Palyginti su kitomis Europos šalimis, vaikų iki 19 metų Lietuvoje nuskęsta daugiausiai. Pasaulio sveikatos organizacijos ekspertai skendimus, kaip didžiulę visuomenės sveikatos grėsmę, ypač akcentuoja Baltijos šalyse, kur yra daug atvirų vandens telkinių. Tyrėjų nuomone, išgelbstima tik apie 10 proc. skęstančių vaikų, t. y. vienas iš dešimties. Lietuvoje 2014 metais ugniagesiams teko darbuotis vandenyje ir ant ledo 201 kartą: jie ištraukė 84 skenduolius ir išgelbėjo 17 žmonių. 2015 metais ugniagesiai dirbo vandenyje ir ant ledo 81 kartą. Šių darbų metu jie ištraukė 29 skenduolius bei išgelbėjo 25 gyventojus, iš jų 3 vaikus. Palyginti su 2012 metų duomenimis (aut. past. nuskendo 291 žmogus), nuskendusių žmonių skaičius sumažėjo.
Vaikų paskendimai yra didelė problema Lietuvoje, o prevencinės priemonės įgyvendinamos dar visai neseniai. Norėdamas suburti bendrai diskusijai suinteresuotas institucijas, analizuoti, diskutuoti bei ieškoti bendradarbiavimo formų, siekdamas užtikrinti vaikų ir jaunimo saugą, kurti efektyvias prevencines priemones, užtikrinančias gyvybės, kaip pagrindinės vertybės, išsaugojimą, modeliuoti efektyvias vaikų ir jaunimo išgyvenimo įgūdžių bei sveikos gyvensenos ugdymo formas, Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras kartu su Lietuvos vaikų ir jaunimo centru organizavo forumą „Skęstančiojo reikalas neskęsti“.
Kitose Europos šalyse skendimų prevencija jau turi gilias šaknis ir ją pasitelkus išgelbstima daugybė vaikų gyvybių. Moksliniais tyrimais yra įrodyta, kad vaikystėje pradėjus diegti atsargaus ir atsakingo elgesio vandenyje įpročius bei išmokius plaukti, ateityje galima išvengti daugybės skaudžių netekčių.
Lietuvos vaikų ir jaunimo centro direktoriaus pavaduotoja ugdymui Laura Bačinskienė forumo dalyviams kalbėdama apie lietuvių požiūrį į esmines skendimų prevencijos priemones teigė, kad, pagal Klaipėdos mieste atliktos apklausos duomenis, tėvai sutinka, kad plaukimas yra naudingas sveikatai ir supranta jo svarbą žmogaus gyvenime (80,6 proc.). Mokančių plaukti tėvų vaikai dažniau patys moka plaukti, lyginti su nemokančių plaukti tėvų vaikais (71 proc.). Taip pat tėvai norėtų, jog jų vaikai per kūno kultūros pamokas būtų mokomi plaukimo įgūdžių (91 proc.) bei sutinka, kad mokytis plaukti vaikui geriausia baseine (95 proc.). Vieni pedagogai rekomenduoja mokyti plaukti vaikus nuo 1 iki 5 metų (57 proc.), o kiti nuo 6 iki 10 metų (36 proc.).
„Mes galėtume prisitaikyti jūrinių ir ežeringų valstybių, tokių šalių kaip Naujosios Zelandijos, Australijos, skendimų prevencijos patirtį, “− sakė Laura Bačinskienė.
Kodėl Olandijos patirtis būtų naudinga Lietuvai ir investicijas į vaikų mokymą plaukti bei išgyvenimo įgūdžių ugdymo kainą pristatė verslininkas iš Olandijos Richard Schrijer. Jis sakė, kad Olandijos tėvų nereikia įtikinėti, kad vaikas turi mokėti plaukti. Olandai mano, kad vaikas turi gerai plaukti ir kad švietimas šioje srityje yra svarbus (84 proc.), − Olandijoje dauguma vaikų, jaunesnių nei 15 metų, turi A, B ar C ir plaukimo diplomus (93 proc.). Olandai mokydami vaiką plaukti pirmiausia dėmesį kreipia į saugumą ir patogumą (moko elgsenos prie vandens ir vandenyje), o tik vėliau sukoncentruoja dėmesį į plaukimo techniką. Jie kelia labai griežtus reikalavimus mokytojams. Plaukimo mokytojai turi motyvuoti vaikus mokytis plaukti, o ne barti už technines plaukimo klaidas.
Richard Schrijer sakė: „Vykdydami visuotinę skendimų prevenciją Olandijoje pasiekėme, kad sumažėjus gyventojų mirtingumui ir traumatizmui dėl nelaimingų atsitikimų vandenyje, sumažėjo ir psichologiškai traumuotų šeimų, sveikatos išlaidų. Taip pat sumažėjo ir nusikaltimų skaičius (Amsterdame -12 proc.), nes vaikai ir jaunimas užimti svarbia veikla. Dėl plaukimo pamokų sumažėjo ir senyvų žmonių sveikatos problemų bei tėvų nerimas dėl vaikų, kada jie paliekami vieni.“
Jis patarė pasinaudoti tik gerąja olandų patirtimi ir vengti jų padarytų klaidų, kad būtų galima pasiekti greitų ir pamatuojamų rezultatų.
Lietuvoje 2008–2015 metais įgyvendinama Vyriausybės patvirtinta Vaikų mokymo plaukti bendrojo lavinimo mokyklose programa. Programoje jau dalyvavo 341 mokykla iš 36 savivaldybių, pirmenybė buvo teikiama vaikams iš atokesnių vietų. Per tuos metus išmoko plaukti ir saugiai elgtis vandenyje 26,5 tūkst. 2−3 klasių mokinių. Sporto mokyklų atstovai gabius vaikus atrinko į sportines grupes.
„Tačiau dar to nepakanka, − sakė Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro direktorius Romualdas Sabaliauskas. − Reikia skirti lėšų ir skendimų prevencijos programai, kaip kad yra skirta saugaus eismo keliuose prevencijai. Vaikai neturi būti atrenkami tik į sportines plaukimo grupes. Mūsų centras planuoja inicijuoti maudyklų higienos normos pakeitimus. Mūsų nuomone, tėvai bei valstybinės institucijos turi rūpintis, kad visi Lietuvos vaikai įgytų saugaus elgesio vandenyje ir prie vandens įgūdžių.“
Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro Neinfekcinių ligų profilaktikos skyriaus visuomenės sveikatos administratorius Ignas Keras forumo dalyvius perspėjo, kad ne visi skendimo rizikos veiksniai gali būti kontroliuojami ir tai priklauso nuo prevencijos priemonių parinkimo. Jis pasiūlė forumo dalyviams savivaldybėse atkreipti dėmesį į vaikus iki 5 metų amžiaus, vyrus, žemiausiai socialinei klasei priklausančius asmenis bei bedarbius, nes jie turi didesnę riziką nuskęsti (aut. past. tai gali būti susiję su plaukimo pamokų prieinamumu). Saugaus elgesio vandenyje ir prie vandens prevenciją reikia vykdyti būtent su šiuo kontingentu.
To paties skyriaus visuomenės sveikatos administratorė Justina Račaitė forumo dalyviams pasiūlė efektyvias skendimų prevencijos priemones. Ji sakė: „Vykdant paskendimų prevenciją, pirmiausia svarbu identifikuoti problemą savivaldybėse ir atsakyti į šiuos visuomenės sveikatos klausimus: kas, kodėl, kur ir kaip skęsta. Atsakyti į šiuos klausimus gali padėti turimi duomenys, apklausos, sužalojimų priežiūros sistema, interviu, archyvinė medžiaga iš antrinių šaltinių (iš spaudos –apie buvusias nelaimes). Tada galima taikyti tikslines intervencijas.“ Bendrieji prevenciniai veiksniai yra nenutrūkstama vaikų priežiūra, švietimas ir visuomenės informavimas, alkoholio pardavimo ir vartojimo prie vandens telkinių ribojimas, galimybė lengvai gauti gelbėjimo įrangą ir iškviesti pagalbos tarnybą, gerai treniruoti ir aprūpinti reikiama įranga gelbėtojai. Esminiai prevencijos principai yra pašalinti pavojų, įrengti apsauginius barjerus, apsaugoti tuos, kurie priklauso didesnės rizikos grupėms, padėti įvykus nelaimei.
Justina Račaitė pasiūlė ir visuomenės sveikatos specialistų indėlio į skendimų prevencijos savivaldybėse modelį. Ji siūlo, kad savivaldybių visuomenės sveikatos biurai − rinktų duomenis ir pateiktų skendimų problemos apimtis, įgyvendintų skendimų prevencijos priemones kartu su vietos valdžia, tyrinėtų paskendimų rizikos ir apsaugos veiksnius, propaguotų prevencines priemones, vykdytų stebėseną, skatintų savivaldybes skirti daugiau dėmesio šiai problemai ir inicijuotų savivaldybių institucijų sąveiką skubios pirmosios pagalbos atveju.
Ugniagesių gelbėtojų mokyklos Narų ir fizinio parengimo skyriaus darbuotojai forumo dalyvius mokė kaip atpažinti skęstantį žmogų, supažindino su gelbėjimo būdu nuo kranto ir iš valties technika, panaudojant pagalbines gelbėjimo priemones, atsakė į forumo dalyvių klausimus, kaip greičiau prisikviesti gelbėtojus ir koordinuoti skęstančiojo gelbėjimo veiksmus iki atvykstant kvalifikuotiems specialistams. Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro Sveikatos mokyklos Sveikatos mokymo skyriaus visuomenės sveikatos edukologė Vida Dubinskienė papasakojo, kaip suteikti pirmąją pagalbą skendusiam suaugusiajam ir vaikui, kol atvyks medikai, bei surengė praktinius pirmosios pagalbos teikimo užsiėmimus forumo dalyviams.
2015 m. birželio 8 d. Vyriausybė pritarė vaikų mokymo plaukti bendrojo ugdymo mokyklose programos tęsimui ir finansavimui dar penkeriems metams. Ją įgyvendinti įgaliotos Švietimo ir mokslo bei Sveikatos apsaugos ministerijos, Kūno kultūros departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Vyriausybės pasitarime rekomenduota plėsti įgyvendinančių institucijų skaičių ir pasitelkti Krašto apsaugos ministeriją, Susiekimo ministeriją, Socialinės apsaugos ministeriją, kitus socialinius partnerius. Todėl būtina sutelkti visas pajėgas, susivienyti visoms už vaikų saugumą, sveikatą ir vertybių formavimą atsakingoms institucijoms, kad mokyklose bei kitose vaikų ir paauglių susibūrimo vietose būtų skleidžiama informacija skendimų prevencijos tema, taikomos efektyvios skendimų prevencijos priemonės savivaldybėse, šviečiami tėvai ir kuriama vaikams saugi aplinka.
Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro Bendrųjų reikalų skyriaus ryšių su visuomene specialistė Jolanta Šaltenienė
