Tai – pirmoji interviu su Kauno priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 5-osios komandos pamainos vadu, gelbėtoju naru A. Petrovu dalis, kurioje kalbamės apie ugniagesių gelbėtojų darbo specifiką, įsimintinas operacijas ir fizinį bei psichologinį pasiruošimą. Antrojoje interviu dalyje pašnekovas pasidalins svarbiausiomis taisyklėmis ir patarimais, norint išvengti nelaimių vandenyje.
Gelbėjimo darbai skiriasi pagal sezoną
Ugniagesiams gelbėtojams darbo niekada netrūksta. Jiems reikia ne tik gesinti gaisrus, bet ir važiuoti į autoįvykius, padėti artimiesiems patekti pas giminaitį, kuriam sutriko sveikata, iškelti iš lovos ir perduoti medikams sunkiai sveriantį ligonį, traukti skenduolius ir t. t.
Vasarą įkaitus orams ypač padaugėja gaisrų, skendimų. Tačiau ugniagesiai gelbėtojai užduočių turi visais metų laikais. A. Petrovas atkreipia dėmesį, kad vienų operacijų daugiau tenka atlikti vasarą, o kitos dažnesnės kitais sezonais.
„Pas mus darbas yra sezoninis. Palijo, pasnigo, slidu – važiuojam iš griovių traukti automobilius. Atšilo oras – prasidėjo žemės ūkio darbai: giminė susirinko, pasodino bulves ir afterparty. Karšta, žmonės nori atsigaivinti. Prasideda bulvių sodinimo skendimai. Pavasarį žolė dega. Rudeniop kiti įvykiai“, – vardija ugniagesys gelbėtojas.
Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, per metus ugniagesiai gelbėtojai, talkinant kitoms struktūroms, atlieka virš 30 tūkst. gaisrų gesinimo, autoįvykių, nelaimingų atsitikimų ir kitų darbų.
„Per dieną būna 5–6 iškvietimai“, – priduria A. Petrovas.
Čiupt – akmuo, čiupt – šaka, čiupt – koja
Gavę iškvietimą, gelbėtojai veiksmus imasi pagal situaciją. Įvykiai yra grupuojami. Viena grupė – tai atvejai, kai žinoma tiksli informacija, kas nuskendo, kuriuo metu, kurioje vietoje.
Vis dėlto dažniau operacijas tenka vykdyti nežinant visų detalių. Kažkas pradingusį žmogų galimai matė praeidamas ar pravažiuodamas, kažkas rado tik jo rūbus, o galbūt žmogaus artimieji tiesiog nebegali su juo susisiekti.
„Tokiais atvejais, kai yra informacija, kad žmogus dingo, bet nežinome, kas su juo, reikėtų skambinti 112“, – sako A. Petrovas.
Tuomet užvedama byla, jai priskiriamas tyrėjas, kuris inicijuoja paiešką. Jeigu jis priima sprendimą apžiūrėti gyvenvietę ar vandens telkinius, jis kreipiasi į ugniagesius gelbėtojus. Šie vyksta apžiūrėti pakrantes ir vandenį iš viršaus.
Radus dingusiojo daiktų arba kažką panašaus į žmogaus kūną, į paiešką įsitraukia narai. Vieni neria po vandeniu, kiti atlieka paiešką kabliais, pasitelkia echolotus, echoradarus, gilmačius, sonarus ir kitus įrankius.
Žmogaus paieška vandenyje vyksta keliais būdais. Esant geram matomumui atliekama vizuali paieška – su specialiais įrenginiais atidžiai apžiūrimas dugnas.
Kai tamsu, dugne daug dumblo arba dėl kitokių priežasčių matomumas blogas, pati populiariausia ir veiksmingiausia paieška yra po vandeniu, ištempus lyną.
„Yra 50 m ilgumo virvė, prie jos pririšami svoriai – 20 m viename gale ir 20 m kitame. Tada tą virvę ištempi, viena ranka laikaisi už jos ir dugnu plauki į vieną pusę ir čiupinėji: čia akmuo, čia šaknis, čia medžio gabalas, čia žvyras. Čiupinėji tol, kol priplauki iki kito galo.
Kitame gale įtempęs virvę metrą patrauki į šoną ir grįžti atgal. Kitame gale vėl metrą patrauki į šoną ir grįžti atgal. Taip žingsnis po žingsnio per visą plotą perkeldamas virvę šimtą kartų į priekį nueini 50x50 m. Tai užima laiko, bet tu žinai, kad nepraleisi nė vieno kumščio dydžio daikto, nes viską prieš save iščiupinėji. Ir jeigu ten yra skenduolis, tu jį užčiuopi ir surandi.
Kyla visokios asociacijos. Gerai, jeigu žmogų užčiupai su ranka, o dažniausiai būna, kad ateini išsiskėtęs, taip ir „bučkis“ – oj“, – pasakoja A. Petrovas.
Tokia užduotis – ne kiekvienam. Anot ilgamečio ugniagesio, ieškoti žmogaus po vandeniu yra pavojingas, fiziškai ir psichologiškai sunkus darbas, todėl naras turi būti gero ir fizinio, ir psichologinio pasiruošimo.
Pasitaiko stebuklų
Kai kurių vykių baigtys priverčia aiktelėti. A. Petrovui įsiminė įvykiai Kaune, kai žiemą nuo Česlovo Radzinausko (Lampėdžių) tilto nušoko vaikinas, o po kelių dienų studentė.
„Tos mergaitės mes ieškojome ir prieš užšąlant Nemunui, ir užšalus Nemunui, ir per ledonešį, ir pavasarį po ledonešio. Mes jos neradome, o ji išplaukė Rusijos teritorijoje perplaukusi visą Nemuną, visas kilpas, visas kliūtis, kur tik būtų įmanoma užsikabinti. Ji nuplaukė daugybę kilometrų, perplaukė visą Lietuvą. Kažkas socialiniuose tinkluose paskelbė informaciją, kad Kaliningrado srityje rastas merginos kūnas. Šiais laikais socialiniai tinklai turi labai didelę galią. Ta informacija nuėjo iki Lietuvos, kažkas nuvažiavo, atpažino.
O to berniuko kūną rado už kelių dienų. Nors jis lygiai taip pat buvo ieškomas ir po vandeniu, ir ant vandens, buvo organizuojamo ir tralavimo, ir dugno skenavimo paieškos. Kelis kartus važiavome už Zapyškio ir Kulautuvos į vieną ir į kitą pusę, per ledonešį ir po ledonešio.
Mes neaptikome jo kūno, o jo mama visą tą laiką vaikščiojo krantu ir rado savo sūnaus kūną. Nors jis nušoko Kaune nuo Č. Radzinausko tilto, kūną ji rado netoli savo namų prie Raudonės. Ėjo žiūrėdama į vandenį, pamatė apie 20 m nuo kranto lyg ir kažką panašaus į žmogų. Mes nuvažiavome – taip, tai jos sūnus. Kartais būna tokių stebuklų“, – prisimena gelbėtojas.
Reikia ir biologijos, ir hidrometeorologijos žinių
Pasak A. Petrovo, jo darbe yra milijonas niuansų. Ugniagesiai gelbėtojai privalo ne tik būti puikiai pasirengę fiziškai ir psichologiškai. Jie turi išmanyti biologinius procesus, hidrometeorologinius reiškinius ir kitas aplinkybes, galinčias daryti įtaką jų darbui.
Pašnekovas pateikia pavyzdį, kaip ilgai gali išsilaikyti kūnai, patekę į atitinkamą terpę: „Prieš kelerius metus du žvejai nuskendo Kruonio hidroakumuliacinėje elektrinėje (HAE). Pusę paros siurbliai siurbia vandenį į ją, pusę paros vanduo išeina iš jos ir tokiu būdu gaminama elektra. Žvejai išsipirkę Kruonio HAE vandens telkinį vykdė pramoginę žvejybą. Jie išvyko pastatyti tinklų ir negrįžo.
Mes nuvažiavome, ieškojo viena pamaina, antra, trečia. Nėra. Ten gylis 40 metrų. Mes galime nerti iki 35 m., giliau negalime. Echolotai nieko neparodo, nes vandenyje visokie HAE įrenginiai. Įlįsti irgi neįlįsi, nes technologinių procesų niekas nesustabdys, o įlįsti ir ten pasilikti irgi niekas neleis.
Galiausiai vieno žvejo kūnas buvo vandens atiduotas po septynių mėnesių, o kito po septynių mėnesių ir dviejų ar trijų savaičių. Ten didžiulis slėgis, šaltas vanduo, todėl biologiniai procesai vyksta sąlyginai lėtai. Kūnas po vandeniu gali išbūti ilgą laiką.“
Kitas įvykis parodė, koks svarbus gelbėtojų darbui yra oras.
„Žmogus sako, mes čia sėdėjome, gėrėme alų, draugas nuėjo išsimaudyti trys metrai nuo kranto. Parodo tiksliai: va, čia nuskendo, mačiau. Mes ateiname – nieko nėra. Matomumas idealiausias kelis metrus, vanduo skaidriausias kaip baseine. Nieko nėra. Tada pradedame rinkti informaciją, pavyzdžiui, koks vakar buvo vėjas. Stiprus? Stiprus. Skambini Hidrometeorologijos tarnybai, pasigūglini žemėlapius, koks buvo vėjas. Sėdi į valtį, nuplauki į kitą krantą ir už 200–400 m nendrėse randi kūną. Kitame krante“, – sako A. Petrovas.
Svarbios net ir mažiausios detalės, pavyzdžiui, ar žmogus mėgo maudytis, ar gerai plaukė, ar bijojo vandens ir panašiai. Tokie faktai padeda ir surasti patį skenduolį, ir geriau suprasti nelaimės priežastis.
„Mūsų darbas ne tik bukai ieškoti po vandeniu. Visą laiką turi galvoti kelis žingsnius į priekį“, – pabrėžia A. Petrovas.
Dalykai, prie kurių nepriprantama
Ugniagesiai, medikai, kariai, policininkai yra tie žmonės, kurie beveik kasdien iš arti susiduria su mirtimi. A. Petrovas patikslina, kad juos galima suskirstyti į tam tikras kategorijas.
„Yra tokie, kur pirmoje eilėje žmogus ir antroje eilėje profesionalas. Ir yra profesionalas, paskui žmogus. Profesionalas skiriasi nuo žmogaus tuo, kad jis randa savyje kažkokių priemonių, sugebėjimų, jėgų atsiriboti.
Bet ir tarp mano kolegų yra tokių žmonių, kurie visą gyvenimą dirba gaisrininkais, atlieka visokiausias užduotis, bet kai reikia paimti nutrauktą koją ir atnešti medikams, daryk ką nori, jis to nepadarys. Jis gali išgelbėti žmogų, gabalais jį surinkti, bet kai praeina stresas ir reikia jį paimti ir sudėlioti gabaliukais ant neštuvų ar į maišą, sakys „ne“. Ir tai yra normalu.
Lygiai tas pats su skenduoliais. Ieškoti yra vienas dalykas, prisiliesti – kitas, bet kada šitą kūną reikia atiduoti tėvui, mamai, vaikams... Šitoj vietoj norisi apsisukti ir bėgti. Per tą dalyką niekas neperlipa, nei profesionalai, nei visi kiti“, – pasakoja A. Petrovas.
Kita vertus, norėdami gerai atlikti savo darbą gelbėtojai negali pasiduoti emocijoms. Vienas iš būdų atsiriboti yra humoras.
„Paieškos gali vykti iki kelių valandų, parų. Viduje įsijungia tokie mechanizmai, kur kartais vyrus tenka net sudrausminti, kad neatsipalaiduotų, vis tiek ant kranto laukia žmonės. O mes negalime su tokiu pačiu stresu sugerti jų emocijas. Mes turime dirbti ir kartais pajuokauti. Tai reikalinga tam, kad nuslopintume stresą savyje“, – paaiškina A. Petrovas.
Tačiau atlikus operaciją ir ištraukus skenduolį laukia dar viena užduotis – surasti tinkamus žodžius šoko ištiktiems žuvusiojo artimiesiems. Ką jiems įprastai sako ugniagesiai?
„Gyvenimas tęsiasi. Sakai, kad taip, dabar skauda, dabar bloga, bet daugiau stengiesi tai pasakyti gal ne tam žmogui, o aplinkiniams, kurie stovi šalia. Norėtųsi ne pamokslauti, o visiems palinkėti, kad tai neįvyktų su kitais. O kad taip neįvyktų, reikia laikytis tam tikrų taisyklių“, – pabrėžia A. Petrovas.
Gaisrininkus vertina, bet jų trūksta
Visuomenės apklausos rodo, kad visuomenė ugniagesiais gelbėtojais pasitiki labiausiai iš visų institucijų. Paklaustas, ar gyvenime jaučia tokį įvertinimą, A. Petrovas patikina, kad gelbėtojai dirba ne dėl šlovės.
„Už savo vyrus galiu pasakyti, kad nė vienas čia atėjęs ir pasilikęs nesitiki įvertinimo. Čia susirenka žmonės, kuriems nereikia apdovanojimų, reikia, kad juos suprastų ir netrukdytų. Žinoma, mums malonu, bet mes, gelbėtojai, puikiai suprantame, kad esame paskutinė institucija. Jeigu mes nepadėsime, jeigu neišspręsime kažkokios problemos, vėliau nebus kur trauktis“, – teigia gelbėtojas naras.
Nors ugniagesio gelbėtojo profesija vertinama žmonių, darbuotojų trūksta. Pasak A. Petrovo, gaisrininkų, medikų, policijos pareigūnų komandos yra atsijauninusios, bet šis procesas nuolatinis. Atsižvelgiant į tai, kiek darbuotojų paruošiama ir kiek ruošiasi šieti į užtarnautą poilsį, skirtumas neigiamas – daugelyje Lietuvos vietovių vietoje 4 ugniagesių dirba tik 2–3. Tačiau nepaisant darbuotojų trūkumo, darbo kokybė negali nukentėti, teigia pašnekovas.
„Mūsų credo – ar būtų dešimt žmonių pamainoje, ar du, reikia sugebėti išnaudoti pajėgas taip, kad būtų pasiektas maksimaliausias rezultatas ir patirti kuo mažesni nuostoliai. Jeigu trūksta žmonių vienoje komandoje, mes pasikviečiame kitą, jeigu trūksta viename mieste, tenka pasitelkti rajonus, jeigu trūksta kažkuriame rajone, nesunku nuvažiuoti ir į kitą. Dalinamės kadrais“, – pasakoja A. Petrovas.
Jo nuomone, kolegų atsirastų daugiau, jeigu valstybė juos paskatintų ne tik morališkai, bet ir materialiai – to gaisrininkai pasigenda.
„Jeigu valstybė imtųsi staigesnių judesių, tai tikrai pasiteisintų. Labai norėtųsi, kad gaisrininko vardas kaip kitose šalyse [būtų prestižinis], – apibendrina A. Petrovas.
