Šalies sąvartynų vadovai sunerimę - atliekoms kaupti skirti plotai užsipildo triskart greičiau, nei buvo numatyta. Dėl to, dar nebaigus įrengti visų regioninių sąvartynų, jau tenka galvoti apie jų uždarymą. Kur tada kauptume atliekas?
Vartotojų visuomenė turi vieną esminį bruožą: kuo daugiau ji vartoja, tuo sparčiau gausėja atliekų. To pasekmės - gresiantis masinis šiukšlinimas, rašo „Lietuvos žinios“.
Vietos mažėja
Kauno regioninis atliekų tvarkymo centras, prižiūrintis Lapių sąvartyną, šiuo metu rūpinasi vieno iš šiukšlių kaupimo laukų įrengimu. Iš viso pagrindiniame Kauno apskrities sąvartyne yra trys tokie laukai. Vienas jau uždarytas, antras baigiamas užversti atliekomis, trečias tik rengiamas naudoti.
Už Europos Sąjungos (ES), Lietuvos Vyriausybės ir banko paskolos lėšas trečiąjį Lapių sąvartyno atliekų lauką įrengia UAB „Senojus“. Iš viso jo paruošimo eksploatacijai darbai kainuos 45 mln. litų.
Anot Kauno regioninio atliekų tvarkymo centro direktoriaus Juozo Ylos, planuota, kad išplėstas sąvartynas visuomenei tarnaus iki 2025 metų. Vėliau atliekas ketinama vežti į sąvartyną, kuriamą prie Kėdainių. Kauno apskritis - bene vienintelė Lietuvoje, kurioje bus įrengtas ne vienas, o du regioniniai sąvartynai.
„Tačiau jau dabar matome, kad Lapėse šiukšles kaupti galėsime kur kas trumpiau nei numatyta“, - pabrėžė J.Yla. Centro direktoriaus teigimu, jei kauniečiai toliau šiukšlins taip, kaip iki šiol, visi trys pagrindinio Kauno apskrities sąvartyno laukai bus užpildyti iki 2015 metų. „Sparčiai daugėja polietileninių atliekų. Kartu su kitomis šiukšlėmis išmetamas įspūdingas pakuočių, kurias būtų galima perdirbti, kiekis“, - tvirtino J.Yla.
Pasak centro direktoriaus, visuomenė turėtų pradėti kur kas aktyviau rūšiuoti atliekas, o šalies valdžia - riboti besaikį prekių pakavimą. Panaši padėtis susiklostė ir kituose Lietuvos regioniniuose sąvartynuose. Jų vadovai sutartinai LŽ tvirtino, kad gyventojai į konteinerius išmeta neįtikimą kiekį atliekų. Maždaug trečdalis jų gali būti perdirbama.
Įstatyme paliktos spragos
Lietuvos pakuotojų asociacijos prezidentas Faustas Keršys LŽ patvirtino, kad pakuočių atliekų sparčiai daugėja. „Nors nesame institucija, kuri daro įtaką pakuočių gamintojų sprendimams, ką ir kaip pakuoti, asociacijoje apie šią problemą kalbame“, - sakė jis. Anot F.Keršio, su gamintojais šnekėta apie aiškaus pakuočių ženklinimo, padėsiančio atskirti, iš kokios medžiagos jos pagamintos, įvedimą.
„Žmonės kartais nežino, kokia medžiagos sudėtis, todėl meta pakuotę į buitinių atliekų konteinerį. Rūšiuoti nenorima ir dėl nepatogių sąlygų - konteineriai yra toli nuo laiptinės, atliekas reikia nešti atskiruose krepšeliuose“, - kalbėjo asociacijos prezidentas.
Jo tvirtinimu, gamintojai mąsto ir apie ekologiškų pakuočių gamybą.
Į kiekvienos prekės ar produkto kainą yra įskaičiuotas pakuotės tvarkymo mokestis. Jį gamintojai moka juos vienijančiai organizacijai, perduodančiai lėšas atliekų tvarkytojams. Tačiau kol kas tai daro ne visi gamintojai, nes įstatyme palikta spragų ir galimybė jį apeiti.
„Dėl pakuočių patekimo į sąvartynus būta daug diskusijų. Ūkio ir Aplinkos ministerijos padėtį žino. Atliekų gausėjimas yra globali problema, kuri reikalauja atsakingo sprendimo“, - įsitikinęs F.Keršys.
Anot jo, gaminio pakuotė dažnai yra brangesnė už patį gaminį. Tačiau gamintojai nenoriai atsisako galimybės pakuoti savo produkciją, lig šiol išorinis blizgesys yra svarbesnis nei ekologija. „Pirkėjai neretai įsigyja daiktų ne dėl to, kad jų reikia, o todėl, kad jie patraukliai atrodo. Tai lemia gamintojų sprendimus produktą įdėti į kuo gražesnę, išvaizdesnę pakuotę“, - sakė F.Keršys.
ES valstybės, susirūpinusios nevaldomu vartojimu, ėmėsi priemonių bent iš dalies stabdyti masinę pakuočių gamybą. Pirmiausia įvestas didžiausias galimas pakuotės svoris. Tai užkerta kelią gamintojams naudoti ne vieną, o kelias pakuotes iš karto. Pavyzdžiui, mobilusis telefonas įdedamas į polietileno maišelį ir į putplasčio pripildytą kartoninę dėžutę.
„Kaip žmogus, žinoma, norėčiau, kad atliekų į sąvartynus patektų kuo mažiau. Bet šis noras turi būti vykdomas įstatymais“, - pažymėjo F.Keršys.
Turi pasiūlymų
Aplinkos ministerija teisę organizuoti pakuočių atliekų tvarkymą yra suteikusi organizacijai „Žaliasis taškas“. Ji iš savo narių - pakuočių gamintojų ir importuotojų - gauna mokesčius ir juos skiria atliekoms tvarkyti - perdirbamoms šiukšlėms surinkti iš specializuotų konteinerių bei pristatyti į perdirbimo įmones.
„Visi produktai supakuoti. Todėl pakuočių atliekų kiekis iš tiesų didelis“, - sakė organizacijos „Žaliasis taškas“ vadovas Arūnas Makauskas. Jo tvirtinimu, pernai į Lietuvos rinką pateko trečdalis milijono tonų pakuočių. Valstybė yra nustačiusi, kokį kiekį pakuočių gamintojai ir importuotojai turi nuvežti perdirbti. Už tai pastarieji sumoka patys iš lėšų, gautų į produkto kainą įskaičiavus pakuotės tvarkymo mokestį. Iš perdirbimo įmonių gamintojai ir importuotojai gauna pažymėjimus, patvirtinančius, kada ir koks kiekis pakuočių buvo pristatytas. Tie, kurie neįvykdo įstatymų nustatytų normatyvų, moka baudas.
A.Makauskas išskyrė kelis tokios situacijos aspektus. Pirma, gamintojai ir importuotojai nenoriai vykdo pakuočių tvarkymo įstatymą, nes tai nuostolinga. Atliekų surinkėjai taip pat linkę kalbėti apie šią šalutinę veiklą kaip nepelningą - esą iš mokesčių surinktų lėšų nepakanka darbams atlikti.
Pakuočių gamintojai ir importuotojai turi teisę spręsti, kaip jie mokės pakuotės tvarkymo mokestį - įsitraukę į analogišką veiklą vykdančias įmones vienijančią organizaciją ar veikdami savarankiškai. Tai suteikia galimybę mokėti ne visą nustatytą mokestį. „Žaliasis taškas“ iš 10 tūkst. verslo objektų, turinčių mokėti pakuotės surinkimo mokesčius, vienija tik 650.
„Mūsų organizacijos narių nuomone, tam, kad pakuotės būtų tvarkomos iš tikrųjų, visiems gamintojams ir importuotojams būtina kooperuoti lėšas per vieną ar kelias organizacijas“, - sakė A.Makauskas.
„Žaliojo taško“ vadovo teigimu, būtina tobulinti perdirbamų atliekų surinkimo sistemą taip, kad ji taptų pelninga verslo šaka, nes šiuo metu verslininkai jos nenori plėtoti dėl patiriamų nuostolių.
„Niekada nepriversi verslininko imtis nepelningos veiklos. Komunalinių atliekų surinkimo įmonės uždirba iš mišrių atliekų, o į išrūšiuotąsias žiūri kaip pamotė į podukrą“, - aiškino A.Makauskas.
Anot jo, apie 30-40 proc. atliekų sudaro pakuotės. Jau kalbama apie tai, kad gyventojai, įsigydami prekes ar produktus, kurių pakuotes galima perdirbti, prekybos vietoje mokėtų užstatą, kurį atgautų grąžinę pakuotę. A.Makausko teigimu, tai būtų itin brangi sistema, nes prekybos centruose reikėtų specialių konteinerių, kasos aparatų, darbuotojų. Be to, dalis gyventojų, tingėdami vykti iki prekybos vietos, perdirbamas atliekas toliau mestų į bendrus konteinerius.
„Aplinkos ministerijai esame parengę siūlymus dėl įstatymų keitimo. Tikimės, kad į juos bus atsižvelgta“, - sakė „Žaliojo taško“ vadovas.
Reikia skubių sprendimų
Nuo šių metų vidurio Lietuvoje turėtų būti naudojami mažieji sąvartynai. Dabar jų yra apie 300. Kiekviename regione planuojama įrengti po vieną sąvartyną, priimsiantį atliekas iš visos apskrities.
„Numatyta, kad sąvartynai bus eksploatuojami 20-25 metus“, - aiškino Aplinkos ministerijos Atliekų tvarkymo paslaugų skyriaus vedėja Raminta Radavičienė. Pasak jos, atliekų perdirbimas vyksta vangiai. Apskaičiuota, kad antrą kartą panaudojama tik 15 proc. tam tinkamų atliekų. R.Radavičienės nuomone, Aplinkos ministerija skatina gyventojus rūšiuoti atliekas. Iš viso už valstybės lėšas įsigyta ir savivaldybėms išdalyta 18 600 specialių konteinerių. Vienas komplektas konteinerių turėtų tekti 400 gyventojų.
„Ne visada iš gamintojų ir importuotojų renkamos lėšos pasiekia tikslą. Rūšiavimo problema aktuali. Jeigu jos artimiausiu metu neišspręsime, sąvartynai bus perpildyti jau 2015-aisiais“, - pabrėžė R.Radavičienė.
Kristina Kučinskaitė
