Prokurorai nebe pirmą kartą atsiskleidžia kaip nemokšos ir tinginiai. Jie už tai baudžiami, bet dažniausiai lekia tik pačias žemiausias pareigas užimančių prokurorų galvos.
Šiandien prokuratūra – pajuokos, paniekos ir patyčių objektas. Pasipiktinę prokurorų tingumu, nemokėjimu ar nenoru dirbti tiriant pedofilijos skandalą, prie didmiesčių prokuratūrų protestuoja žmonės, kaltinantys, kad toks prokurorų aplaidumas netiesiogiai dviem žmonėms kainavo gyvybes, o dar ne vienam suluošino likimus.
Drąsiaus Kedžio dukros pedofilijos bylą tyrusiems prokurorams generalinis prokuroras Algimantas Valantinas jau skyrė nuobaudas. Atkreipkite dėmesį – kuo aukštesnis prokuroro rangas, tuo nuobauda švelnesnė.
Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokurorė Genovaitė Ročienė – atleista. Kauno miesto vyriausiojo prokuroro pavaduotojai Ritai Čivinskaitei bei Kauno apygardos prokurorui Andriui Kiuršinui pažemintos pareigos. Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojui Nerijui Marcinkevičiui skirtas tik papeikimas, šios prokuratūros vadovas K. Betingis dirba nepriekaištingai.
Nubausti ir du Generalinės prokuratūros prokurorai. Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus vadovas Zenonas Burokas sulaukė papeikimo, o jo pavaldinys Sigitas Jankauskas perkeltas į žemesnes pareigas. Pats A. Valantinas savo vadovavimą vertina gerai ir griežtesnes bausmes prisidirbusiems pavaldiniams skyrė tik paragintas pačios prezidentės D. Grybauskaitės.
Šiaip ar taip, dalis visuomenės D. Kedį gerbia ir net laiko didvyriu, o prokuratūra toliau kritikuojama dėl įslaptinto pedofilijos skandalo tyrimo.
Apsijuokė prieš dešimtmetį
„Kaip prokurorai dirbs gerai, jei jų niekas nekontroliuoja, – „Akistatai“ prasitarė vienas iš aukštas pareigas užimančių komisarų. – Mums, policininkams, prokurorai negailestingi net dėl smulkmenų, o patys, kaip išaiškėjo, apsileidę.“
Nežinia, ar tai tikroji prasto prokuratūros darbo priežastis, tačiau prokurorai nebe pirmą kartą netinkamu darbu sukelia visuotinį skandalą.
Pajuokos bei apkalbų objektu prokuratūra jau buvo tapusi prieš dešimtmetį. Tuomet dėl prokurorų aplaidumo, tingumo bei kompetencijos stokos vos nebuvo sužlugdytas rezonansinio nusikaltimo – kunigo Ričardo Mikutavičiaus nužudymo – tyrimas.
R. Mikutavičius buvo ne tik vienas garsiausių mūsų šalies kunigų, bet ir Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordino kavalierius, visuomenės veikėjas, Kauno garbės pilietis, populiarus poetas, senovinių paveikslų, meno dirbinių kolekcininkas. Būtent pastarasis pomėgis kunigą netiesiogiai ir pražudė.
Kunigą priviliojo su... lova
Spekuliantas bei verteiva, už sukčiavimą teistas kaunietis Vladas Beleckas, sužinojęs apie R. Mikutavičiaus kolekciją, ėmė kurti planą, kaip ją pasisavinti. Tuo tikslu V. Beleckas subūrė gaują iš Ivano Kvaskovo, Artūro Daškovskio ir Valdo Puodžiūno, o už pagalbą jiems pažadėjo pusę milijono litų.
1998-ųjų sausį V. Belecko parankiniai slapta įsibrovė į R. Mikutavičiaus butą ir, tarsi atlikdami žvalgybą, pavogė kelis mažiau vertingus senovinius daiktus. Policija vagišių nesusekė, tad sėkmės paakinta gauja toliau vagiliavo, kol po pusmečio surengė kruviną lemiamą nusikaltimą.
Telefonu R. Mikutavičiui pasiūliusi pirkti senovinę, XIV amžiaus lovą, 1998-ųjų birželio 30-ąją V. Belecko gauja kunigą atsiviliojo į Kaune iš anksto išnuomotą butą. Vos peržengęs jo slenkstį 65 metų R. Mikutavičius buvo visų pargriautas, užmigdytas eteriu, išrengtas ir surištas. Kol auka miegojo, banditai apšvarino kunigo butą. Iš viso gauja pagrobė ir daugiausiai pas V. Belecko artimuosius išslapstė apie pusšimtį paveikslų, kurių muziejinė vertė – per milijoną litų.
Po to plėšikai susuko tebemiegantį R. Mikutavičių į kilimą ir kaimynų nepastebėti išnešę įdėjo į automobilio bagažinę. Nuvežę kunigą į nuošalią vietą Kaune prie Nemuno, nusikaltėliai tebemiegantį R. Mikutavičių susuko į vielos tinklą ir nuskandino upėje. Tam, kad skenduolis niekada nebeiškiltų, prieš mesdami į vandenį banditai į tinklą įvyniojo šaligatvio plokštę, primazgė 16 kilogramų svarstį.
Skenduolį tingėjo tirti
Vos pirmosiomis 1998-ųjų liepos dienomis visuomenei buvo paskelbta, kad R. Mikutavičius kartu su visa kolekcija dingęs be žinios, žinomas kaunietis kolekcininkas, antikvarinio salono „Mona Liza“ savininkas Vladas Šimkus iškart policijai pareiškė žinąs, kad nužudyti ir apiplėšti kunigą galėjęs V. Beleckas. Nors V. Šimkus vadovavosi tik nuojauta, jis kalbėjo, kad V. Beleckas Kauno kolekcininkams pažįstamas ne kaip senienų, o lengvo uždarbio mėgėjas, teistas sukčius, nesąžiningas verteiva.
1998-ųjų liepos 3-iąją V. Beleckas buvo suimtas, tačiau neprisipažino, o įkalčių prieš jį nerasta. Įdomiausia, kad net sėdėdamas už grotų V. Beleckas per savo pažįstamus ir policijos informatorius sugebėjo paleisti gandus, esą R. Mikutavičius pabėgęs į užsienį, esą pats pardavinėjąs savo kolekciją. Šie žudikų vadeivos paleisti gandai užliūliavo pareigūnų budrumą.
Užliūliavo iš tikro šauniai, nes po dviejų savaičių nuo kunigo dingimo padaryta lemtingų klaidų.
1998-ųjų liepos 15-ąją praeiviai Nemune pamatė išplaukusį R. Mikutavičiaus kūną. Jis buvo tiek suiręs, kad iš skenduolio nuotraukos brolio nepažino net jo tikra sesuo. Tačiau niekas kunigo artimiesiems neparodė skenduolio drabužių, nebandė tirti upėje rasto vyro dantų, nepaėmė pirštų atspaudų.
Palaidojo kaip neatpažintą
Kadangi tuo metu Kaune nebuvo ieškoma jokio kito be žinios dingusio pagyvenusio vyro, Kauno prokurorai nutarė, jog Nemune bus surastas koks nors nužudytas benamis. Nors specialistai galėjo identifikuoti R. Mikutavičiaus palaikus, niekas tuo neužsiėmė. Atmestinai surašius kelis protokolus, prokuratūros nurodymu R. Mikutavičiaus kūnas 1998 metų rugpjūčio 6-ąją buvo palaidotas valstybės lėšomis pagal pigiausią 567 litų tarifą Kauno rajono Karmėlavos kapinių pakraštyje, „vienišų sielų šlaitelyje“ šalia kitų neatpažintų numirėlių.
Dėl tokio pareigūnų aplaidumo žudikų vadeiva R. Beleckas 1999-ųjų sausio 5-ąją buvo paleistas. Visai nedaug trūko, kad gudrus ir atsargus verteiva būtų likęs nedemaskuotas, o R. Mikutavičius iki šiol būtų laikomas dingusiu be žinios.
Tik Valstybės saugumo departamento pareigūnų pastangomis 1999-ųjų kovą buvo sulaikytas V. Belecko sūnėnas Rolandas Beleckas, mėginęs parduoti kartu su kunigo paveikslais pagrobtą R. Mikutavičiaus apdovanojimą – Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordiną. Neilgai „pasilaužęs“ įkliuvėlis išdavė, jog R. Mikutavičių apvogė ir nužudė dėdė su gauja.
Nuobaudos nesugadino karjeros
Nušalinus apsileidėlius kolegas kauniečius, R. Mikutavičiaus bylą perėmė Generalinės prokuratūros prokuroras Rolandas Tilindis. 1999-ųjų kovo 21-ąją jo vadovaujama grupė R. Mikutavičiaus kūną iškasė ir pagaliau atpažino. Skandalas pasiekė spaudą, bene pirmą kartą taip skaudžiai buvo kirsta per prokuratūros autoritetą.
„Prokurorai neatliko paprasčiausių, net pirmokui suprantamų veiksmų“, – 1999 metų balandį iš Seimo tribūnos į savo pavaldinius žaibais svaidėsi K. Pėdnyčia.
Nuobaudų sulaukė 11 su šiuo tyrimu susijusių pareigūnų, 3 iš jų buvo atleisti. Tačiau daugumai nubaustųjų papeikimai nesugadino karjeros. Tuometis Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras G. Jasaitis dabar eina generalinio prokuroro pavaduotojo pareigas ir tikrina kitų ikiteisminius tyrimus. Buvęs Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų tyrimo skyriaus vadovas Vladimiras Kakoškinas paaukštintas į vyriausiojo prokuroro pavaduotojus, o surasto skenduolio apžiūrą atlikęs ir dėl aplaidumo visus suklaidinęs Paulius Jablonskas dabar su organizuotu nusikalstamumu kovoja Vilniaus apygardos prokuratūroje.
Prezidentas V. Adamkus – tai ne griežtoji D. Grybauskaitė, tada jis minkštakūniškai nesikišo ir nei skandalo, nei nuobaudų nekomentavo.
Sigitas Stasaitis