Po kovo 11-osios iškilmių maršo, kuriame dalyvavo radikalią nacionalistinę ideologiją išpažįstantys jaunuoliai, visuomenėje buvo kilusios aršios diskusijos. Trečiadienį Klaipėdoje vykęs incidentas, kai buvo sudeginta Izraelio vėliava, verčia sugrįžti prie šios dažnai eskaluojamos, tačiau savotišku „potvynių ir atoslūgių“ režimu žiniasklaidoje pasirodančios temos.
Vadinamųjų skinhead‘ų subkultūra Lietuvoje susiformavo tik atkūrus nepriklausomybę, o jos šaknys siekia septintojo dešimtmečio pabaigos Angliją. Subkultūros atsiradimas sietinas su darbo klasės identitetu ir klasiniais prieštaravimais. Vėliau judėjimas paplito ir po kitus žemynus, ne tik Europą.
Lietuviškasis skinheadas
Anot Vytauto Didžiojo universiteto doktoranto Tado Kavolio, tyrinėjančio skinhead‘ų judėjimą, lietuviškieji skinhead‘ai dažniausiai siejami su nacionalizmo vertybėmis. Šiuo atveju sunku kalbėti apie darbo klasės identitetą – kas buvo akstinas kurtis šiam judėjimui Senojoje Karalystėje, – todėl pranašumą įgyja etninė kategorija. Lietuvoje gyvenantis skinhead‘as paprastai pristato save kaip nacionalistinių vertybių šalininką.
„Kaip ir kiekviena subkultūra, skinhead‘ai susiformavo, nes iškilo tam tikrų idėjų poreikis; tai buvo kaip atsakas į globalizacijos ir multikultūriškumo sukeltas įtampas“, pasakoja Tadas Kavolis.
Anot pašnekovo, nors visiems skustagalviams būdingos maskulinistinės vertybės, savotiškas jėgos kultas, tai nėra vienalytis judėjimas. Ne visi skustagalviai yra nusiteikę prieš kitos rasės žmones. Lietuvoje galima išskirti tradicinių, dešiniųjų, ir antirasistų kryptis.
Anot A. D. Smith‘o, nacionalistinių judėjimų tyrėjo, svarbiausi tikslai, kurie įkvepia nacionalistinius judėjimus, yra trys – pilietinė autonomija, teritorinis vientisumas ir istorinis tapatumas. Skinheadų įsitikinimu, Lietuvą turi valdyti lietuviai, joje turi tvarkytis lietuviai. Kaip protestą stojimo į Europos Sąjungą dieną skinhead‘ai vykdė akcijas – prie laisvės paminklų padėjo kelis laidotuvių vainikus. Teritorinis vientisumas atsispindi reikalavime, kad visi vienos etninės grupės nariai gyventų teritoriškai vientisoje „tėvų žemėje“. Trečiasis tikslas bene aiškiausiai išreikštas lietuviškųjų skinhead‘ų ideologijoje – tai, anot T. Kavolio, skatina judėjimo narius domėtis ikikrikščioniškuoju Lietuvos etapu, pagonybe, kaip visiškos laisvės nuo kaimyninių šalių laikotarpiu.
Verta paminėti, jog skinhead‘ai neigiamai vertina ne tik imigrantus, bet ir iš Lietuvos išvykstančius tautiečius.
Hitlerio kultui nepritaria
Dažnai žiniasklaidoje skinhead‘ų judėjimui klijuojamos nacionalizmo ir hitlerizmo, „vado kulto“ idėjos. Tokius pareiškimus inspiruoja įvairūs incidentai, pavyzdžiui, pavienių asmenų akcijos su svastikomis ar kaukolėmis pažymėtomis vėliavomis, sienų užrašais ir panašiai. Tačiau T. Kavolis pabrėžia, jog lietuviškiesiems skinhead‘ams Hitleris ir jo vykdyta politika neimponuoja – pasak A.D. Smith‘o, nacizmas „apverčia“ nacionalizmo tikslus, jiems prieštarauja. Autonomijos siekis virsta piliečių pavergimu valstybės ir fiurerio valiai, teritorinis vientisumas išsigimsta į imperialistines ambicijas, o tautinis tapatumas – priemone rasinio elito „auginimui“. Tarp skinhead‘ų neaktualus ir vado kultas – ši subkultūra neturi vieno charizmatinio lyderio.
Tačiau bene daugiausiai diskusijų sukelia nacistinės simbolikos naudojimas. Lietuvoje uždraustas sovietinės ir nacistinės simbolikos naudojimas sukėlė daug diskusijų. Liepą įsigaliojęs įstatymas numato, kad nacistinė ir sovietinė simbolika negali būti naudojama ir platinama susirinkimuose ar kituose masiniuose renginiuose. Naudoti šią simboliką galima tik muziejuose, taip pat švietimo, mokslo, meno, antikvarinės prekybos tikslais. Nebaudžiami ir Antrojo pasaulinio karo dalyviai, vilkintys savo uniformas.
Jei kraštutinių nacionalistų judėjimui priklausantieji nepritaria nacizmui, kodėl retkarčiais matome juos dėvint tam tikras nacistines detales, antsiuvus su svastikomis ir panašias detales? Tado Kavolio teigimu, nacistinė simbolika skinhead‘ų tarpe naudojama kaip priešstata komunizmui, tai veikiau protesto ženklas nei šios ideologijos propagavimas.
“Nacistinė simbolika gali reikšti tiesiog stiliaus atributą, arba reikšti tam tikrą savo nusistatymą tolerancijos, politikos atžvilgiu. Kadangi Lietuvoje skinhead‘ai nėra kažkokia organizacija su nustatytomis simbolikos naudojimo ir reikšmių taisyklėmis, vienam ta pati simbolika gali reikšti vieną, kitam kita. Dalis dešiniųjų skinhead‘ų išvis yra kategoriškai nusiteikusi prieš nacistinės simbolikos naudojimą kaip nelietuvišką, kitiems tai tampa karnavaliniu elementu ar protesto ženklu įvairiomis progomis“.
Incidentas – ne tik subkultūros įsitikinimų veidrodis?
Paprašytas pakomentuoti Izraelio vėliavos sudeginimo incidentą Klaipėdoje, T. Kavolis teigė, jog „iš anksto šį poelgį priskirti dešiniesiems skinhead‘ams būtų nekorektiška, kuomet dar nežinomi kaltininkai, juo labiau jog tai tik viena iš galimybių. Paskutiniu metu visuomenėje jaučiama nepasitenkinimo gaidelė dėl žydų kapinių klausimo Vilniuje. Jaunimo subkultūrinės grupės aštriau reaguoja ir reflektuoja visuomenėje kylančias nuotaikas, politikos realijas, savo nepasitenkinimą neretai išreikšdami ir radikalesniais būdais. Tokios antisemitinės akcijos yra tarsi indikatorius, galbūt parodantis, jog visuomenėje sustiprėjo priešiški jausmai žydų vykdomos politikos atžvilgiu. Ir kažkas nusprendė savo nepasitenkinimą parodyti nebe interneto komentarų ar užstalės kalbų lygmeny, o imdamiesi drastiškesnių veiksmų“.
Žydų klausimas – opi ir skaudi problema ne tik Lietuvoje gyvenantiems šios tautos atstovams, bet ir policijos pareigūnams, susiduriantiems su antižydiškomis akcijomis. Tokie šūkiai, kaip, pavyzdžiui, „Juden raus! (žydai – lauk!) yra žeidžiantys, tačiau, Tado Kavolio teigimu, antižydiškų nuotaikų stiprėjimą galima matyti tik pastaruoju metu.
„Žydai niekada nebuvo dešiniųjų skinhead‘ų „mėgiama“ tautybė, tačiau dar prieš kelis metus ši tema buvo mažiau populiari jų tarpe. Antisemitinės nuotaikos ypač sukilo paskutiniu metu, lygiagrečiai su pasirodančiais žiniasklaidos pranešimais apie jau minėtą žydų kapinių klausimą“, tikina T. Kavolis.
Lietuvis ar europietis
Lietuvai, kaip Europos Sąjungos narei, etninė izoliacija – miglota ir rizikinga perspektyva. Būtent dėl šios priežasties jau dabar visuomenėje tvyranti įtampa, sukurianti savotiškus „lūžius“, tik stiprės. Klausimas tas, kiek augs nacionalistinio judėjimo aktyvumas ir kaip patys vertinsime savo tautinį identitetą bei jo santykį, svorį palyginus su europine tapatybe, pilietybe ir jos teikiamais privalumais, naudingais ir „madingais“ šiuolaikiniame kapitalistiniame pasaulyje.
