačių pastebėjimus, kiti – ir pagal kitų kalinių užgaidas. Sakyčiau, tai net galima pavadinti darbu – visada yra skundais garsėjančių nuteistųjų (juos vadiname „etatiniais rašytojais“). Vieni išeina – ateina kiti.
Gyvenimas už grotų organizuojamas pagal oficialiai patvirtintas įstaigos vidaus tvarkos taisykles. Jų privalu laikytis. Jos, žinoma, ne kiekvienam patinka, bet čia – ne laisvė.
Daugiausia skundų – dėl nuobaudų skyrimo ir dėl buities. Bene kiekvienas, anot nuteistųjų, yra nubaustas „nepagrįstai“ – neva iš keršto arba pareigūnui norint pasipuikuoti savo galiomis. O dėl buities – tai karšto vandens ar šviesos per mažai, tai per daug nuteistųjų vienoje patalpoje. „Etatiniams“ skundėjams užkliūna net ne vietoje paliktos kaimyno šlepetės – ir dėl jų griebiamasi rašiklio skundui... Kartais manau: turbūt dėmesio tam nuteistajam trūksta, kad jis nesiliauja skundus rašęs. Štai parašo – tada kviečiamas pokalbio, pildo įvairius dokumentus – jam būna parodomas dėmesys, jam įdomiau gyventi... O gal šitaip ir nuobodus laikas nuteistiesiems greičiau bėga.
Kybartų pataisos namų (Vilkaviškio sav.) direktorius Edmundas ŽALYS:
Nėra taip, kad „zonos“ darbuotojai nusiteikę prieš nuteistuosius, daro jiems tik blogai, ir todėl yra priežastis skųstis, kovoti, kreiptis į teismus. Kiekvienas nuteistasis – pirmiausia žmogus, todėl ir bendravimas turi būti pagrįstas pirmiausia abipusiu supratimu, pagarba. Štai pavyzdys – mūsų įstaigos darbuotojų parodytas pagarbus dėmesys nuteistajam, kuris yra pataisos namų skalbėjas. Jam pas mus sudarytos palankios buities sąlygos gyventi – kad galėtų tinkamai dirbti. Jis įsikūręs vienas atskirame kambaryje, turi radiją, televizorių ir kt. Jeigu kam nors atrodo, kad nuteistajam sudarytos išskirtinės sąlygos ir jis esąs lygesnis už lygius, tai atremiu argumentais: skalbėjas dirba tik naktimis, nes už naktiniu tarifu naudojamą elektros energiją mes mokame triskart pigiau – taigi ir skalbimo bei džiovinimo mašinas jungiame tik naktį. Kartu su kitais gyvenantis ir naktimis dirbti besikeliantis nuteistasis visiems trukdytų ilsėtis, kiltų nereikalingų konfliktų. Be to, ir pačiam skalbėjui reikia pailsėti dienos metu, dėl to jis apgyvendintas atskirai. Tačiau kai kam atrodo, kad dėl kažkokių „užkulisių“ kaliniui sudarytos geriausios buities sąlygos – štai ir pagrindas skundui!
I. Zubrickienė
