Neseniai spaudoje buvo pareikštas visai pagrįstas nusivylimas dėl lietuvių provincialumo.
Marius Laurinavičius, svarstydamas apie bendrapiliečių reakcijas dėl vadinamojo ES fiskalinio stabilumo pakto parašė: „...susidaro įspūdis, kad tai, kas vyksta ES, mums tarsi tolima ir nelabai svarbu“. (Pilnas pakto pavadinimas - Europos ekonominės ir pinigų sąjungos stabilumo, koordinavimo ir valdymo sutartis.)
Byrės, arba taps federacija
Neginčijant akivaizdaus lietuvių polinkio ne tik jaustis, bet ir būti užkampiu, reikia pasakyti, kad ES aktualijos čia tampa reikšmingomis, kada jų nusistveria vietinės politinės jėgos.
Šiomis dienomis įsisteigė Europos federalistų sąjungos lietuviška atšaka. Tai labai pagyvino tautinį politinio spektro kampą. Iš ten pasigirdo kaltinimų, jog minėti federalistai yra antivalstybinis ir antikonstitucinis sąjūdis.
ES virtimas federacija dabar susijęs su euro gelbėjimu. Klausimą glaustai ir tiksliai nušvietė Čekijos premjeras Petras Nečasas viename iš savo šalies laikraščių: „Šiuo metu euro zona neturi kito pasirinkimo – arba ji suirs, o to nenori niekas, arba ji pereis prie federalinio ekonominio subjekto".
P. Nečaso komentaras įdomus keliais aspektais. Pirmiausiai, Čekija dėjo daug pastangų, kad į ekonominių klausimų sprendimą, kuris numatytas pakte, būtų įtrauktos euro zonai nepriklausančios valstybės – taigi ir Lietuva. Kita vertus, Čekija, nors pasiekė laimėjimų derybose, minėto pakto nepasirašė kaip ir Jungtinė Karalystė (JK).
Įdomu ir tai, kad Čekijos premjeras nepasakė nieko tokio, ko prieš gerą dešimtmetį , kada atsirado euras, nebūtų kalbėję kai kurie žymūs ekonomistai. Pavyzdžiui, Miltonas Friedmanas spėliojo, kad euras išgyvens iki pirmojo rimtesnio ES ekonominio nuosmukio. Jam antrinusieji pridurdavo, kad euras neišliks, jei nebus gilesnės ES politinės integracijos.
Logikos požiūriu teisinga taip perrašyti P. Nečaso mintį: niekas nenori euro zonos suirimo, todėl dalis ES narių stengsis tapti federaliniu ekonominiu subjektu.
Čekijos premjeras nepasakė, kad euras blogai, jis nepasakė, kad Čekija atsisako įsivesti eurą. Jo šalis nepasirašė sutarties tik todėl, kad euro dar neturi ir nenori prisiimti įsipareigojimų pagal fiskalinio stabilumo paktą.
Apie tą paktą dabar sakoma, kad su juo įkurta „naujos redakcijos“ ES, arba Antroji ES (ES.2). Dar pridedamas žodelis „polisaboninė“.
Paktas bus tvirtinamas balsuojant nacionaliniuose parlamentuose, arba referendumuose.
ES fiskalinio stabilumo paktas
Žemėlapio spalvos
Paktą pasirašė
Tamsiai mėlyna – euro zonos šalys
Šviesiai mėlyna – ne euro zonos šalys
Žalia – ne euro zonos šalys, kurių valiutos susietos su euru (fiksuoti kursai, arba griežtos kurso svyravimo ribos)
Pakto nepasirašė
Rožinė – ne euro zonos šalys (JK, Čekija)
Iš tiesų kol kas vertėtų kalbėti tik apie dar vieną bandymą pagimdyti „sutartimis suklijuotą kūną“. O tokių kūnų Europoje ne vienas.
Europos „sutarčių kūnai“
Grafiko įdomybės: pvz., Šengeno zonai priklauso ir ne ES narės; Juodkalnijos, kuri nepriklauso ES, valiuta yra euras; grafike neliko vietos ES narės Danijos autonominei valdai Grenlandijai, kuri ES nepriklauso.
Fiskalinio stabilumo „kūną“ sudarys valstybės, kurios įsipareigos laikytis pakto reikalavimų: biudžeto deficitas – iki 0,5 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP); valstybės skola – iki 60 proc. BVP; baudos už pažeidimus – iki 0,1 proc. BVP.
Nors užkampis – geopolitinė mintis tarpsta
Valstybių išsidėstymą įvairiuose Europos „sutarčių kūnuose“ verta turėti omeny, kada vienaip ar kitaip tenka virškinti geopolitinę informaciją – pavyzdžiui, tai, kas išdėstytą straipsnyje „Lietuvos pasirinkimas: Su Frankogermanija ar su Šiaurės šalimis ir anglosaksais?“ („Veidas“, š.m. sausio 31 d.).
Tame rašiny bandoma pagrįsti tezę: „Susidūrusi su faktiniu Europos Sąjungos skilimu į žemyninę, Prancūzijos ir Vokietijos dominuojamą euro zoną ir jūrinę, ne euro zoną, kurios lyderė yra Didžioji Britanija ir ją netiesiogiai remiančios kai kurios Skandinavijos bei Vidurio Europos šalys, Lietuva rizikingai bando balansuoti ant dviejų kėdžių“.
Jei žvelgtume vien pagal „sutarčių kūnus“, tai nėra nei „Frankogermanijos“, nei JK ir Šiaurės šalių bloko. Tačiau nuo pat ES atsiradimo (juolab iki tol) valstybės užima skirtingas pozicijas įvairiais klausimais.
Pavyzdžiui, jei kada nors realiai prasidės Turkijos priėmimo į ES procedūra, Prancūzijoje dėl to vyks referendumas. Tai sena prancūziška tradicija: 1972 m. šalyje vyko referendumas dėl Bendrosios rinkos (BR) plėtros priimant į ją JK, Airiją ir Daniją. O už trijų metų, 1975-aisiais, JK įvyko referendumas dėl šalies pasitraukimo iš BR (JK pasiliko). 1962 m. Alžyras tapo nepriklausomas nuo BR priklausančios Prancūzijos, kartu naujoji valstybė pasitraukė iš BR. 1985 m. referendumo sprendimu iš ES pasitraukė Grenlandija, autonomiška Danijos valda.
Vokiečių klasta be meilės
Pernai lapkritį, kai dar nebuvo aišku, kokiu būdu bus drausminamos ES valstybės, britų laikraštis „The Telegraf“ prabilo apie memorandumą, neva sukurtą Vokietijos užsienio reikalų ministerijoje. Dokumente esą buvo išdėstytas klastingas vokiečių planas Europai užvaldyti.
Vokietija besiruošianti, kad kai kurios ES šalys, kurių jau neįmanoma išgelbėti, galiausiai bankrutuos, ir tuo pasinaudodama Vokietija sieks įteisinti naujus ES valdymo mechanizmus, kurie reguliuos ES narių biudžetus ir mokesčius. Taip bus klojamas kelias ES supervalstybei. O JK bus išstumta į naują išorinę ES narių grupę, kurioje nėra euro.
Vertindami fiskalinės drausmės pakto atsiradimo aplinkybes, galėtume sakyti, kad viskas ėjo kaip iš to vokiečių rašto.
Britai kažką rezga Šiaurėje
Kita vertus, juk ne tiktai vokiečiai moka rašyti memorandumus.
Atsižvelgiant į tai, kad ES krizei ruošiasi visos jos narės, vykdančios užsienio politiką, kuri vertą tokio vardo, galima bandyti įvertinti JK žingsnį, apie kurį rašo „Veidas“:
„...artėjantis skilimas tarp vis labiau Vokietijos ir Prancūzijos dueto, taikliai pagal lyderių pavardes pavadinto „Merkozy“, dominuojamos euro zonos, ir kartu žemyninės Europos, bei ne euro zonos valstybių, kurių lyderė yra Didžioji Britanija, daugiau ar mažiau remiama Skandinavijos bei Vidurio Europos šalių, buvo akivaizdus dar prieš metus.
Galima teigti, kad ryškiausią ir nedviprasmišką signalą apie tai Vilnius ir kitos Baltijos šalys gavo pernai sausio mėnesį (vadinasi, lygiai prieš metus), kai mus ir Šiaurės šalis aptarti sėkmingai su finansinės krizės padariniais besitvarkančių valstybių bendradarbiavimo pakvietė Didžiosios Britanijos premjeras Davidas Cameronas. Sinchroniškai nuskambėjęs Švedijos kariuomenės vado generolo Sverkerio Goeransono oficialus kvietimas visų Skandinavijos pajėgų vadų vardu Baltijos šalių pajėgų vadams prisijungti prie neformalaus visą Baltijos jūrą apimančio karinio aljanso NORDERFCO, su kuriuo glaudžiai bendradarbiauja Didžiosios Britanijos karinės pajėgos, liudijo, kad Europos šiaurėje prasideda rimti geopolitiniai poslinkiai“.
Pateiktoje ištraukoje kalbama apie 2011 sausį Londone įvykusį Šiaurės Europos ir Baltijos valstybių viršūnių susitikimą, kuriame dalyvavo devynių šalių: JK, Islandijos, Švedijos, Danijos, Norvegijos, Suomijos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos vyriausybių vadovai.
Tame susitikime britų premjeras Davidas Cameronas aptarė ir galimybę sukurti naują karinį aljansą, vadinamąjį „mini NATO“.
Pristatant šią idėją, mūsų žiniasklaida „mini NATO“ planus suplakė su utopine Šiaurės Sąjunga arba Jungtine Šiaurės federacija (United Nordic Federation), kurią pasiūlė švedų istorikas Gunnaras Wetterbergas, 2009 metais išleidęs apie tai knygą. Joje jis ragino sukurti „skandinavišką Šveicariją“ arba „Jungtines Skandinavijos Valstijas“.
Aljanso nariai neva išsaugotų nacionalinį savitumą, o naujai federacinei struktūrai deleguotų užsienio, gynybos ir iš dalies ekonomikos funkcijas. Mūsų žiniasklaida netgi pripainiojo, kad „ši knyga tapo Islandijos, Danijos, Norvegijos, Suomijos Švedijos, oficialiu politiniu dokumentu konsultacijoms pradėti".
Iš tiesų G.Wetterbergo idėją sukurti Šiaurės Sąjungą, kurios vadovė (valstybės galva) būtų Danijos karalienė Margretė II, minėtų penkių valstybių premjerai atmetė dar 2009 m. spalio mėn. Nesusigundyta tuo, kad 25 mln. gyventojų turintis darinys būtų 10-ja pagal BVP dydį pasaulio ekonomika.
Ar britai vilioja Lietuvą į Jungtines Arkties Valstijas?
Kita vertus, minėtame susitikime Londone, kuriame dalyvavo ir Lietuvos premjeras Andrius Kubilius, išties buvo kalbama apie „mini NATO“. Neteko aptikti, kad Lietuvos žiniasklaida būtų giliai kapsčiusi, kas tai per projektas. Lieka įspūdis, apžvalgininkai daugiausiai rėmėsi rusiškais šaltiniais anglų ir rusų kalbomis.
„Mini NATO“ – penkių Šiaurės šalių ir JK glaudesnio karinio bendradarbiavimo planas. Tikslas – sukurti Arktyje atsvarą Rusijai. Į Arkties šelfą pretenduojančios valstybės rengiasi kovai dėl gamtos išteklių ir... skaičiuoja šovinius.
O kur čia Lietuvos interesas? Kodėl D.Cameronas pasikvietė Baltijos šalių vadovus? Ar Lietuvai žadama duoti dalį Arkties šelfo? Tikėkimės, kad A.Kubilius, jei ir nežino atsakymų į klausimus, bent juos uždavė.
Vieną iš galimų atsakymų pakišo tas pats G.Wetterbergas, nenuilstantis Šiaurės Sąjungos entuziastas ir Danijos karalienės gerbėjas. Jau po susitikimo Londone jis pareiškė, kad žlungant eurui federalinė Šiaurės Sąjunga padėtų ją sudarančioms šalims atlaikyti finansines audras. (Nuo federalinės Europos bėgantys mūsų tautininkai Šiaurėje irgi atsimuštų į federacijos sieną, už kurios Lietuvai kol kas nenumatyta vietos net vieno istoriko fantazijose.)
Sudėkime taškus ant „i“. Blogėjant Lietuvos santykiams su Lenkija, mūsų šalyje kai kas entuziastingai ėmė pritarti integracijos Šiaurės kryptimi idėjai. Minėtas susitikimas Londone buvo palaikytas vos ne ES skilimo požymiu, ir neoficialiu kvietimu Lietuvai judėti į Šiaurę.
Iš tiesų JK ir Šiaurės šalių veiksmai tėra jėgų telkimas tarptautinei kovai dėl Arkčio ir visiškai nereiškia priešpriešos su „Frankogermanija“. Veikiausiai „Frankogermanija“ palaiko tokias JK ir šiauriečių pastangas – gal net reikalui esant prie jų prisidėtų. Juolab, kad minėtas 9 valstybių vadovų susitikimas Londone įvyko praėjus porai mėnesių nuo tų pačių valstybių gynybos ministrų susitikimo Norvegijoje, kur buvo pakviesti Vokietijos ir Lenkijos gynybos žinybų atstovai. Aukštas Norvegijos pareigūnas, kalbėdamas apie „mini NATO“, pernai nurodė, kad prie pastangų gali dėtis Nyderlandai. Tad koks čia skilimas?
Kita vertus, JK numatant įvairius euro zonos žlugimo scenarijus matyt buvo nuspręsta, kad prasidėjus politinei sumaiščiai ES, kada Vokietija veikiausiai bus iki ausų įklimpusi į labiausiai prasiskolinusių ES valstybių reikalus, Baltijos šalys gali likti be aiškaus „šeimininko“. Todėl joms buvo nurodytas savotiškas „avarinis išėjimas“, arba „gelbėjimo valtis“ – palyginimų galima sugalvoti įvairių.
Baltijos šalys galėtų kabintis į esamą JK ir Šiaurės šalių bendradarbiavimo struktūrą, kol „Frankogermanija“ rikiuotų kitas pakrikusias valstybes. Lietuviams svarbu ir tai, kad nereikėtų per daug kabintis į Lenkiją.
Britų žingsnis reiškia, kad jie mąsto strategiškai, išmano užkampio tautų psichologiją ir nelinkę palikti be priežiūros „pilkąsias zonas“. Tokia politika veikiau reiškia darbo pasidalijimą tarp „Frankogermanijos“ ir JK, o ne kažkokį skilimą.
Lietuvoje šiuos pasirengimus kai kas suprato, kaip galimybę ar net būtinybę rinktis tarp Lenkijos, kurios orientacija šiuo metu labai provokiška, ir Šiaurės šalių.
Tačiau kol kas euras dar plūduriuoja ir niekas Lietuvos į jokias šiaurietiškas „gelbėjimo valtis“ nekviečia. Tokiu kvietimu nereikėtų laikyti A.Kubiliaus vizito į Švediją. Juk Vokietijos kanclerė Angela Merkel irgi vyksta į Kiniją prašyti pinigų, tačiau net lakiausios vaizduotės politologai nelaiko to Vokietijos ir Kinijos politine integracija.
