Religinių bendruomenių skirstymas į tradicines, valstybės pripažintas ir visas likusias yra natūralus, todėl joms suteikiamos skirtingos teisės - tai yra tradicinėms bendruomenėms ir bendrijoms nustatoma išskirtinė padėtis.
Tokį sprendimą ketvirtadienį paskelbė Konstitucinis Teismas (KT), gavęs teisingumo ministro Petro Baguškos prašymą detaliau išaiškinti ankstesnį nutarimą, kuriame kalbama apie Lietuvoje teisėtai veikiančių religinių bendruomenių statusą bei teises.
Lietuvos Konstitucija nustato, kad vienos bažnyčios ir religinės organizacijos yra tradicinės, kitos vadinamos valstybės pripažintomis, o likusios neturi jokio ypatingo statuso ir yra tiesiog registruotos Teisingumo ministerijoje.
Pagal įstatymus, Lietuvoje egzistuoja 9 tradicinės religinės bendruomenės: lotynų apeigų katalikų, graikų apeigų katalikų, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, ortodoksų (stačiatikių), sentikių, judėjų, musulmonų sunitų ir karaimų.
Jas valstybės pripažįsta kaip Lietuvos istorinio, dvasinio bei socialinio palikimo dalį ir suteikia išskirtines teises.
Tuo metu ministrui buvo neaišku, kas yra vadinama "tradiciškumu": ar jis kyla iš sociokultūrinės aplinkos, tai yra, kai visuomenė pripažįsta, jog tam tikra religija yra tradicinė, ar iš tęstinumo, kai tam tikra religinė bendruomenė valstybėje veikia pakankamai ilgą laikotarpį.
Pasak ministro, praktikoje esama situacijų, kai religinė bendruomenė siekia būti traktuojama kaip tradicinė, tačiau ji yra, pavyzdžiui, atskilusi nuo kitos religinės krypties. Tarkime, metodistai yra viena iš protestantiškosios krikščionybės krypčių, tačiau ji nėra pripažįstama kaip tradicinė Lietuvoje, nors dvi protestantizmo atšakos - evangelikai liuteronai ir reformatai - turi tokį statusą.
Kaip teigė ministras, gali būti akivaizdu, kad religinė bendruomenė sociokultūriniu požiūriu yra tradicinės religijos tęsinys ir kad visuomenė šią bendruomenę "atpažįsta kaip tokią", tačiau tuomet neaišku, ar Konstitucija įpareigoja Teisingumo ministeriją pripažinti tokios religinės
bendruomenės tradiciškumą, ar, remiantis tęstinumo kriterijumi, (...) atmesti tokios religinės bendruomenės prašymą.
KT nusprendė, jog įstatymų leidėjas gali tradicinėms bažnyčioms bei religinėms organizacijoms nustatyti teises, kurių neturi kitos bažnyčios bei religinės organizacijos.
Pasak Teismo, tradicinėms religinėms bendruomenėms ir bendrijoms gali būti nustatomos "papildomos" teisės būtent dėl jų tradiciškumo.
"Tai, kad valstybė suteikia pripažinimą kuriai nors kitai (netradicinei - BNS) religinei organizacijai, savaime nėra pagrindas jai nustatyti tokias teises, kokias turi tradicinės bažnyčios bei religinės organizacijos", - rašoma sprendime.
Toks skirtingas teisių nustatymas, anot KT, negali būti interpretuojamas kaip savaime paneigiantis žmogaus konstitucinę teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą ir savaime nereiškia, kad vieni tikintieji yra diskriminuojami, o kitiems teikiamos privilegijos.
Kartu Teismas nusprendė neaiškinti, kokiais pagrindais kai kurios religijos gali būti laikomos tradicinėmis - tai yra ar tai kyla iš "sociokultūrinės aplinkos" ar dėl tęstinio religinės organizacijos egzistavimo. Tokį atsisakymą KT motyvavo tuo, kad nutarime, kuris yra aiškinamas, nėra tokių sąvokų.