Jurbarko rajone, Valėkių kaime, gimusi ir augusi Anė Povilaitienė šį pirmadienį sulauks šimtojo gimtadienio. Garbaus amžiaus, bet dar labai guvi ir tvirta močiutė to paties linki visiems „Vakaro žinių“ skaitytojams.
Pradžiugino sveikintojai
Iki gražaus jubiliejaus likus kelioms dienoms A.Povilaitienė sulaukė Kanadoje gyvenančio krikšto sūnaus Algio sveikinimo atviruko. Gimtadienio išvakarėse ją pasveikino ir „Vakaro žinių“ dienraščio kolektyvas. A.Povilaitienę radome šiltai prikūrentame kambaryje, ką tik papusryčiavusią. Ji sėdėjo ant lovos ir klausėsi radijo.
„Gimiau Valėkiuose, iš devynių vaikų - trijų seserų ir šešių brolių - buvau penkta, - priėmusi netikėtus svečius ir padėkojusi už sveikinimus, ima pasakoti senolė. - O dabar esu likus viena - visi jau išmirę. Ir du iš keturių vaikų jau palaidojau, ir vyrą Adomą, su kuriuo gražiai pragyvenome pusę amžiaus.“
A.Povilaitienės atmintis - fenomenali! Ji iš eilės vardijo vaikaičius ir provaikaičius, kurių turi po šešetą.
„Mažiausiajam dar nė metukų nėra, - šiltai nusišypsojo ji. - Kai atvažiuoja į svečius, dar ir „paniančinti“ tenka. Labai visus vaikus ir vaikų vaikus myliu.“
Buvo visko
A.Povilaitienė puikiai mena ir savo vestuves. „Ištekėjau 1930 metais, sulaukusi 22-ejų, - vėl ji nustebina puikia atmintimi. - Adomas buvo iš to paties kaimo, pora metų vyresnis. Mano pirmoji ir vienintelė meilė...“
Tais laikais jauna šeima vertėsi sunkiai. Reikėjo prižiūrėti vaikus, būrį galvijų, paukščių, be to, pamažu tuose pačiuose Valėkiuose vyko namuko statybos darbai. Anė labai daug dirbo, visur - bėgte. Mat dviračio tada dar neturėjo...
Kolūkių laikais Anė darbavosi laukininkystėje, o jos Adomas - prie arklių.
Karo metais šeima ir miške slapstėsi, ir kitame kaime buvo apsistojusi. Laimė, viskas baigėsi gerai, skaudžių netekčių pavyko išvengti.
Iš kur senolės jėgos?
„Visą gyvenimą valgiau kaip visi, dirbau irgi kaip visi ir niekada nepagalvojau, kad tiek ilgai ištrauksiu, - linksmai dėsto šimtametė. - Kartais, žinokit, jau net atsibosta, mirti užsinoriu. Dievulis mane turbūt pamiršo. Kai kada toks graudulys apima: visos kaimo moterys, jaunesnės už mane, išmirė, o aš viena pasilikau! Va dėl ko liūdna.“
Paprašyta išduoti ilgaamžiškumo recepto sudedamąsias dalis, A.Povilaitienė ilgokai mąstė. Galiausiai ištaria: „Neturiu ir nežinau jokio recepto. Gal tiek pragyvenau, kad mėsos mažai valgiau? Nors saldumynus, oi, kaip mėgau. O gal kad niekada negėriau ir nerūkiau? Ir kad visą gyvenimėlį gryname ore, miško apsuptyje, praleidau? Genuose metų tikrai „neprikaupiau“ - mano abu tėvai mirė labai jauni.“
Dar kiek pasvarsčiusi senolė nusprendė greičiausiai esanti globojama ir saugojama paties Dievo.
„Kiekvieną rytą ir kiekvieną vakarą karštai meldžiuosi, - nušvinta šimtametės veidas. - Dėkoju Dievui, kad neatsiuntė sunkių ligų, kad nereikia kęsti skausmo, kad iki šiol galiu pati apsižiūrėti.“
A.Povilaitienė iki 99 metų dirbo laukuose. Rinkdavo bulves, prižiūrėjo galvijus. Tik prieš pusmetį jėgos labiau apleido - į lauką retai beišeina. Ir vis dažniau lazdelės pasiieško.
„O iki tol kaip kulka skraidydavau“, - šypteli senolė.
O ko močiutė gyvenime labiausiai nemėgdavusi? Iškart pasigirsta atsakymas: „Visokių balių! Oi, kaip jų nekenčiau! Nereikėjo man jokių vakaruškų. Mezgiau, verpiau, audžiau, avis kirpdavau, o linksmintis vengiau.“
Vietoj vaistų
Nepatikėsite - šimtametė nėra sirgusi jokia sunkesne liga!
„Prieš daug metų kažkoks guziukas galvoj atsirado, - po akimirkos prisimena ji. - Važiavau į Kauną, daktarai pamanė, kad vėžys. Savaitę ligoninėj pralaikė, švitino. Bet jokio vėžio ten nebuvo. Dar kažkada tulžies pūslę išoperavo, nes daug akmenų prisiauginau. Viskas. Tiesa, skrandį kartais suskausta - reikia žiūrėti, ką į burną dedu.“
Ji sakė per gyvenimą labai retai vartojusi vaistus - užklupusius lengvus negalavimus daugiausia išsigydydavusi vaistažolių arbatėlėmis. Ir... lėtais pasivaikščiojimais prieš miegą po namus supantį pušyną.
„Iki šių dienų anyta rytą, tik atsikėlusi iš lovos, daro mankštą, - neiškentusi priduria šimtametės marti Lyda. - Rankomis į šonus energingai pamosikuoja, patūpčioja! Ta mankštelė irgi turbūt nemažai sveikatos suteikia.“
Anksčiau močiutė ir laikraščius (ypač mėgo „Vakaro žinias“), ir knygas skaitė, o dabar regėjimas nusilpęs, tenkinasi radijo pranešimais. Žino visas naujienas apie Lietuvos politinį gyvenimą! Beje, ir rinkimuose į Seimą ji dalyvavo - paprašė, kad atstovai iš rinkimų apylinkės balsadėžę į namus atvežtų.
„Žinot, ką pasakysiu, - išlydėdama žurnalistus, staiga susigriebia A.Povilaitienė. - Turiu patarimą, kaip gyventi kuo ilgiau. Reikia labiau mylėti save ir kitus. Niekam nieko bloga nepadaryti, kad vėliau nereikėtų gailėtis. Nesisieloti dėl smulkmenų, negraužti savęs dėl to, ko nepavyko pasiekti. Štai tie dalykai turbūt ir yra svarbiausi.“
Lietuvoje šimtamečių daugėja
Statistikos departamento duomenimis, 2008 metų pradžioje Lietuvoje gyveno 3 366 400 gyventojų. Iš jų 1 799 400 moterų ir 1 567 000 vyrų.
Sulaukusių 80-84 metų buvo 72 243 (19 021 vyras ir 53 222 moterys). 85-89 metų gyventojų - 28 155 (6672 vyrai ir 21 483 moterys). 90-94 metų gyventojų buvo 7385 (1750 vyrų ir 5635 moterys). 95 metų ir daugiau - 2371 (648 vyrai ir 1723 moterys).
Statistikos departamento Demografinės statistikos skyriaus vedėja Danguolė Svidlerienė informavo, kad šiemet sausio pradžioje Lietuvoje gyveno 393 piliečiai, sulaukę šimto metų ir daugiau. Iš jų vyrų buvo 133, o moterų - 260.
Na, o naujausiais duomenimis, kaip patikslino Gyventojų registro tarnybos direktoriaus pavaduotoja Jūratė Aleksandravičiūtė, šimto ir daugiau metų sulaukusių gyventojų padaugėjo visu šimtu ir dabar yra 493. Iš šio skaičiaus gražaus ir garbingo amžiaus sulaukusių moterų yra 277, o šimtamečių vyrų - 216.
Kaip gyventi, kad sulauktum 100 metų
Kauno medicinos universiteto Geriatrijos klinikos vadovė profesorė Vita LESAUSKAITĖ žino ilgaamžiškumo paslapčių.
1. Negerk
„Patarimai, kaip kuo ilgiau išgyventi, yra tradiciniai, - nusišypsojo profesorė. - Tai sveika gyvensena, optimizmas, nesijaudinimas dėl smulkmenų, nuolatinis saiko pojūtis, žalingų papročių atsisakymas. Primygtinai patariu labiau save saugoti, nepervargti, tinkamai ilsėtis, nerūkyti, nevartoti alkoholio - nebent labai saikingai.“
2. Judėk
„Vyresniems žmonėms reikėtų kiekvieną dieną pasivaikščioti gryname ore, bent po 2 kilometrus kasdien palengva nueiti, pasimankštinti, - kalbėjo ji. - Intensyviu sportu ar maratono bėgimu vyresnio amžiaus žmogui, ypač jei jis anksčiau reguliariai nesportavo, užsiimti nereikėtų, tačiau saikinga raumenų, sąnarių mankšta labai gerai nuteikia.“
3. Valgyk
„Amerikos vėžio instituto mokslininkai rekomenduoja žmogui per dieną suvartoti ne mažiau kaip 5 porcijas vaisių ir daržovių, - pabrėžė profesorė. - Žinoma, porcijos neturi būti didžiulės: 1 porcija - 1 obuolys arba 1 apelsinas; arba salotų indelis; arba kekytė vynuogių.“
Maitinantis esą visada reikėtų atminti sveikos mitybos piramidę, kurios pagrindą sudaro grūdinės kultūros, dribsniai, javainiai, daržovės. Geriausia, jei vaisiai ir daržovės išauginti savame sode ar daržiuke.
„Mėsos žmogui pakanka pavalgyti 1 ar 2 kartus per savaitę, - tęsė profesorė. - Geriausia ją pakeisti daug oksidantų ir Omega 3 nesočiųjų riebalų rūgščių turinčia žuvimi.“
4. Tikėk
„Kardiologai tyrimais nustatė, kad kardiovaskulinių ligų riziką itin mažina tikėjimas aukštesniąja galia, savo sveikatos problemas tarsi perkeliant jai“, - sakė profesorė.
Ilgas gyvenimas esą neatsiejamas ir nuo pakankamo poilsio, tinkamo dienos režimo. Rekomenduojama per parą miegui skirti ne mažiau kaip 8 valandas, atsisakyti ilgų vakarojimų, organizmą sekinančių dažnų vakarėlių.
5. Tausok
„Ne paskutinėje vietoje ir ilgaamžiškumo genai, kuriuos paveldime iš tėvų ar protėvių, - pridūrė profesorė. - Tačiau nereikia manyti, kad galima „lėbauti“, savęs netausoti, o jei tėvai ar protėviai nugyveno gražų amžių, tas pats laukia ir tavęs. Ilgaamžiškumą nulemia visas kompleksas priežasčių, o ne kuri viena.“
6. Brangink
Profesorė paminėjo ir dar vieną labai svarbų dalyką. Tai vyresnio amžiaus žmonių gebėjimas prisitaikyti, apriboti savo lūkesčius, tenkintis tuo, ką turi, nepuoselėti neįgyvendinamų svajonių.
„Jauniems žmonėms to labai trūksta: jei nori automobilio, tai tik naujausio, jei keliauja per atostogas - būtinai į tolimus kraštus, - šyptelėjo profesorė. - O štai vyresnieji tenkinasi tuo, ką turi: ir prastesnis automobilis jiems tinka, ir į Kanarų salas nesiveržia.
Požiūris vyresnių žmonių yra visai kitas. Jie gali gyventi prastesnėmis sąlygomis, sirgti daugybe ligų, tačiau dažnai jaučiasi laimingesni nei viskuo apsirūpinę, sveiki ir turtingi veikėjai. Reikia daugiau teigiamo požiūrio į gyvenimą ir gebėjimo džiaugtis tuo, ką turi. Vyresni žmonės brangina kiekvieną praleistą dieną, valandą, akimirką. Todėl jie ir turi daugiau galimybių sulaukti ilgo ir gražaus gyvenimo saulėlydžio.“
