Pagyvenęs Londone imi ir „prisisunki“ visokių angliškų kalbos figūrų bei posakių. Atsimenu, buvo toks filmas „Being John Malkovich“, kur filmo personažai vis imdavo ir patekdavo į šio aktoriaus smegeninę. Na, kaip ten bebūtų – dabar įsijauskime į Andrių Užkalnį. Priežasčių, patikėkite, yra.
Pirma, mano minimas Užkalnis rašo, be to, rašo lietuviškai. Ta pačia kalba jo raštai ir spausdinami. Gyvena ir pragyvenimui užsidirba jis Anglijoje. Angliškai, kiek žinoma, nerašo, o jei ir rašo, tai nespausdina (bent kol kas). Verta pastebėti, kad dirba jis stambioje anglų žiniasklaidos kontoroje, kuri garantuotai yra ganėtinai inertiška – kitaip Užkalnį jau seniai būtų iškėlusi į žvaigždžių lygmenį. Galima dar ir piktai lietuviškai leptelėti: „ne tokius iškelia.“ Tarsi mes tiksliai žinotume...
Antra, abi Užkalnio knygos bemat tapo bestseleriais. Pasisekė, bjaurybei. Epitetas pasirinktas neatsitiktinai – taip jį net springdami vanoja lietuviškų portalų komentatoriai, beje, jie nebūtinai renkasi norminį žodį, kuris panaudotas šiame tekste. Taškymasis srutomis internete yra įgavęs epideminius mastus, tad nereikia stebėtis, kad jei autorius yra bent kiek originaliau mąstantis (o Užkalnis kaip tik toks), jam purvo tikrai bus nepagailėta. Kadangi kultūringesnė publika, skaitytojai, kurių profesija nereikalauja išmanyti išvirkščiosios žiniasklaidos verslo pusės, į komentarus paprastai nelabai lenda, ten „valdo“ tie, kurių smegenys smarkiai supūliavusios. (Įdomumo dėlei: pūliavimas – tai organizmo reakcija į uždegimą, smegenų žievės uždegimas, regis, ir yra meningitas...)
Na, šitie „meningitai“ savąją literatūros apžvalgą paprastai pradeda ne nuo teksto, o nuo autoriaus – jo asmeninių polinkių, jei apie tokius žinoma (jei ne – irgi ne bėda, tuoj pat išgalvojama), ir išvaizdos. Čia irgi jokio išsigelbėjimo nėra – būk tu koks nori, vis tiek gausi savo „dozę“ iš diapazono tarp „nutukusios kiaulės“ ir „prasigėrusio narkomano“. Originalesnių epitetų pasitaiko retai. Tai tiek dėl pavartotojo žodžio „bjaurybė“.
Kodėl negaliu parašyti, kad štai Užkalnis ir geras, ir gražus? Na, ar jis geras, aš nežinau – sprendžiant iš rašymo stiliaus, greičiausiai – nelabai. Drebia tiesiai, be jokių užuolankų, savo nuomonę turi ir jos reikšti anaiptol nevengia. O ir ta nuomonė yra aiškiai jo, niekieno kito. Nei prie tautinių klišių kaip nors priderinta, nei kieno nors aprobuota. Žodžiu, rakštis subinėj, jeigu ne blogiau. Negana, kad tautinei savimonei (nors jei reikėtų ją apibendrinti, greičiausiai būtų nelengva) nuomonės turėjimas jau savaime yra tarsi asmeninis įžeidimas, o Užkalnis savąją dar ir pagrindžia visai logiškais argumentais, kuriuos nesunku suvokti. Čia tai jau gerokai primena mojavimą raudonu skuduru buliui prieš nosį. Tautinius „glušus“ (ko gero, juos ir turėjau omenyje rašydamas „tautinė savimonė“ keliomis eilutėmis aukščiau) tai varo į dorovingą neviltį, pasireiškiančią tokiomis tos dorovės gynimo formomis, kad tik laikykis. Tačiau pasirodo, jog esama ir ryškios atsvaros – nes kas gi išpirko tas jo knygas? „Glušai“? Vargu bau...
Štai dėl to fakto, dėl aplinkybių, kuriomis ėmė ir pasirodė visiškai kitokia informacijos vartotojų grupė, Užkalnis ir vertas didžiausių pagyrų. Apie užsidirbtus už tas knygas pinigus irgi galima pasakyti lygiai tą patį – labai gerai, kad per trumpą laiką išleido ir sėkmingai pardavė net du kūrinius. Ir ne kokių nors niekam neįdomių kritikų, o jo produkto vartotojų apsisprendimas čia svarbus. Iki šiol atrodė: jei rašysi ne „tautinę literatūrą“, kurią gal ir skaito kokie nors naftalininiai kritikai ir viena kita valerijonais atsiduodanti moteriškė, tai gal geriau nė neverta rašyti – o štai dabar tapo akivaizdu, kad gali būti ir kitaip. Na, gal Užkalnio knygos ir nėra tai, ką vadintume grožine literatūra, tačiau skaityti, ką jis rašo, yra smagu ir ką beskaityčiau, nesijaučiu gaištąs laiką.
Kita Andriaus Užkalnio „neužankanti versmė“ yra jo straipsniai. Daugiausia jų pasirodo viename tokiame lietuviškame dienraštyje, kuris sugeba į vieną numerį sukišti ir „tautos dainių“ Juozą Erlicką, ir iš pastarojo rašliavos, o ypač iš jos gerbėjų nepaliaujamai besišaipantį A. Užkalnį. Tačiau pastarosiomis dienomis radau jo lyg ir recenziją apie mūsų visų tautietės knygą, skirtą Airijai, išspausdintą „Kauno dienos“ portale. Smagus išsityčiojimas iš visko, kas ten rašoma. Nežinau, kaip jį atlaikė knygos autorė, tačiau reklamą jai Užkalnis neabejotinai padarė. Kodėl taip manau? Na, gauti nemokamą straipsnį, kuris būtų skirtas vien tavo kūriniui, be abejonės, yra geras dalykas, nors ne visada malonus. Nelabai įsivaizduoju, ką šiandien reikia parašyti, kad gautum nemokamą (pabrėžiu) straipsnį, juolab parašytą „su cinkeliu“, kuriame būtų atvirai žavimasi autoriniu tekstu.
Ūmai pagalvoju – o kaipgi Užkalniui pavyksta gana arogantiškai ir neįsitempus reikšti savo pastabas, kurios jo skaitytojams gali būti (ir būna) gerokai užgaulios? O ką, jeigu jie rimtai įsižeis ir jo raštų nebeskaitys, vadinasi, ir nebepirks? Staiga prisimenu, kad jis turi pragyvenimo šaltinį, visiškai nepriklausantį nuo to, kas patinka ar nepatinka skaitytojui, kuris renkasi lietuviškai pateikiamą informaciją. Gera būti laisvam nuo „glušų“ malonės! O „neglušai“, žiūrėk, su malonumu jį atranda, perka ir skaito.
O kur mano paties „tautinio pavydo“ geluonis? Negi neišlys? Na, yra toks jausmelis – norėčiau būti tiek Navickis, kiek jis yra Užkalnis. Bet ne kitaip.
