Nors prokurorė Svetlana Zabielinienė teismo prašė V. Trinskį įkalinti 5, o R. Steponavičių – 2 metams, tačiau teismas nusprendė, kad abu įtariamieji nekalti. Kaip vieną svarbiausių išteisinimo motyvų teisėjas Algerdas Urbšys nurodė tai, kad nukentėjusiojo parodymai buvo prieštaringi, o abiejų teisiamųjų – nuoseklūs.
Ši istorija prasidėjo dar 2002 metais, kai susipyko stambus rytų Lietuvos ūkininkas Valentinas G. ir jo brolis Adolfas, kuris tuomet dirbo tolimųjų reisų vairuotoju.
Valentinas G. valdė bene 100 hektarų ūkį, vertėsi augindamas grūdus ir kiaules, o jo vardu 5 ar 6 žemės sklypus nusipirkęs brolis ten pat buvo įsigijęs ir buvusias mechanizacijos dirbtuves. Adolfas, suprantama, nuolat važinėjo, todėl neturėjo laiko verstis žemdirbyste, o dirbtuvių patalpose tik laikydavo arba remontuodavo savo vilkiką. Tad Adolfo žemėse arė, sėjo ir derlių nuiminėjo Valentinas. Broliui priklausančiose mechanizacijos dirbtuvėse jis taip pat laikė žemės ūkio techniką, buvo įsirengęs grūdų saugyklą. Tačiau vieną dieną broliai susipyko – Valentinas G. rado dirbtuvių duris užrakintas nauja spyna ir daugiau negalėjo patekti vidun.
Kiaulės liko be grūdų
Jis nebegalėjo naudotis ne tik už paskolas įsigyta brangia žemės ūkio technika, bet ir bene 400 tonų į saugyklą supiltų elitinių veislių grūdų. Pastarasis keblumas buvo itin rimtas, nes, anot Valentino, šie grūdai buvo skirti šerti daugiau kaip 100 auginamų kiaulių.
Kol ūkininkas ieškojo, iš ko pasiskolinti pinigų pašarams pirkti, brolis iškėlė naujas galimos taikos sutarties sąlygas – pareikalavo atiduoti kone milijoną litų, kurį jis atseit investavęs į Valentino ūkį. Dar pagąsdino, kad jeigu Valentinas pabandysiąs savavališkai nudaužti ant dirbtuvių durų kabančią spyną, tai būsiąs... „paprasčiausiai nušautas“.
Gi Valentinas G. brolio žemę ir indėlį į ūkį vertino gerokai mažiau, todėl pasiūlė tik 20 000 litų kompensaciją. Adolfas šios sumos nepriėmė ir demonstratyviai nusviedė ant žemės, o tada, anot Valentino, šiuos pinigus pakėlė ir pasiėmė V. Trinskis, kuris irgi dalyvavo tame susitikime. Anot Valentino, Trintuko pravardę turintis Kauno organizuoto nusikalstamo pasaulio veteranu vadinamas vyriškis šiuos pinigus, o vėliau ir dar du kartus po 10 000 litų, iš ūkininko paėmęs „už ramų gyvenimą“.
Ginčijamus žemės sklypus Valentinas netrukus perrašė jųdviejų su Adolfu motinai, tačiau ramybės taip ir nesurado. Ūkininkas vis dar negalėjo naudotis nei savo žemės ūkio technika, nei saugykloje supiltais grūdais, o paskolas jam išdavę bankai nuolat reikalavo mokėti palūkanas ir grasino bankrotu.
Į policiją nesikreipė
Štai tuomet akiratyje vėl pasirodė tas pats V. Trinskis, kuris, atrodo, buvo neblogai informuotas apie ūkininko bėdas.
Anksčiau V.Trinskis drauge su Valentinu G. medžiodavo, kartais išsiveždavo miško žvėrims šerti skirtas grūdų atliekas, todėl ūkininko valdose nebuvo netikėtas svečias. Šįkart atvykėlis be didelių įžangų pareiškė, kad už tuos penketą brolio vardu įsigytų sklypų vis tiek reikėsią sumokėti 150 000 litų!
Ūkininkas puikiai žinojo Trintuko „reputaciją“ ir padėtį nusikalstamame pasaulyje, todėl baimindamasis dėl savęs ir šeimos, net nemėgino kreiptis į teisėsaugą, juo labiau kad V. Trinskis pažadėjo išspręsti visas problemas, jeigu bus įvykdytos minėtosios sąlygos. Tereikėjo pasirašyti skolos raštelį 150 000 litų sumai, ir jau kitą dieną spynos nuo mechanizacijos dirbtuvių durų turėjo išnykti.
Valentinas tikėjosi, kad atgavęs „įkalintą“ savo turtą, bent jau per metus sugebės išsimokėti reiklaujamą „duoklę“, tad su viskuo sutiko.
Spyna nebuvo atrakinta
2003 metų sausio 15 dieną Valentinas G. ant tuščio popieriaus lapo savo ranka parašė ir pasirašė skolos raštelį, kad iš verslininko Rimanto Steponavičiaus esąs pasiskolinęs 150 000 litų ir įsipareigojo juos grąžinti iki 2003 metų gruodžio 31 dienos. Vis dėlto net ir pasirašius skolos raštelį, mechaninių dirbtuvių durų taip niekas ir neatrakino. Vėliau V. Trinskis pranešė, kad su Adolfu nepavykę susitarti, o skolos raštelį patarė pamiršti – atseit jį, kaip bevertį, suplėšęs ir išmetęs, taigi Valentino skola esanti panaikinta.
Tačiau po poros metų savo pretenzijas ūkininkui pareiškė jau R. Steponavičius – šis pateikė jau paskolos sutartimi virtusį skolos raštelį. Dėl tos sutarties R. Steponavičius bylinėjosi civiline tvarka ir laimėjo. Sutartis buvo pripažinta galiojanti ir teismo nutartis buvo perduota antstoliams dėl skolos išieškojimo. Sprendimų vykdymas buvo sustabdytas, kol savo nuosprendį šioje turto prievartavimo ir sukčiavimo byloje paskelbs Kauno apygardos teismas. Dabar, kai tik nuosprendis įsigalios, ūkininkui teks grąžinti pinigus.
Apklausos nebaigtos
Teisėsaugininkų užtarimo ūkininkas Valentinas G. ėmė ieškoti tik 2006 metais, kai, neberasdamas kitos išeities, pagaliau jiems pasipasakojo savo bėdas.
Susitikti su R. Steponavičiumi bei V. Trinskumi į vieną Kauno degalinę Valentinas G. nuvyko pareigūnų aprūpintas specialia įrašymo įranga. Vis dėlto pokalbio kokybiškai įrašyti nepavyko. Beje, tada V. Trinskis pareiškė Valentinui, kad apie šį reikalą su sutartimi nieko nežinąs, ir liepė aiškintis su R. Steponavičiumi.
Ikiteisminis tyrimas V.Trinskio ir R.Steponavičiaus atvžvilgiu buvo ne kartą nutrauktas, po skundų – vėl atnaujintas. Byla teismą pasiekė tik 2011 metų vasarį.
Trintukas aiškino, jog jis nieko bloga nedaręs, tik norėjęs padėti broliams išspręsti tarpusavio problemas. Teismas juo patikėjo.
Visvaldas NAUJOKAS
