Sovietų Sąjungos Aukščiausiasis teismas Maskvos „gastronomo Nr. 1“ direktorių Jurijų Sokolovą už kyšininkavimą nuteisė aukščiausiąja tuo metu mirties bausme. Jo neišgelbėjo nei įtakingi paties aukščiausio lygio vadai.
Elito parduotuvė
Pirmojoje šio pasakojimo dalyje jau rašėme, kad Leonido Brežnevo laikais Maskvoje buvo atidarytas „gastronomas nr. 1“, o jo direktoriumi tapo Jurijus Sokolovas. Liaudis tą gastronomą vadino iki Spalio revoliucijos toje vietoje buvusios pirklio Jelisejevo parduotuvės vardu. J. Sokolovas per trumpą laiką parduotuvei grąžino ikirevoliucinę šlovę. Beveik visose parduotuvėse buvo tuščios lentynos, o Maskvoje, M. Gorkio gatės 14-ajame pastate, jos tiesiog lūžo nuo prekių gausos.
Į šį gastronomą žmonės ateidavo kaip į muziejų. Jame tais laikais deficitinius maisto produktus pirkdavo žinomiausi žmonės: artistai, kosmonautai, generolai ir net Kremliaus tarnautojai, neišskiriant nė Komunistų partijos sekretorių.
Dabar kalbama, kad jei Sovietų Sąjungoje būtų buvę bent keliasdešimt panašių gabumų sokolovų, tai Rusijoje jau būtų buvęs pastatytas socializmas, sovietinė imperija būtų nesugriuvusi, o žmonės ikrus valgytų šaukštais.
Taip, Maskvos pirmajame gastronome ir septyniuose jo filialuose prekių būdavo įvairių ir daug, bet jas nusipirkti buvo leidžiama tik tiems, kurie priklausė aukščiausiai politinei nomenklatūrai ir kultūros elitui. Paprasti mirtingieji net ir šioje parduotuvėjė bendroje eilėje nusipirkdavo tik virtos dešros, o kartais, atstovėję milžiniškas eiles, – dar dėžutę „Paukščių pieno“ saldainių ar šimtą gramo sūrio. Delikatesai buvo tik išrinktiesiems.
Kaip visos tos prekės patekdavo į Jelisejevo parduotuvę? Štai ištrauka iš kaltinamosios išvados: „Naudodamasis tarnybine padėtimi, J. Sokolovas nuo 1972 metų sausio iki 1982 metų spalio sistemingai iš savo pavaldinių gaudavo kyšius. Dalį jų panaudodavo kyšiams, kad užtikrintų nenutrūkstamą prekių tiekimą ir naudingą visiems asortimentą.“
Tūkstančiai vokeliuose
J. Sokolovas gimė 1925 metais Maskvoje. Jis buvo Antrojo pasaulinio karo dalyvis, apdovanotas ordinais ir medaliais. 1950-aisiais už pirkėjų apskaičiavimą buvo nuteistas 2 metams laisvės atėmimo. Grįžęs iš kalėjimo, dirbo vairuotoju, o vėliau – pardavėju. 1963 metais J. Sokolovą, kaip apsukresnį nei kiti pardavėją, paskyrė direktoriaus pavaduotoju, o 1972 metais – direktoriumi.
Šiame poste J. Sokolovas atsiskleidė kaip veiklus vadybininkas. Aišku, tokio žodžio tada niekas nežinojo. Tiesiog naujasis direktorius tais visuotinio stygiaus laikais sukūrė prekių aprūpinimo sistemą, kuri veikė be sutrikimų.
Pirmiausia J. Sokolovas pasiekė, kad jo vadovaujami prekybininkai dirbtų be nuostolių, o pats ir toliau nurašinėdavo tuos leistinus nubyrėti ir sugesti 20 procentų. Esant didžiulei apyvartai, kasdien susidarydavo tūkstančiai rublių, o šie buvo dedami į vokelius. Kiekvieną penktadienį visų filialų ir skyrių vadovai tuos vokelius padėdavo į J. Sokolovo darbo stalo stalčių.
Dalis tų pinigų buvo naudojama papirkti deficitų gamintojams ir skirstytojams, dalis buvo perduodama tiesioginiam viršininkui – Maskvos prekybos valdybos viršininkui Nikolajui Tregubovui, dalis likdavo pačiam parduotuvės direktoriui.
J. Sokolovą areštavus, Maskvoje sklido kalbos, kad sau jis nieko nepasiimdavęs ir net miegodavęs ant metalinės sulankstomos lovelės. Vis dėlto tai buvo netiesa. J. Sokolovas gyveno prabangiame name. Jo artimiausia kaimynė buvo Nikitos Chruščiovo duktė. Ir butas buvo apstatytas importiniais baldais, ir šaldytuve buvo ne daktariška dešra, o ikrai ir rūkyti delikatesai. O jo užmiesčio viloje po arešto darant kratą buvo rasta 50 000 rublių. Tais laikais, kai atlyginimų vidurkis buvo apie 120 rublių, tai buvo didžiuliai pinigai – už juos buvo galima nupirkti net 13 „Žigulių“ markės automobilių.
Kova dėl valdžios
J. Sokolovas su parankiniais ir buvo suimtas vieną tokį penktadienį, kai į kabinetą pavaldiniai atskubėjo su vokeliais.
Apie parduotuvės direktoriaus areštą pagal komandą iš sovietų saugumo organo KGB kontoros parašė visi laikraščiai, parodė televizija. Tai buvo pateikta kaip kova su šešėline ekonomika ir korupcija, kurią štai pradėjusi Komunistų partija ir jos „nemirtingasis“ Centro Komitetas.
Tuo laiku L. Brežnevo dienos jau buvo suskaičiuotos, Centro Komitete jau buvo prasidėjusi kova dėl generalinio sekretoriaus kėdės. Pagrindiniai pretendentai į šį aukščiausią Sovietų Sąjungos postą buvo L. Brežnevo numylėtinis Komunistų partijos Maskvos miesto pirmasis sekretorius Viktoras Grišinas ir KGB vadas Jurijus Andropovas.
„Gastronomo nr. 1“ direktorius J. Sokolovas buvo iš V. Grišino aplinkos. Joje taip pat buvo vidaus reikalų ministras N. Ščiolokovas, jo pavaduotojas Galinos Brežnevos vyras Jurijus Čiurbanovas, antrasis Kompartijos Maskvos miesto sekretorius R. Dementjevas ir dar daugybė tų, kurie naudojosi J. Sokolovo paslaugomis bei pinigais.
J. Andropovas žinojo apie tuos kyšius ir pačią deficitų gavimo sistemą, tik ilgą laiką nieko negalėjo padaryti. Tik kai L. Brežnevas visai atgulė į ligos patalą, KGB smogė. Nors tokias bylas paprastai tirdavo milicija, šį kartą areštus vykdė KGB.
Pirmasis buvo areštuotas „Beriozkos“ parduotuvės, kurioje buvo galima apsipirkti tik už užsienio valiutą, direktorius Avilovas ir jo žmona, kuri buvo J. Sokolovo pavaduotoja. Jau tada J. Sokolovas pajuto, kad gali nukeliauti į Lefortovo kalėjimą, bet tiesioginis jo viršininkas N. Tregubovas nuramino, kad V. Grišinas bei N. Ščiolokovas to neleisiantys padaryti.
Vis dėlto N. Tregubovas apsiriko. Prekybininkai, papuolę į kovos dėl valdžios girnas, buvo sumalti. Jų aukšti gynėjai nieko negalėjo padaryti, nes ir jų kėdės buvo ėmusios drebėti. Netrukus N. Ščiolokovas buvo nuverstas iš ministro posto ir nusišovė. V. Grišiną Maskvoje pakeitė Borisas Jelcinas, o dar prieš tai Sovietų Sąjungos komunistų partijos generaliniu sekretoriumi tapo J. Andropovas.
Triuškinta „prekybos mafija“
Net patekęs už grotų J. Sokolovas tikėjosi, kad netrukus bus paleistas, ir iš pradžių neišdavė nė vieno šios istorijos dalyvio. Kartu su juo suimti jo pavaduotojas I. Nemcovas, skyrių vedėjai N. Svežinskis, V. Jakovlevas, A. Konkovas ir V. Grigorjevas buvo sukalbamesni – ką žinojo, tą papasakojo tardytojams.
Visiems jiems byla buvo iškelta likus 10 dienų iki L. Brežnevo mirties. Tardymas vyko vadovaujant J. Andropovui, o kai vyko teismas, Sovietų Sąjungos generaliniu jau buvo Konstantinas Černenka.
Kai seneraliniu sekretoriumi buvo išrinktas buvęs KGB vadas J. Andropovas, J. Sokolovas suprato, kad jo niekas jau neužtars, ir ėmė duoti parodymus. 1982 metų gruodžio pabaigoje tardytojai iš KGB vos spėjo protokoluoti buvusio direktoriaus pasakojimus. Juos labiausiai domino ne kyšiai gamyklų direktoriams, o ryšiai, sieję J. Sokolovą su aukštais Komunistų partijos vadais. Kadangi KGB tiek gastronome, tiek jo filialuose, tiek J. Sokolovo namuose buvo prikaišiojusi pasiklausymo aparatūros, tad daug ką žinojo, o prisipažinimo reikėjo daugiau teismui.
Netrukus buvo areštuotas ir Maskvos prekybos valdybos viršininkas N. Tregubovas. Dar prieš suimant jį bandyta išgelbėti – globėjai jį persodino į krėslą Prekybos ministerijoje, tačiau KGB surado jį ir ten. Sužinojęs apie jo areštą Politinio Biuro narys V. Grišinas nutraukė atostogas ir skubiai sugrįžo į Maskvą, kad padėtų N. Tregubovui, bet šaukštai jau buvo po pietų. KGB, šefuojama dabar jau generalinio sekretoriaus, net su Politinio Biuro nariais nesileido į šnekas. Matyt, J. Andropovas jau buvo nusprendęs „prekybos mafijos“ globėją V. Grišiną nustumti nuo politinės arenos.
O ta „prekybos mafija“ buvo triuškinama toliau. Per 1983 metus baudžiamojon atsakomybėn buvo patraukta daugiau kaip 15 000 Maskvos prekybos darbuotojų.
Kitą šeštadienį portale „Balsas.lt“ skaitykite: Mirties bausmės parduotuvių direktoriams
Susiję straipsniai:
Sistemos pagimdytas ir sušaudytas milijonierius (1)
