Dar 2008 m. Vyriausybė parengė programą, pagal kurią per trejus metus mokslininkų atlyginimai turėjo išaugti 70 proc., bet prasidėjus krizei šie įsipareigojimai nebuvo įgyvendinti. Krizė seniai baigėsi, per pastaruosius metus kilo kitų švietimo sektoriaus darbuotojų (mokytojų, ikimokyklinio ugdymo specialistų) atlyginimai, tik mokslininkų – ne. Palaipsniui blogėjusi mokslo tyrėjų ir aukštųjų mokyklų dėstytojų finansinė padėtis šiuo metu yra kritinė. Aukštųjų mokyklų asistentų ir lektorių, taip pat institutuose dirbančių jaunesniųjų mokslo darbuotojų atlyginimai 25–30 proc. mažesni už šalies vidurkį. Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro duomenimis, 2015 m. jaunesnieji mokslo darbuotojai vidutiniškai uždirbo 450 eurų, aukštųjų mokyklų lektoriai – 440 eurų per mėnesį. Skurdas skatina mokslininkų emigraciją, tyrėjai ir dėstytojai priversti pasitraukti iš aukštojo mokslo arba dirbti vienu metu keliose darbovietėse, kad išmaitintų savo šeimas. Nepaisant to, 2017 m. valstybės biudžete (ir vėl!) nėra numatyta nė cento mokslininkų atlyginimų didinimui.
Skurdūs tyrėjų ir dėstytojų atlyginimai nėra tik mokslo bendruomenės problema. Vargana mokslininko socialinė padėtis demotyvuoja gabius jaunus žmones rinktis mokslinę akademinę karjerą, todėl ateityje neišvengiamai kris Lietuvos aukštojo mokslo kokybė, o kartu su ja prastės visų sričių specialistų rengimas, mokytojų kvalifikacija bei vidurinio ir pradinio ugdymo kokybė.
Aukštasis mokslas yra vienas iš svarbių šalies pažangą ir konkurencingumą bei visuomenės gerovę užtikrinančių veiksnių, todėl visos savo ateities viziją turinčios valstybės didina finansavimą moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai. Savo ruožtu Lietuvoje per dvidešimt metų net du kartus (!) buvo sumažintas mokslo ir studijų biudžetinis finansavimas skaičiuojant bendrojo vidaus produkto (BVP) procentais (nuo 1,2 proc. 1998 m. iki 0,6 proc. 2015 m.). Užuot didinus aukštojo mokslo finansavimą, plečiama mokslo biurokratijos sistema, kuriai išeikvojama daug lėšų, bet mokslo kokybė nuo to negerėja. Sistemingas aukštojo mokslo žlugdymas žada Lietuvai vienintelę perspektyvą – likti pigios nekvalifikuotos darbo jėgos tiekėja Vakarų Europos šalims.
