„Labai gerai atsimenu momentą, kad dažnai miegodavome kartu su ja lovoje. Kažkaip labai įstrigo šis momentas, kad ji leisdavo ateiti vaikams ir kartu vienoje lovoje miegoti. Ką dar atsimenu, kad mėgdavo mus daug bučiuoti. Atsimenu tą momentą, būdavo, kad ateina, bučiuoja, tai vat tokius dalykus atsimenu. Atsimenu, kai jinai mums padovanojo šinšilą, nes labai norėjom gyvūnėlio“, – laidoje pasakojo viena iš dukterų.
Vaido įrašė S. Malinauskas, su artimųjų sutikimu, paviešino paskutinį D. Makaravičienės laišką.
Jo nuomone, tai turėtų būti labai keistas laiškas apie savižudybę, kadangi moteris kalba apie save ateityje.
„Šitą laišką tiek prokurorai, tiek Kovėra su savo gynyba teisme pristatinėjo kaip atsisveikinimo su gyvenimu laišką, nors visiškai akivaizdu, kad čia nieko nekalbama apie savižudybę. Tai yra atsisviekinimo su juo (Kovėra) laiškas“, – apie laišką sako S. Malinauskas.
Visas D. Makaravičienės laiškas:
Tai paskutinis mano monologas tau. Užbėgant už akių, galiu tik pasakyti tai, kad tai nebus tai, ką jau šimtą kartų girdėjai. Tai bus tai, kas jau po truputėlį kaupėsi, brendo, skaudino ir kas galų gale tapo tikru suvokimu, kad ir labai skaudžiu, bet neišvengiamu.
Man pikta ant tavęs, man skauda, bet kartu ir gaila tavęs, nes aš dar vis tave labai myliu. Tikiu, kad praeis, kad pamiršiu, tikiu, kad kada nors kvatosiu iš viso to, ką aš, paskutinė kvailė, dariau tuos ketverius metus. Žinau tik tiek, kad visada bus gėda kam nors apie šį savo kvailumą pasakoti. Jau dabar gėda didžiajai daugumai savo draugų žiūrėti į užuojautos pilnas akis ir nežinoti, ką atsakyti į beveik jau kiekvieno užduodamą klausimą: „Kodėl tu jį taip lepini? Kodėl taip beatodairiškai leidi savimi naudotis? Savo gerumu, jausmais ir gyvenimu.“
Ką gi. Mylinti, gera kvailė ir dar plius idealistė. Man labai gaila, kad neišmokė, neišauklėjo tavęs tėvas gerbt moterį. Nuo čia turbūt viskas ir prasideda. Gaila, kad neišmokė gyvenimas branginti draugystės, tikrų draugų, branginti žmogiškumo. Nežinau nuo kada ir kodėl tavo didysis ego tapo pasaulio ir aplinkos suvokimo pagrindu.
„Dėliojimas draugų į lentynėles“ – tai ne mano, tai ne vieno ir ne dviejų tavo draugų frazė. Ir kaip bebūtų skaudu tai girdėti man apie mylimą žmogų, deja turiu pripažinti, kad tai tiesa. Nustok galvoti, kad žmonės akli, durni ir bejausmiai. Gal tada pagaliau suprasi, kad ne tu vienas esi ypatingas, svarbus ir nepakartojamas. Nustok emociškai menkinti kitą žmogų. Kai tai suvoksi, gal tikrai gyvenime atrasi daugiau vertybių, stipresnių ir svarbesnių už tavo ego. Tai ne moralas, tai patarimas žmogaus, kuris tikrai tave mylėjo visiškai nesavanaudiškai ir, kaip bebūtų sunku, dar vis myli.
Nelabai suprantu tavo laisvės ir nepriklausomybės suvokimo. Manau tikrai laisvas ir nepriklausomas, vienintelis ir nepakartojamas galėtum būti tik mėnulyje. Bet.. skaudu, nes turbūt ir pats suvoki (o gal ir ne), kad išskridęs į mėnulį toks būtum tik pats sau. Skaudu, bet esu beveik tuo tikra, kad nei vienas žmogus, likęs čia, tavęs nepasigestų, nelauktų ir nepasiilgtų. Aš manau, kad tai yra baisu, nugyvenus beveik trisdešimt metų tarp žmonių. Netikiu, kad šitie mano žodžiai tave priverstų rimtai susimąstyti ir gaila dėl to. Nebent po daugelio metų, kai ne kažkokios moters žodžiai, o gyvenimas tai įrodys. Žinau, kad bus vėlu. Ir vėl tau atrodo, kad pamokslauju. Ne. Nesu aš už tave atsakinga ir nenoriu tokia būti. Mano gyvenimas pakankamai sudėtingas ir dramatiškas, kad dar imčiau galvoti, kad kam nors skaudu kada nors bus atsigręžus atgal.
Vyrai ir moterys skirtingi. Santykyje tarp vyro ir moters turi dalyvauti abu. Jei vyras sako vieną, tai nereiškia, kad moteris mato tą patį. Ir atvirkščiai. Tuomet abu turi kalbėtis, jei tas santykis jiems svarbus. Aš turiu sūnų. Vienintelis mano tikslas, kad jis užaugtų geras. Yra sąvoka žmogiškumas. Jis yra belytis. Bukos frazės – „visi vyrai durni“ ar „visos bobos tokios“. Baisiausia, kai žmogiškumą užslopina savimeilė, iškreiptas orumas ir labai dažnai mūsų gyvenime pasitaikantis išsigimęs vyriškumas.
Visi mes klystame, visi kartais būname neteisūs, kartais bejausmiai, kartais ciniški. Tik manau laimingi yra tie, kurie tai suvokia, sugeba tai pasakyti sau ir aplinkiniams. Baisu, kai žmogus visada randa pasiteisinimą sau ir savo poelgiams. Baisu, kai nesugeba gailėtis ir atsiprašyti. Manau, kad aš esu vienas iš nedaugelio žmonių tavo gyvenime, kurį esi taip skaudinęs, taip naudojęsis (tiek emocine, tiek materialia prasme).
Žinau, kad daug tavo poelgių ir dar daugiau tavo skaudžių žodžių taip giliai yra įkritę man į širdį, kad turbūt niekada neišnyks be pėdsakų. Tik man nereikia tavo atsiprašymų, nes žinau, kad nei šiandien, nei rytoj tu to nesuprasi. Nežinau, ar pakaks fantazijos ir gilumo tau pabandyti suvokti, ką turėtų jausti žmogus, kurio širdis sumalta mėsmale. Turėtų būti negyvas. Turbūt taip ir yra. Nežinau, ar tokį galima atgaivinti. Ar gali neskaudėti. Ne dėl tos atstumtos meilės, o dėl tų kur kas gilesnių dalykų – sutrypto žmogiškumo.
Tai ne filosofijos, svaičiojimai, tai mano bandymas perteikti tai, ką jaučiu. Tai tiesa. Tik man nereikia tavo atsiprašymo, nes žinau, kad nei šiandien, nei rytoj tu to nesuprasi.
Visą vaizdo įrašą galite rasti čia:
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
S. Malinausko geras video su visais irodymais, koks tas padaras yra degradas, o antisemitas yra toks pats, nes jei jo draugai nusikalteliai ir moteru musejai, tai baisu pagalvoti ka jis namie su zmona ir vaikais daro. Melagis antisemitas, negaliu patiketi, kad tokie seime, tik beprociai ir svolaciai uz tokius balsuoja, matomai visas zekynas uz ji prabalsavo. Vargse moteris, toki degrada mylejo, viska jam pirko, o jis is saves dar ereli stato. Baisus tokie vyrai, kosmaras kazkoks.
Psichopatai tik gina tokius pacius. Pasislykstetina byla, o tie politikai degradai. Gal tamsta zekas, nusikeltelis, kad tokius degeneratus ginate, nes sveiko proto, nesmurtaujantis ir adekvatus zmones tokiu negina,
