„Šimtas metų – šimtas žiedų“, – su pasididžiavimu sako Agota Leskauskienė, žvelgdama į artimųjų dovanotą geltonų tulpių puokštę.
Šimtametė patenkinta ir savo išvaizda. „Kai pažiūriu į veidrodį, dar neišsigąstu“, – šypsosi moteris, vasario 5-ąją šventusi neeilinį gimtadienį.
Politikams negaili kritikos
Jubiliatės rankose – naujausias dienraštis. Moterį sudomino vieno straipsnio pavadinimas. Tik pamanykite – „Pensininkai lauks milijardo“. Senolė nusprendžia nedelsdama perskaityti. Ji visai neketina klausyti dukters Janinos raginimo pailsėti. Koks čia gali būti poilsis, kai rašoma tokiu aktualiu klausimu? Be to, šalia teksto išspausdintos dviejų politikų – buvusio Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus ir premjero Andriaus Kubiliaus – nuotraukos. „V. Adamkus buvo teisingiausias“, – skuba nuomonę išsakyti senolė. O ministras pirmininkas jai nelabai prie širdies... Daug gerų žodžių galinti pasakyti profesoriui Vytautui Landsbergiui. Ką mananti apie prezidentę D. Grybauskaitę? „Ji – moteris, negali stipriau paimti, niekas neklauso – daug jos teisybės pro šalį praeina“, – išmintį dėsto šimtametė.
Ji prisipažįsta ne tik spaudą skaitanti – mėgsta ir televizorių pažiūrėti. Labiausiai traukia diskusijos ir filmai. Jei iškyla kokių nors klausimų, senolė vaikų prašo paaiškinti. A. Leskauskienė sako prastokai girdinti, todėl kartais neperprantanti įmantresnių žodžių.
O tai, kad ponią Agotą domina politika, – nieko naujo. Jaunystėje ji pažinojusi tuometinio Lietuvos prezidento A. Smetonos žmoną, kuri labai maloniai šaukdavusi kieme vaikštinėjusias mergytes. „Smetonienė buvo labai faina“, – tvirtina Agota Leskauskienė.
Kalbant apie dabartinę valdžią jubiliatės žodžiuose nestinga ironijos. Močiutė nesupranta, kodėl kartu Lietuvos vardan dirbantys seimūnai amžinai „vienas kitą erzina“.
Visada „už lietuvybę“
Ponios Agotos dukra Janina Dilienė sako, jog mama visada buvusi „už lietuvybę“. O jųdviejų namuose Kaune yra brangi relikvija – poeto Maironio nuotrauka, dedikuota Agotos vyrui Jonui. Jis iki sovietmečio dirbęs Kauno kunigų seminarijoje, kur valgykloje dengęs stalus. „Tai buvo karališkas darbas“, – įsitikinusi šimtametė. Ir čia pat prideda, jog Jonas buvęs gražus aukštas vyras“, už kurio ji ištekėjusi 1939 – aisiais, sulaukusi dvidešimt septynerių metų. Abu jie kilę iš tos pačios Kauno apskrities, Babtų valsčiaus. Tik Agotos gimtinė Šašių kaime, o Jono – kaimyninėje Stabaunyčioje. Tad būsimąjį pažinusi nuo vaikystės. Vėliau jiedu susitikdavo Babtų šile, kur jaunimas rinkdavosi į gegužines. Jose paprastai dalyvaudavo ir Kauno skautų organizacijos nariai. Šalia šokių aikštelės stovėjo švenčiausiosios mergelės Marijos skulptūra, visai netoli tryškęs šaltinis. Jaunimas šokdavęs polkas, valsus, kadrilius ir traukdavęs lietuviškas dainas.
Gyvenimo meilė – Kaunas
Bivilytės pavardę turėjusi Agota buvo šauni panelė. Jos tėvai valdė apie dvidešimt hektarų žemės, turėjo kuliamąją mašiną. Tėtis buvęs didelis giedorius. Be to, mokėjęs plaukus kirpti, todėl pas jį rinkdavosi pasipuošti sumanę kaimo vyrai.
Paūgėjusią Agotą tėveliai nutarę išmokyti siuvėjos amato – pastebėję, jog mergaitė tam esanti labai gabi. Jai nupirko siuvamąją mašiną „Zinger“. Darbo nestigę – moterys prašydavo suknelių, palaidinių, sijonų, paltų. Vyrai patikėdavę pasiūti kelnes bei švarkus.
Ar daug jaunikių pasiūlymų sulaukdavusi? „Kavalierių daug neturėjau, neužsiiminėjau su jais, nenorėjau apkalbų. Mama mokė būti rimta“, – tvirtina jubiliatė.
Ištekėjusi už Jono Leskausko, Agota apsigyveno Kaune, kurį tvirtina iki šiol mylinti. „Labai norisi į Kauną, noriu ten mirti“, – atvirauja šimtametė. Ir pasipasakoja į Biržus pas sūnų Ričardą atvažiavusi nuo praėjusios vasaros, kai dukrai teko gultis į ligoninę. Močiutė džiaugiasi marčios ir anūkų dėmesiu, tačiau vis tiek laukia nesulaukia pavasario, kada vėl išvys mylimą Kauną.
Vertina dorus ir darbščius žmones
Kalbėdama apie vaikus, Agota sako, jog svarbiausia jai buvę, kad jie užaugtų dori. Dukrą leidusi pedagogikos mokslų krimsti, sūnus tapęs mediku. Šiandien Biržai džiaugiasi turintys šauniai besidarbuojančią dantų gydytojų Leskauskų šeimą, kuri čia įkūrė kliniką.
Pusmetį Biržuose pagyvenusi senolė įsitikino, kad jos sūnus Ričardas, marti ir trys medikais tapę anūkai čia yra itin gerbiami. „Jei žmonės giria, tai man malonu girdėti“, – džiaugėsi Agota Leskauskienė. Ir čia pat pridėjo, jog jos gyvenimas nelepino, nes anksti tapo našle. „Labai daug dirbau, pavargau“, – sako šimtametė, plušėjusi ne tik namuose prie siuvamosios mašinos, bet ir fabrike. Laisvalaikiu siuvinėjusi bei nėrusi. Savo rankų darbo kūrinių turinti iki šiol. Šimtmečio jubiliejaus dienomis ji džiaugėsi pasipuošusi savo pačios rankomis pasiūtomis palaidinėmis, o lovoje „žydėjo“ ant pagalvėlių jos išsiuvinėtos gėlės.
Dukra Janina džiaugėsi, kad motina kartu pabuvo prie vaišių stalo, net padainavo. Jubiliatė su savo abiem vaikais, marčia, keturiais anūkais ir keturiais proanūkiais pakėlė neeilinio gimtadienio šampano taurę.
Garbaus amžiaus sulaukusi moteris mėgsta valgius iš mėsos, saldumynus. Jos rytas prasideda kava su pienu.
Prieš trejetą metų energingą moterį užklupusi liga paguldė į patalą. Nuo tol ji turi lovoje leisti naktis ir dienas.
Senolė sako, jog iš septynių vaikų tėvelių šeimoje ji buvusi vidurinė. Iš to gausaus rato belikusi ji viena Bet liūdėti ponia Agota nelinkusi. Tik apgailestauja, kad šiuo metu marti vis turi bėgti iš darbo anytos pasižiūrėti. „Gaila man jos“, – sako šimtametė.
Gražina DAGYTĖ
