Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
× Pranešti klaidą
Šimonką ir konservų partiją?
@Kas finansuoja
Pedofilai finansuoja
Pavažiavęs stogas
Vagių išgama dar drįsta kritikuot prezidentūrą
''Bet būtent tai, kaip tie iššūkiai buvo sprendžiami (ar nesprendžiami), ir kokios buvo tų sprendimų pasekmės, kokias naujas vertybines tradicijas atnešė į mūsų gyvenimą ir keitė piliečių pasaulėžiūrą, geriausiai ir nusako, kokie buvo tie ketveri konservatorių valdymo metai.
Įsimintiniausias jų, ir toli gražu dar nepasibaigęs įvykis Lietuvos politinėje istorijoje – žinoma, įžūlus žmonių pinigų grobstymas savivaldybėse, pavadintas „čekiukų“ skandalu (turinčiu ir savo subtilesnę, sostinės versiją – tonomis valgomą Seimo reprezentacinį šokoladą, Seimo narių kadencijos pabaigai urmu perkamus kompiuterius ir vienu metu tuzinais lietsargių besidengiančius nuo lietaus seimūnus).
Ta, jau ne vieną dešimtmetį vešėjusi ydinga praktika, kurios pasekmės persekios visuomenę dar ilgai, atliko vieną ypač svarbią misiją – apnuogino konservatorių gebėjimų „Achilo kulną“: mat, tą įsisenėjusią problemą išviešino ne valstybės valdymo, kontrolės ir priežiūros struktūros (kurių darbuotojai niekada nevengė paskatinti savęs priedais ir kalėdinėmis premijomis už „sunkų darbą“), o visuomenininkai ir žiniasklaida.
Jei ne jie, sistema dar ilgai būtų veikusi be trikdžių.
O tie šimtai, tūkstančiai Lietuvos piliečių, kurie savo akimis daug metų matė, kaip ta „čekiukų“ sistema veikia, patys ja naudojosi, patys grobstė mokesčių mokėtojų suneštus pinigus, netgi būdami „kovos su korupcija“ institucijų nariais ar darbuotojais, – bent jau jie šiandien miega ramesni, juk, „kas buvo, pražuvo“.
Žinoma, atsakomybė ir kaltė dėl to šlykštaus Lietuvos žmonių pinigų grobstymo tenka visoms šalies partijoms, tačiau pastaraisiais metais išryškėję problemos sprendimo vilkinimas, dvigubi standartai ir atlaidumas „saviems“ – visiška konservatorių vyriausybės prerogatyva, sąlygota tipišku jų elgsenos stiliaus.
Praėjusius ketverius metus atsiminsime ir kaip „naują kultūrinio genocido etapą“ – išpuolius prieš lietuvių literatūros klasikus. Petras Cvirka, Salomėja Nėris, netgi Justinas Marcinkevičius, apie kurį, rodos, išvis niekas niekada nerado blogo žodžio pasakyti, staiga pavirto visų buvusių dešiniųjų Lietuvos politikų kvailumo sukeltų problemų atpirkimo ožiais.
Atkreipkite dėmesį – konservatoriai išliejo begales energijos ir resursų, aiškindamiesi, kas kiek blogo padarė tautai ar valstybei, verti ar neverti jis gimnazijos pavadinimo ar paminklo (tame kontekste buvo bandyta reanimuoti ir „komunistai tarp mūsų!“ koncepcijos lavoną, nors „komunisto“ samprata lietuvių politinėje pasąmonėje nebeegzistuoja jau gerus 20 metų) – ir kad bent dalelė tos energijos ir resursų būtų skirta kurti naują kultūrinį paveldą!
Kur tau! Kur kas smagiau „demaskuoti“, blaškytis isterikoje su kapučino putomis lūpų kampučiuose, tuščiai smarkauti apie priešlaikinius rinkimus ir kapinėse ieškoti kaltų.
Tautai, kuri vieningai moka traukti tik „Ant kalno mūrai…“ ar „Gaidys, gaidys, teisėjas – gaidys“ tai – pernelyg didelė prabanga.
Tačiau, toks represinis konservatorių požiūris į savo tautos kultūrinį paveldą nėra unikalus. Juk neveltui jau du prezidento rinkimus iš eilės pralaimėjusi konservatorių vedlė, kuria taip vykusiai prisidengia kiti nieko nepajėgiantys laimėti partijos „vadai“, mėgsta cituoti Jaroslavą Hašeką, „Šauniojo kareivio Šveiko“ autorių“.
O argi ne tas pats aštrialiežuvis Hašekas, Rusijos pilietinio karo metu Samaroje, kaip bolševikų komisaras uoliai naikino buržuaziją, dvasininkiją ir dvarininkiją?
Ir ar tik čekistų pamėgtoji „samarietiška karuselė“ (į statinę, kurios viduje prikalta vinių įkišamas „buržujus“, ir ji nuritinama šlaitu žemyn) ne jo išradimas? – juk tokiam prietaisui sukurti reikėjo itin lakios vaizduotės, kurią mūsų premjerės taip mėgiamas cituoti humoristas Hašekas neabejotinai turėjo.
Tačiau, konservatorių valdžia visada turėjo ir tebeturi nuostabų paradoksą – kuo karščiau konservatoriai ko nors nekenčia, tuo stipriau jų neapykantos objektą myli tauta."
Įsimintiniausias jų, ir toli gražu dar nepasibaigęs įvykis Lietuvos politinėje istorijoje – žinoma, įžūlus žmonių pinigų grobstymas savivaldybėse, pavadintas „čekiukų“ skandalu (turinčiu ir savo subtilesnę, sostinės versiją – tonomis valgomą Seimo reprezentacinį šokoladą, Seimo narių kadencijos pabaigai urmu perkamus kompiuterius ir vienu metu tuzinais lietsargių besidengiančius nuo lietaus seimūnus).
Ta, jau ne vieną dešimtmetį vešėjusi ydinga praktika, kurios pasekmės persekios visuomenę dar ilgai, atliko vieną ypač svarbią misiją – apnuogino konservatorių gebėjimų „Achilo kulną“: mat, tą įsisenėjusią problemą išviešino ne valstybės valdymo, kontrolės ir priežiūros struktūros (kurių darbuotojai niekada nevengė paskatinti savęs priedais ir kalėdinėmis premijomis už „sunkų darbą“), o visuomenininkai ir žiniasklaida.
Jei ne jie, sistema dar ilgai būtų veikusi be trikdžių.
O tie šimtai, tūkstančiai Lietuvos piliečių, kurie savo akimis daug metų matė, kaip ta „čekiukų“ sistema veikia, patys ja naudojosi, patys grobstė mokesčių mokėtojų suneštus pinigus, netgi būdami „kovos su korupcija“ institucijų nariais ar darbuotojais, – bent jau jie šiandien miega ramesni, juk, „kas buvo, pražuvo“.
Žinoma, atsakomybė ir kaltė dėl to šlykštaus Lietuvos žmonių pinigų grobstymo tenka visoms šalies partijoms, tačiau pastaraisiais metais išryškėję problemos sprendimo vilkinimas, dvigubi standartai ir atlaidumas „saviems“ – visiška konservatorių vyriausybės prerogatyva, sąlygota tipišku jų elgsenos stiliaus.
Praėjusius ketverius metus atsiminsime ir kaip „naują kultūrinio genocido etapą“ – išpuolius prieš lietuvių literatūros klasikus. Petras Cvirka, Salomėja Nėris, netgi Justinas Marcinkevičius, apie kurį, rodos, išvis niekas niekada nerado blogo žodžio pasakyti, staiga pavirto visų buvusių dešiniųjų Lietuvos politikų kvailumo sukeltų problemų atpirkimo ožiais.
Atkreipkite dėmesį – konservatoriai išliejo begales energijos ir resursų, aiškindamiesi, kas kiek blogo padarė tautai ar valstybei, verti ar neverti jis gimnazijos pavadinimo ar paminklo (tame kontekste buvo bandyta reanimuoti ir „komunistai tarp mūsų!“ koncepcijos lavoną, nors „komunisto“ samprata lietuvių politinėje pasąmonėje nebeegzistuoja jau gerus 20 metų) – ir kad bent dalelė tos energijos ir resursų būtų skirta kurti naują kultūrinį paveldą!
Kur tau! Kur kas smagiau „demaskuoti“, blaškytis isterikoje su kapučino putomis lūpų kampučiuose, tuščiai smarkauti apie priešlaikinius rinkimus ir kapinėse ieškoti kaltų.
Tautai, kuri vieningai moka traukti tik „Ant kalno mūrai…“ ar „Gaidys, gaidys, teisėjas – gaidys“ tai – pernelyg didelė prabanga.
Tačiau, toks represinis konservatorių požiūris į savo tautos kultūrinį paveldą nėra unikalus. Juk neveltui jau du prezidento rinkimus iš eilės pralaimėjusi konservatorių vedlė, kuria taip vykusiai prisidengia kiti nieko nepajėgiantys laimėti partijos „vadai“, mėgsta cituoti Jaroslavą Hašeką, „Šauniojo kareivio Šveiko“ autorių“.
O argi ne tas pats aštrialiežuvis Hašekas, Rusijos pilietinio karo metu Samaroje, kaip bolševikų komisaras uoliai naikino buržuaziją, dvasininkiją ir dvarininkiją?
Ir ar tik čekistų pamėgtoji „samarietiška karuselė“ (į statinę, kurios viduje prikalta vinių įkišamas „buržujus“, ir ji nuritinama šlaitu žemyn) ne jo išradimas? – juk tokiam prietaisui sukurti reikėjo itin lakios vaizduotės, kurią mūsų premjerės taip mėgiamas cituoti humoristas Hašekas neabejotinai turėjo.
Tačiau, konservatorių valdžia visada turėjo ir tebeturi nuostabų paradoksą – kuo karščiau konservatoriai ko nors nekenčia, tuo stipriau jų neapykantos objektą myli tauta."
@Nekenčiamiausi LR, vl , - FEISAI
Atsiradę nauji, bet kurį Lietuvos pilietį nusakantys terminai, – „antivakseris“, kiek vėliau – „maršistas“, o galiausiai ir „vatnikas“ ne tik staiga parodė, kaip konservatoriai nekenčia kiekvieno kitaip manančio, kaip daro viską nepripažinti tų žmonių teisės ir laisvės į savo nuomonę, kaip skubiai lipina žeminančias etiketes, ir užuot pradėjusi su jais dialogą, ėmusis priemonių juos perkalbėti, įtikinti, edukuoti, pritraukti, – daro viską, kad tik juos atitolintų, pasmerktų, užčiauptų, pažemintų, paniekintų.
Netgi tuos tradicinius konservatorių sąjungininkus – dvasininkus, kurie atkreipia dėmesį į Lietuvos žmonių baimę reikšti SAVO nuomonę – juk, kad ir kokia ji bebūtų, asmeninė nuomonė yra diskusijų, o ne represijų objektas.
O po tokių represijų ir isterikos belieka tik stebėtis, kaip niekinama ir užgauliojama tauta staiga pasielgia visiškai priešingai – Petras Gražulis yra išrenkamas į Europos Parlamentą.
O tuo tarpu Remigijus Žemaitaitis populiarumu lenkia pačius konservatorius, daug žmonių susirenka į atgaivintą „Uspaskich ledų šventę“, pasirodo, kiek daug lietuvių yra įsitikinę, kad Žemė yra plokščia, ar, galiausiai, kiek nedaug Lietuvos piliečių yra pasiryžę ginklu ginti savo Tėvynę karo atveju…
Nes ką čia ginsi, jei net konservatorių lyderis, toks narsus savo retorika, prasidėjus karui Ukrainoje, kaip zuikutis skubiai įsigyja būstą Graikijoje, kad galėtų į ją pabėgti – ir iš ten toliau vadovauti „Lietuvos laisvės kovai“…
Nes meilė Lietuvai, kaip ir bet kuriam kitam objektui yra prasminga tik tada, kai ji yra abipusė. Juk visai įmanoma, kad bet kuris „antivakseris“, „maršistas“ ar „vatnikas“, o ir Petras Gražulis myli Lietuvą, bet ar Lietuva bent kiek myli jį?
„Valdyti – reiškia suprasti“, kažkada mokė antikos išminčiai. „Valdyti – reiškia numatyti“, mokė Renesanso filosofai.
Šiais laikais akivaizdu, kad „valdyti – reiškia bendrauti“. Ne niekinti, žeminti ir prievartauti.
Nes, kaip rodo pats gyvenimas, nieko gero tokia konservatorių politika Lietuvos žmonėms neatnešė, tik dar labiau mus supriešino ir suskaldė.
Atsiradę nauji, bet kurį Lietuvos pilietį nusakantys terminai, – „antivakseris“, kiek vėliau – „maršistas“, o galiausiai ir „vatnikas“ ne tik staiga parodė, kaip konservatoriai nekenčia kiekvieno kitaip manančio, kaip daro viską nepripažinti tų žmonių teisės ir laisvės į savo nuomonę, kaip skubiai lipina žeminančias etiketes, ir užuot pradėjusi su jais dialogą, ėmusis priemonių juos perkalbėti, įtikinti, edukuoti, pritraukti, – daro viską, kad tik juos atitolintų, pasmerktų, užčiauptų, pažemintų, paniekintų.
Netgi tuos tradicinius konservatorių sąjungininkus – dvasininkus, kurie atkreipia dėmesį į Lietuvos žmonių baimę reikšti SAVO nuomonę – juk, kad ir kokia ji bebūtų, asmeninė nuomonė yra diskusijų, o ne represijų objektas.
O po tokių represijų ir isterikos belieka tik stebėtis, kaip niekinama ir užgauliojama tauta staiga pasielgia visiškai priešingai – Petras Gražulis yra išrenkamas į Europos Parlamentą.
O tuo tarpu Remigijus Žemaitaitis populiarumu lenkia pačius konservatorius, daug žmonių susirenka į atgaivintą „Uspaskich ledų šventę“, pasirodo, kiek daug lietuvių yra įsitikinę, kad Žemė yra plokščia, ar, galiausiai, kiek nedaug Lietuvos piliečių yra pasiryžę ginklu ginti savo Tėvynę karo atveju…
Nes ką čia ginsi, jei net konservatorių lyderis, toks narsus savo retorika, prasidėjus karui Ukrainoje, kaip zuikutis skubiai įsigyja būstą Graikijoje, kad galėtų į ją pabėgti – ir iš ten toliau vadovauti „Lietuvos laisvės kovai“…
Nes meilė Lietuvai, kaip ir bet kuriam kitam objektui yra prasminga tik tada, kai ji yra abipusė. Juk visai įmanoma, kad bet kuris „antivakseris“, „maršistas“ ar „vatnikas“, o ir Petras Gražulis myli Lietuvą, bet ar Lietuva bent kiek myli jį?
„Valdyti – reiškia suprasti“, kažkada mokė antikos išminčiai. „Valdyti – reiškia numatyti“, mokė Renesanso filosofai.
Šiais laikais akivaizdu, kad „valdyti – reiškia bendrauti“. Ne niekinti, žeminti ir prievartauti.
Nes, kaip rodo pats gyvenimas, nieko gero tokia konservatorių politika Lietuvos žmonėms neatnešė, tik dar labiau mus supriešino ir suskaldė.
JE, seniausiai turėjo imtis priemonių greičiau susodinti visą nusikalstama bergių banda.
@fas
Aišku, matomas akivaizdus Lietuvos skilimas į pirmąją ir antrąją Lietuvą. Pirmoji nubalsavo labai aiškiai – už konservatorius ir Liberalų sąjūdį. Tiems rinkėjams absoliučiai nė motais nei partijų reputacija, nei teistumai ir t.t. Taip pat pamatėme, kad yra tam tikros politinės tėvonijos, kur politikai jaučiasi kaip dvarponiai ir kur cholopai, nežiūrint į nieką, linkę be išlygų juos palaikyti. Ir nesvarbu, kuriai partijai priklauso tas kandidatas. Tokių pas mus yra ir merų, ir Seimo, ir Vyriausybės narių lygmenyje. Suprantama, kad tai nuosprendis mūsų savivaldai, nes šalyje, kurioje kaip reikiant išplėtota savivalda, kur yra valdžios horizontalė, daugiau ar mažiau kritiškai mąstančių rinkėjų, tokie dalykai nevyksta. Jie vyksta tik posovietinėje erdvėje, autoritarinio mąstymo šalyse.
Nesuprantu kokio lygio neišmanėliu reikia būtu kad balsuoti už šitą tvarto šaiką , kur vieni vagys ir aferistai
@Kaunietis
Suklastoti rinkimai jie kgb komunistu vaikai anūkai nenori dirbti nori vogt meluot ir papirkti ziniasklaida smegenis praplauti ir ęs milijardu isvogt ka jie pirko ka pastate is es milijardu jie viska isvoge paslėpė užsienyje.
Ir graži,ir protinga, ir šoka, ir dainuoja ir žvilgnis kaip pantera - nors prie širdies dek...
Iš spaudos, naujausi kumelės ir jos "koležankų" darbai:
---''Migracijos departamento vadovė: darbuotojų algoms kelti kitąmet numatytas 1 tūkst. eurų''
---''Migracijos departamento vadovė: darbuotojų algoms kelti kitąmet numatytas 1 tūkst. eurų''
@GERAS...
'''Evelina Gudzinskaitė pažymėjo, kad šiuo metu numatomas biudžeto asignavimų padidinimas tenkina tik „higieninį poreikį“ informacinių sistemų priežiūrai, išaugusiems mokesčiams už patalpų nuomą.
„Papildomą biudžetą skirstant dėmesys yra teikiamas pareigūnams, tuo metu Migracijos departamentui kitąmet numatyta papildomai skirti tik 323 tūkst. eurų“, – kalbėjo ji.
„Faktiniam valstybės tarnautojų atlyginimų didinimui įstaigoje, kurioje yra 568 tarnautojai, numatytas 1 tūkst. eurų“, – pažymėjo ji.
Šiemet departamentui buvo skirta 16,69 mln. eurų.
Pasak departamento vadovės, papildomo biudžeto poreikis yra didesnis, ji teigė ministerijos prašiusi 1,54 mln. eurų kitiems metams.
Jos teigimu, dėl padidėjusio Lietuvoje gyvenančių užsieniečių skaičiaus, išaugo ir darbų kiekis, į tai reaguodamas departamentas negali padidinti valstybės tarnautojų skaičiaus.
E. Gudzinskaitė pažymėjo, kad iš pildomai skirtų lėšų, 990 tūkst. eurų būtų nukreipiami įsteigti 30 naujų pareigybių, 360 tūkst. būtų skiriama einamosioms išlaidoms.''
dienalt
„Papildomą biudžetą skirstant dėmesys yra teikiamas pareigūnams, tuo metu Migracijos departamentui kitąmet numatyta papildomai skirti tik 323 tūkst. eurų“, – kalbėjo ji.
„Faktiniam valstybės tarnautojų atlyginimų didinimui įstaigoje, kurioje yra 568 tarnautojai, numatytas 1 tūkst. eurų“, – pažymėjo ji.
Šiemet departamentui buvo skirta 16,69 mln. eurų.
Pasak departamento vadovės, papildomo biudžeto poreikis yra didesnis, ji teigė ministerijos prašiusi 1,54 mln. eurų kitiems metams.
Jos teigimu, dėl padidėjusio Lietuvoje gyvenančių užsieniečių skaičiaus, išaugo ir darbų kiekis, į tai reaguodamas departamentas negali padidinti valstybės tarnautojų skaičiaus.
E. Gudzinskaitė pažymėjo, kad iš pildomai skirtų lėšų, 990 tūkst. eurų būtų nukreipiami įsteigti 30 naujų pareigybių, 360 tūkst. būtų skiriama einamosioms išlaidoms.''
dienalt
Aha. Čia Nausėda nenaudėlis pakišo vargšei Monikai tą Navicką į vyrus, kurį dabar FNTT kaltina kyšininkavimu ir papirkinėjimu. O Navickienė jooo, sumokėjo už savo klaidą. Negi kažkam gali kilti mintis, kad ji liko skolinga? Ir Stepukonis sumokėjo, ir Bartoševičius. O jei jūs manote priešingai, tai jūs politizuojate šiuos skandalus, kurie neturi nieko bendro, išskyrus tai, kad visi susiję su konservatoriais.
@Bruknė
Dalyko suvokimas silpna vieta ?? Tai apsigailestavimas
O MAN PO-UJ, KĄ JI MANO
REKLAMA
REKLAMA
Šimonytė mano, kad Prezidentūra bando supolitizuoti „Foxpay“ skandalą: tiesiog atvirai dalyvauja rinkimų kampanijoje