Bejėgiai prieš vilkus
Kai kurie mokslininkai šį sezoną siūlė iš viso nelimituoti vilkų medžioklės, manoma, kad miškuose šių plėšrūnų smarkiai pagausėjo, todėl jie gerokai suįžūlėjo. Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos teigimu, per ateinantį sezoną reikėtų sumedžioti nuo 250 iki 300 vilkų, kad būtų subalansuota jų populiacija.
Aplinkos ministras, mokslininkų argumentų prispaustas, žada padidinti limitą ir leisti per 2018–2019 metų sezoną sumedžioti 110 vilkų. Medžioklės sezonas prasidės tik spalio 15-ąją, tad iki to laiko dar ne vienoje ganykloje vilkai gali išguldyti dešimtis gyvulių.
Net ir medžioklės sezonui prasidėjus, gyvulių augintojai jaučiasi bejėgiai prieš vilkus. Aplinkos ministerijos atstovai perspėja, kad įstatymas nenumato išlygos, leidžiančios ginant savo turtą (ūkinius gyvūnus) nušauti ar kitais būdais sunaikinti vilką. Be to, medžioklės sezonas nėra vienintelė sąlyga, leidžianti sumedžioti vilką. Būtina laikytis ir kitų reikalavimų: medžioti galima tik medžioklės plotuose, būtina turėti medžioklės lapą ir, žinoma, turėtų būti nustatytas vilkų sumedžiojimo limitas.
Atlygina tik iš dalies
Aplinkos ministerija leidžia suprasti, kad vilkų keliamos skerdynės ganyklose – normalus dalykas. Juk už papjautus gyvulius ūkininkams yra atlyginama, tad pilkieji plėšrūnai kiek tik geidžia gali puotauti ganyklose. Ūkininkai teigia, kad jiems tik iš dalies atlyginami nuostoliai, ką jau kalbėti apie patiriamą moralinę žalą.
Jeigu pasitvirtintų, kad Telšių rajone jaučius sudraskė vilkai, gyvulių augintojai turėtų paspausti valdininkus, kad jiems būtų skiriamos adekvačios kompensacijos už šių plėšrūnų padarytą žalą. Jei vilkai pradės pjauti stambiuosius galvijus, netektys stipriai kirs per kišenę.
Neseniai Seimo Kaimo reikalų komitete diskutuojant apie vilkų apsaugą, medžioklę ir jų padaromus nuostolius, jau buvo prabilta, kad reikia nedelsiant parengti taisykles, kuriose būtų numatyta sąžiningai atlyginti šių plėšrūnų padarytą žalą ūkininkams.
Žemės ūkio vilkai
Telšių rajono avių augintoja Raimonda Van Beers karčiai juokavo, kad jos ganyklos jau panašėja į konclagerį – avys ganosi penkių eilių elektrine tvora aptvertoje teritorijoje. Bet ir tokia apsauga neleidžia ramiai miegoti, nes vilkai ją įveikia.
„Pernai negalėjome apsiginti – vilkai papjovė apie 30 avių. Kiekvieną rytą 4 valandą eidavau jų baidyti. Jeigu tai pavykdavo, tą dieną nepjaudavo. Jeigu nesiimi jokių priemonių, tie plėšrūnai gali visą dieną išbūti ganykloje. Kartą susitikome per 20 metrų atstumą. Aš pjoviau žolę, o vilkas – ėriukus.
Vilkai mėgsta masines skerdynes, pjauna, kiek tik įveikia, jei jiems niekas nesutrukdo. Anksčiau eidavau jų baidyti su šunimis, bet mane perspėjo, kad šunys – ne apsauga, o masalas. Vilkai gali juos pulti, o šie lėks slėptis už žmogaus“, – pasakojo apie vilkų elgseną moteris.
Norėdama išsaugoti avių bandą, ūkininkė gilinasi į vilkų psichologiją. Anot jos, šiuos plėšrūnus gana sudėtinga pergudrauti. Jos manymu, vilkai turėtų būti medžiojami tik ten, kur jie daro žalą.
„Medžioklės sezono metu gali būti nušauti tie vilkai, kurie į ganyklas neina. Keletą kartų važiavome į Rusiją ir bendravome su jų mokslininkais. Patiko jų nuomonė, kad vilkai reikalingi ten, kur laukinė gamta. Ir netoli žmonių jie gali gyventi, kol netampa žemės ūkio vilkais. Medžiotojai žino, kad mokomas medžioklinis šuo medžios tą žvėrį, kurį pirmą puolė. Taip pat ir vilkiukas: jeigu pirmą papjaus avį, taps žemės ūkio vilku“, – aiškino R.Van Beers.
Drastiška apsauga
Šimtą ėriavedžių ir maždaug tiek pat ėriukų kasmet laikanti ūkininkė nesiskundė dėl savivaldybės skiriamų kompensacijų, nors jos ir neatlygina visų patirtų nuostolių ir vargų.
Raimonda laiko Lietuvos juodgalves ir Olandijos tekselius. Šios veislės avys nepigios – tekselių veislinis avinas kainuoja apie 700 eurų. Tokių kompensacijų ūkininkė nesitikėtų, jeigu vilkai juos papjautų. Plėšrūnai daugiausia yra sudraskę juodgalvių.
„Pas mus vietovės kalvotos ir pelkėtos. Pernai buvo labai šlapias ruduo, neįmanoma buvo įvažiuoti, tad reikėjo rankomis iš visų šabakštynų per griovius suvilkti po 60–70 kg sveriančias vilkų sudraskytas avis iki kelio, kad maitą galėtų išvežti utilizuoti“, – sakė avių augintoja.
Moteris juokavo, kad kai avių apsauga taps per brangi, liks viena išeitis – emigruoti. „Tos organizacijos, kurios gina vilkus ir rekomenduoja mums prevencines priemones, manau, veikia prieš gamtą. Jos siūlo gana drastišką apsaugą – Podhalės aviganius. Mes pasiėmėme tokį. Tose ganyklose, kur yra šių šunų, nelieka nieko, kas gyva, – tik gyvuliai, kuriuos jie saugo. Anksčiau tarp avių ganėsi stirnos, zuikiai, dabar jų nėra“, – apgailestavo R.Van Beers.
Tvoros neapsaugo
Pagėgių krašto ūkininkė Laima Aleknavičienė, septynerius metus auginanti avis, per tuos metus neteko daug augintinių. Ypač žiaurios skerdynės vyko pastaraisiais metais. „Panosėje pjauna avis ir nieko negali padaryti. Per 3–4 išpuolius netenki 50–60 avių. Kartą 11 valandą skambina žmonės ir sako, kad vilkas iš mano ganyklos tempia avį. Aštuntą valandą ryte atgyniau sveikas avis į ganyklą, o vidury dienos – vilkų puota. Kaip jas išsaugoti?“ – nebeišmano avių augintoja.
Anksčiau avių ganyklą ji buvo aptvėrusi 2–3 elektrinio piemens juostomis, dabar tvorą padidino dar viena juosta. Vilkams dar labiau suįžūlėjus, jų gynėjai augintojus ragina tverti dar aukštesnes tvoras – iki 6 elektrinių juostų.
„Kiekvienais metais reikia vis daugiau investuoti į apsaugą, bet ji nėra veiksminga – vilkai peršoka ir aukštas tvoras. „Baltijos vilko“ atstovai siūlo rišti vėliavėles, bet jos vilkams nė motais. Kliedesiai, ir tiek“, – vilkų gynėjų teoriniais svaičiojimais nusivylė ūkininkė.
Anot jos, nieko verti ir raginimai vasarą avis nakčiai suvaryti į patalpas. Ypač tai netinka ekologiniams ūkiams. „Avys – lauko gyvūnai, jas auginu ekologiškai, todėl nenoriu vasarą jų laikyti tvarte. Čia išsiskiriantis amoniakas kenkia jų sveikatai, turi įtakos ir mėsos kokybei. Be to, tikrintojai matuoja, kiek kiekvienai aviai skirta kvadratinių metrų. Jeigu plėsčiau ūkį, reikėtų statyti papildomus tvartus. Gal vilkų gynėjai galėtų mus paremti?“ – ne tik garsiais šūkiais, bet ir darbais gamtos mylėtojus prisididėti kviečia avių ūkio savininkė.
Psichologinis smūgis
L.Aleknavičienės teigimu, skiriamos kompensacijos neatlygina realių nuostolių. „Jos skaičiuojamos pagal vidutinę rinkos kainą. Bet jeigu vilkas papjauna patelę, kuri 7 metus veda po 1,5–2 jauniklius, žala kur kas didesnė. Netekus 7–8 patelių, susidaro netektys į priekį, bet niekas to neįvertina. O juk tai mano verslas“, – aiškino ūkininkė, kartu su sūnumi laikanti apie 300 avių.
Po vilkų išpuolių nemažai avių patiria sužalojimus, jas reikia gydyti, tačiau gydymo išlaidos, anot jos, neatlyginamos. „Viena perkąsta gerkle avis liko gyva, stovėjo. Tik vėliau pastebėjau, kad ji išpampo, nes prasidėjo vidinis kraujavimas. Veterinarijos gydytojas tai konstatavo, tačiau pažymos neišrašė, nes esą komisija vakar buvo apsilankiusi. Pavargome nuo to biurokratizmo, dar labiau – nuo tų visų žiaurių vaizdų. Išvydusi sudarkytas avis ir nubėgantį vilką, ir verkdavau, ir drebėdavau. Tai psichologinis smūgis, po kurio reikia atsigauti“, – patirtus išgyvenimus prisiminė moteris.
Šiemet rugsėjį suskaičiavusi avis bandoje, ji pasigedo 12 ėriukų. Juos tikriausiai nusinešė vilkai, tačiau įrodymų neliko, tad ir kompensacijų augintoja turbūt negaus.
Priklauso nuo bandos
Pasak Biržų rajono avių augintojos Kristinos Milišiūnienės, vilkų išpuolių nuostoliai priklauso nuo bandos. Ji augina veislines genofondines juodgalves, dalyvauja ūkinių gyvūnų genofondo išsaugojimo programoje. Jeigu plėšrūnai įsisuka į tokią bandą, kompensacijos, anot ūkininkės, atlygina tik apie dešimtąją dalį žalos.
„Jeigu vilkas įsiveržia į veislei atrinktų avyčių arba į pagrindinę motininę bandą, tai kompensacijos jokiais būdais neatlygina nuostolių. Veislinis avinas kainuoja apie 150–200, patelė – 100–150 eurų, o už avį dabar kompensuoja 70–80 eurų. Be to, yra įsipareigojimai Nacionalinei mokėjimo agentūrai, privalai atkurti bandą, nusipirkti veislinių gyvulių, pasirūpinti jų kilmės dokumentais, kurie irgi kainuoja. Dar reikia įvertinti, kad, netekęs patelės, netenki ir jauniklių, kuriuos ji būtų atvedusi“, – aiškino viena stambiausių šalies avių augintojų, laikanti per tūkstantį šių gyvulių.
Biržietė pasidžiaugė, kad šiemet vilkai kol kas aplenkė jų ganyklas. Pernai neteko 5 avių, o prieš ketverius metus per naktį vilkai papjovė 20 avių.
Aplinkosaugininkų primygtinis raginimas ūkininkams saugoti savo gyvulius jai kelia šypseną. „Vienintelė patikimesnė apsauga – mūrinis tvartas. Tai tinka, jei augini nedaug avių. O kai banda didelė, juolab rudenį, kai avys kergiamos ir suskirstomos į kelias bandas, jas kasdien varinėti į tvartus praktiškai neįmanoma. Mūsų ganyklos išsidėsčiusios kelių kilometrų spinduliu, tad reikėtų statyti ne vieną tvartą ir samdyti papildomai darbuotojų“, – apie vilkų gynėjų nutylimą pusę užsiminė K.Milišiūnienė.
Anot ūkininkės, dėl vilkų siautėjimo kai kurie avių augintojai vengia plėsti ūkį, nes nenori šerti plėšrūnų.
Kur vilkų gynėjų indėlis?
Andriejus Stančikas, Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas:
Neseniai komitete diskutavome apie neadekvačią paramą žemdirbiams, patiriantiems nuostolių dėl stumbrų, vilkų. Žemės ūkio ministerijos uždavinys – artimiausiu metu pateikti naują skaičiavimo metodiką, kuri įvertintų realius nuostolius. Juk vilkai papjauna ne tik mėsai auginamus, bet ir veislinius gyvulius, kurių vertė kitokia. Į tai reikėtų atsižvelgti.
Kitas klausimas – kompensacijų šaltinis. Dabar atlyginama iš medžiotojų lėšų, bet jeigu bus įvertinama reali žala, kai kurios savivaldybės pristigs lėšų kompensacijoms. Siūlome, kad finansiškai prisidėtų ir organizacija „Baltijos vilkas“, panašu, kad jie turi rimtų rėmėjų.
Reikia tobulinti ir vilkų populiacijos įvertinimo metodiką, vadovautis mokslininkų rekomendacijomis, nes dabar, panašu, skaičiai imami iš lubų.
Vilkai prie miesto
Vilma Lukoševičienė, Telšių rajono savivaldybės Kaimo plėtros skyriaus vedėja:
Tie ūkininkai, kurie neteko jaučių, kol kas dar nesikreipė į savivaldybę. Gali būti, kad juos papjovė meška, juk pavasarį Varnių krašte žmonės matė ją ir jos paliktas pėdas.
Vilkai šiemet siautėjo arti miesto esančiose ganyklose. Vienas avių augintojas gyvena prie pat Telšių, jo pievos siekia judrų plentą. Čia vilkai sužalojo 8 avis. Už jas apskaičiavome, regis, apie 1 000 eurų kompensaciją.
Jeigu avis veislinė ir ūkininkas turi tai įrodančius dokumentus, skiriama didesnė išmoka nei už mėsinę avį. Vilkų sužalotų avių gydymo, utilizavimo išlaidos neatlyginamos, nes metodikoje tai nenumatyta.
