Pagaliau mokslo ir studijų sistemos reformos reikalas, apie kurį jau bemaž dešimt metų kalba atskiri akademinio sluoksnio atstovai bei jų grupelės, taip pat kitų šio sektoriaus „produkcija“ suinteresuotų grupių atstovai, vėl tampa politinių partijų ir valstybės politikos darbotvarkės klausimu.
Mažai kas abejoja, kad padėtis šiame itin svarbiame visuomenei ir valstybei viešosios veiklos sektoriuje nėra gera, ir, jei nieko nebus daroma jai taisyti, nežada, švelniai tariant, šviesių perspektyvų. Kita vertus, iki šiol nesutariama, ką reikia daryti, kad padėtis pradėtų keistis į gerąją pusę. O tai reiškia, kad nėra vienodai suprantamos ir šio sektoriaus bėdų priežastys, ir pačios bėdos, t.y. tai, ką laikyti pagrindinėmis bėdomis.
Nors bemaž niekas neabejoja, kad viena iš pagrindinių šio sektoriaus nepakankamai efektyvaus darbo priežasčių yra nepakankamas jo finansavimas, tačiau, jei vieniems atrodo, kad, ženkliau padidinus finansavimą, išsispręstų apie 80 proc. sektorių kamuojančių problemų, tai kitiems neatrodo, kad vien tik ženklesnis finansavimo padidinimas išspręstų ką nors iš esmės.
Priklausau prie tų, kurie mano, kad be visuotinės struktūrinės mokslo ir studijų sektoriaus reformos posūkio į optimistinį šio sektoriaus raidos scenarijų tikėtis neverta, tačiau be ženklesnio finansavimo padidinimo sėkmingos reformos tikimybė taip pat nedidelė.
Pirmoji kliūtis reformai šioje srityje pradėti yra ne pinigų, o supratimo apie šios srities struktūrinės reformos esmę ir būtinybę stygius visuomenėje, akademiniuose ir politinio elito sluoksniuose.
Ar mokslas tinkamai integruotas į valstybės ir visuomenės gyvenimą ?
Ne vieną kartą sakiau ir rašiau, kad socialiniu struktūriniu požiūriu Lietuvos mokslo ir studijų sistema reikiamai neintegruota į per atkurtos nepriklausomybės metais radikaliai pasikeitusį valstybės ir visuomenės gyvenimą. Neintegruota nei sistemos valdymo, nei finansavimo būdų atžvilgiu. Lieka socialistine vadintos uždaros etatistinės sistemos reliktu ar anklavu atviros rinkos ekonomikos ir politinės laisvės principais besiplėtojančiame, ES nare tapusios Lietuvos valstybės ir visuomenės gyvenime.
Bandymas traktuoti tokią padėtį kaip neva vadinamosios gerovės valstybės elementą yra iliuzija ir saviapgaulė. Ir ta iliuzija kainuoja: už varganus Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigus yra finansuojamas ir darbo jėgos rengimas daug turtingesnėms Vakarų šalims – juk emigracija iš Lietuvos didžiulė, taip pat ir žmonių su aukštuoju išsilavinimu. Be to, reikėtų suprasti, kad orientacija į tradicinius, dar tebeveikiančius gerovės valstybės modelius būtų orientacija į Vakarų šalių vakar dieną. Šie modeliai buvo sukurti ir galėjo sėkmingai veikti sąlyginai uždaros, bent jau pakankamai autonomiškos nacionalinės ekonomikos sąlygomis. Globalizacijos ir išsiplėtusios ES integracijos sąlygomis jie yra ar bus pradedami reformuoti.
Taigi reikia pertvarkyti mokslo ir studijų sektoriaus finansavimo būdus taip, kad finansavime daugiau ar mažiau dalyvautų visi tiesiogiai jo paslaugomis besinaudojantys ar jo produktus vartojantys rinkos dalyviai (turiu omenyje ne tik studijuojančius). Be šito sektoriuje negali atsirasti reali socialinė partnerystė, apie kurią pastaruoju metu tiek daug tuščiažodžiaujama. O jos neatsiradus, apčiuopiamos naudos nebus ir iš aukštųjų mokyklų tarybų, kurioms pavedamos visuomeninės prie-žiūros ar net strateginio planavimo ir valdymo funkcijos.
Apskritai, optimali valstybės politika mokslo ir studijų sektoriuje, kurį sudaro autonomiją turinčios institucijos, turi remtis modeliu, kuriame pirmenybė teikiama finansavimo, o ne tiesioginės administracinės kontrolės svertams. Keistokas ir pats dabartinis valstybinio universiteto statusas – institucinę autonomiją turinti biudžetinė įstaiga. Mat Lietuvoje daug kam atrodo, kad viešosios įstaigos statuso pripažinimas valstybinėms aukštosioms mokykloms reikštų kelio jų privatizavimui ar išparceliavimui atvėrimą. Bet kažkodėl Vokietijoje, kur privačių aukštųjų mokyklų vos viena kita, valstybiniai universitetai turi viešųjų įstaigų statusą.
Mokslininkų saviorganizacijos stoka
Dar viena esminė, vidinė struktūrinė mokslo ir studijų sistemos yda – veiklių mokslo draugijų ir jų asociacijų, veikiančių nacionaliniu lygmeniu, nebuvimas, tiksliau, neveiksnumas, mokslo darbuotojų ir dėstytojų nesugebėjimas ar nenoras burtis į asocijuotas interesų grupes.
Be šito negali būti užtikrinta mokslinių tyrimo ir dėstymo laisvė, deklaruojama ir LR Konstitucijoje. Tokio organizacinio elemento nebuvimas ar neveiksnumas mokslo ir studijų sektoriuje leidžia atgimti autonomiškose mokslo ir studijų institucijose – pavadinkime jas gamybiniu sektoriumi ar pasektoriumi – administraciniam komandiniam pradui. O jam įsigalėjus, susiklosto padėtis, kurią kai kurie komentatoriai metaforiškai pavadino baudžiava. Atsiranda netgi savotiškos akademinės „dedovščinos“ atvejų.
Demokratijos ir laisvės sąlygomis tik per draugijas ir jų asociacijas gali būti formuojami atskirų mokslo sričių uždaviniai nacionaliniu mastu, pasiskirstoma jų vykdymo atsakomybė.
Mokslo draugijos ir jų asociacijų sistema, net nesvarbu korporatyvistinė, ar pliuralistinė, sykiu atliktų ir asocijuotų interesų grupių vaidmenį, t.y. formuotų ir gintų atskirose mokslo srityse ir moksle apskritai darbuotojų interesus. To nesant, nereikia stebėtis, kad politikai ir valdininkai nuolat užmiršta mokslo sferą ir tinkamai nevertina joje dirbančių darbo.
Galiausiai per nacionaliniu lygmeniu veikiančias mokslo draugijas ir asociacijas vyksta tarptautinis mokslo bendradarbiavimas. Turbūt, savaime suprantama, kad, jei kokioje nors šalyje šis organizacinis mokslo ir studijų sferos elementas neišplėtotas ar neįgalus, tai ir šalies mokslininkų dalyvavimo tarptautiniame mokslo gyvenime galimybės atitinkamai mažėja.
Žinoma, mokslo draugijų ir mokslininkų asociacijų Lietuvoje esama, bet dauguma jų negausios ir praktiškai jokio vaidmens mokslo ir studijų politikoje nevaidina. Nevaidina todėl, kad mokslo ir studijų sritį reguliuojančiuose teisės aktuose joms joks vaidmuo ir nenumatytas. O nenumatytas dėl to, kad iki šiol to niekas ir nereikalavo. Taigi ir šiuo atveju veikia principas „durnas, kad biednas, biednas, kad durnas“.
