Per metus Lietuvoje aptinkama maždaug 10–20 žmonių palaikų. Dalis jų randama archelogų kasinėjamuose plotuose, tad labiausiai domina istorikus ir antropologus. Kita dalis netyčia randama grybautojų ar atsitiktinių prašalaičių. Tokie palaikai sudomina kriminalistus ir teismo medicinos ekspertus.
Šiemet atšilus orams, jau ne pirmą kartą randama žmogaus kaulų. Štai prieš kurį laiką toks radinys aptiktas Klaipėdoje. Žmogaus kaukolė ir kai kurie kiti kaulai buvo rasti krūmuose, šalia gyvenamojo namo, maždaug 80 metrų nuo Danės upės. Prie jų aptikta ir geltono metalo grandinėlė. Palaikai perduoti teismo medicinos ekspertams – nustatyti žmogaus tapatybę ir galimą mirties priežastį.
Nemažai darbo turi ir ekspertai, tiriantys palaikus, rastus Panevėžyje, J. Balčikonio gimnazijos kieme, kur vyksta archeologiniai darbai. Stadiono teritorijoje surinkta po nemažą teritoriją išsibarsčiusių žmonių kaulų. Dar prieš 5 metus teritorijoje, kurioje netrukus turėtų būti įrengtas šiuolaikiškas sporto aikštynas, buvo ekshumuota 830 palaikų. Darbai buvo nutraukti, o neseniai ir vėl atnaujinti. J. Balčikonio gimnazijoje Pirmojo pasaulinio karo metais veikė karo ligoninė, o šalia jos buvo laidojami nuo įvairių sužalojimų mirę Vokietijos kareiviai. Iš visų atkastų palaikų identifikuoti pavyko vos 26. Tai padaryti pavyko pagal vestuvinius žiedus su inicialais bei kareivių žetonus.
Archeologai ir kriminalistai palaikams tirti naudoja vienodus metodus, tačiau vieni į kitų daržą nelenda. „Jeigu jau taip atsitiktų, kad kasinėdami archeologai aptiktų nesenus palaikus, ir įtartų, kad žmogus galėjo tapti nusikaltimo auka, privalėtų nedelstami kviesti pareigūnus ir palaikus perduoti jiems. Mus, archeologus, labiau domina mirusieji bent prieš šimtą metų – jų gyvenimo būdas, papročiai ir buitis. Rastus kaulus tiriame taip pat kaip ir kriminalistai, tačiau tyrimo problematika visiškai kitokia", – sakė archelogas Gediminas Vaitkevičius. Dažniausiai archeologų randami palaikai būna sava mirtimi mirusių žmonių. Tik neseniai Trakuose aptikti dviejų smurtine mirtimi – nuo arbaleto strėlės – mirusių vyrų palaikai.
CSI kriminalistai – toli nuo realybės
Profesorius, biomedicinos mokslų daktaras, teismo antropologas, Teismo medicinos instituto dėstytojas Rimantas Jankauskas, pats atlikęs ne vieną palaikų ir kaulų ekspertizę, sakė, kad palaikų tapatybės ir mirties aplinkybių nustatymo tyrimas nėra pats sudėtingiausias, o dažniausiai trunka 2–3 savaites. „Iš tiesų, ekspertams padeda įvairi įranga, kompiuteriai, tik tokie stebuklai kaip filmuose nevyksta", – šypsojosi R. Jankauskas.
Kai palaikai atsiduria ekspertų rankose, pirmiausiai tiriama, ar tai tikrai žmogaus palaikai. Jeigu spėjimai pasitvirtina, bandoma nustayti, kelių tai žmonių palaikai, koks buvo jų amžius, ūgis, svoris. O visa ši informacija, anot R. Jankausko, nesunkiai išskaitoma iš žmogaus kaulų. „Šie tyrimai vykdomi anatominiu požiūriu ir būna nesudėtingi“, – sakė jis.
Gerokai sudėtingiau nustatyti, kiek laiko palaikai išgulėjo žemėje. „Tada jau svarbu visos aplinkybės – dirvos rūgštingumas, gylis, kuriame aptikti palaikai ir visi kiti faktoriai. Ekspertai, atsižvelgdami į minėtus faktorius, palaikų išgulėjimo žemėje trukmę, gali pasakyti su maždaug metų ar poros paklaida", – atskleidė profesorius.
Ant žmogaus kaulų visam gyvenimui lieka ligų, traumų, operacijų žymės. Jos vėliau labai naudingos ekspertams, siekiantiems nustayti asmens tapatybę. „Asmens identifikavimas vykdomas pagal dingusių asmenų duomenis. Tam naudojami ne tik dingusiojo sveikatos duomenys, bet ir nuotraukos. Mat sugretinus kaukolę su fotonuotrauka, galima nustatyti, ar tai tas pats žmogus. Tiesa, kategoriškos išvados ekspertai duoti negali, nes toks nustatymas vyksta atmetimo principu. Ekspertai tegali pasakyti, kad pagal nuotrauką tai tikrai nėra dingusiojo žmogaus kaukolė", – sakė R. Jankauskas.
Palaikams geriausiai žemėje
Nustatant palaikų tapatybę, pasirodo, labai svarbi dantų būklė. Tačiau pasitaiko atvejų, kai randami palaikai, bet nerandama kaukolė, kurioje turėtų būti likę dantys. „Iš tiesų, pasitaiko, kad kaukolės aptikti nepavyksta. Štai ir dabar – turime tik žmogaus kojas ir pagal jų kaulus stengiamės nustatyti asmens tapatybę", – sakė R. Jankauskas.
Retais atvejais ekspertams tenka pasitelkti mikroskopinius tyrimus, kurie padeda atskleisti tai, ko nepavyksta iš pradžių. O jeigu jau negelbėja ir pastarieji, lieka DNR tyrimas. „Šis tyrimas yra naudingas, kai siekiama identifikuoti asmenį ir patikrinti, ar jis nėra dingusysis. Tyrimui naudojami dingusio asmens daiktai – šukos, dantų šepetėlis. Jeigu tokių daiktų nebėra, tada DNR tyrimas tyrimas atliekamas su artimiausiais giminaičiais – tėvais, broliais ir seserimis", – sakė R. Jankauskas.
Aptikus palaikus policija pradeda ikiteisminį tyrimą, o jo baigtis priklauso nuo ekspertų išvadų. Jeigu ekspertai nustato, kad žmogaus mirties priežastis buvo smurtinė, tyrimas tęsiamas, aiškinamasi kitas aplinkybes. Jeigu vis dėlto nustatoma, kad žmogus mirė savo mirtimi, ar per nelaimingą atsitikimą – ikiteisminis tyrimas nutraukiamas.
„Jeigu nustatome, kad palaikai žemėje gulėjo 50–60 metų, byla nekeliama. Kaip ir tais atvejais, kai neįmanoma nustatyti mirties priežasties", – aiškino R. Jankauskas.
Geriausiai palaikai išsilaiko žemėje – tuomet ekspertams dirbti gerokai paprasčiau. Tiesa, jeigu tik palaikai kiek giliau – kad būtų neištąsyti laukinių žvėrių ir nesugadinti įvairių rūgščių. Taip pat neblogai lavonai išsilaiko ir sausose vietose – senuose apleistuose pastatuose ar griuvėsiuose. Yra pasitaikę atvejų, kai keletą metų apleistame name išgulėjęs kūnas mumifikavosi ir beveik nepasikeitė. Gerokai sunkiau nustatyti asmens tapatybę ir mirties priežastį, kai palaikai ilgai išbūna vandenyje. Mat skenduoliai greitai irsta, tad kartais net nebeįmanoma nustatyti jų amžiaus.
„Kartais atliekama ne viena ekspertizė, tyrimai vykdomi pakopomis. Šiaip ar taip, didžioji dalis palaikų yra identifikuojama", – reziumavo profesorius R. Jankauskas.
Tik faktai:
Archeologų randami palaikai dažnai būna palaidoti bažnyčių, dvarų ir rūmų rūsiuose, masinėse kapavietėse aplink didžiuosius miestus. O smurtine mirtimi mirusių žmonių palaikai dažniausiai aptinkami miškuose, apleistuose pastatuose, šuliniuose.
Kanados mokslininkai sukūrė naują aerožvalgybos technologiją – ja galima aptikti prieš šimtus metų iki 3 metrų gylyje užkastus žmonių palaikus. Vadinamosiomis hiperspektrinėmis vaizdo kameromis matuojami dėl irstančių palaikų vykstantys menkiausi nuo žemės paviršiaus atspindimos šviesos pokyčiai.
Iki šiol surastos didžiausios pasaulyje kapavietės yra Gizoje netoli Egipto sostinės Kairo.
Giedrė POTELIŪNAITĖ
