„Kalbant apie arbitražo poziciją, mūsų ieškinys yra 560 mln. eurų šilumos tinklų ir miestiečių naudai. Tai yra ta suma, kurios mes reikalaujame. Tikiuosi, kad tokia sumos dalis bus priteista, nes argumentai yra rimti“, – antradienį spaudos konferencijoje sakė Vilniaus meras Remigijus Šimašius.
Pasak jo, ieškinio suma išaugo, Vilniui gavus daugiau informacijos apie „Vilniaus energijos“ ir „Veolia“ veiklą.
„Gavome daugiau informacijos (iš „Veolia“ ir „Vilniaus energijos“ – BNS), daugiau galėjome įsivertinti, todėl suma paaugo“, – sakė R. Šimašius.
Pasak VŠT specialiai bylinėjimuisi su „Veolia“ skirto polapio arbitrazas.chc.lt, surinkus papildomus dokumentus ir išsiaiškinus, kad situacija yra dar sudėtingesnė nei atrodė, arbitražui pateiktas papildomas reikalavimas – 2019 metų spalį reikalaujamos atlyginti žalos dydis buvo padidintas iki daugiau nei 560 mln. eurų.
Pasak Vilniaus vicemero Valdo Benkunsko, sutartis su „Veolia“ (tuomet „Dalkia“) buvo pasirašyta siekiant tenkinti verslo interesus, be to, ji turėjo korupcijos elementų.
„Turime duomenis ir arbitražo byloje yra pateikta, kad sutarties sudarymo pradžia 2002 metais buvo apipinta korupcinėmis schemomis ir dabar aišku, kad sutartis yra sudaroma ne vilniečių, o verslo subjektų siauriems interesams tenkinti“, – sakė V. Benkunskas.
Jo teigimu, „Vilniaus energija“ per šilumos ūkio valdymo laikotarpį nevykdė savo pažadų investuoti į jo atnaujinimą.
Kaip pavyzdį V. Benkunskas pateikė Vilniaus 3-ąją termofikacinę elektrinę, kurią „Vilniaus energija“ miestui grąžino visiškai neveikiančią. Vėliau šią elektrinę už 10 mln. eurų iš VŠT įsigijo valstybės valdoma „Ignitis grupė“.
Anot VŠT vadovo Gerimanto Bakano, yra ir daugiau pavyzdžių, kaip „Vilniaus energija“ nevykdė savo įsipareigojimų.
„Yra dar vienas pavyzdys. Atiduodant šilumos ūkį, vamzdynų amžiaus vidurkis buvo 24 metai. Kai susigrąžinome atgal, vidurkis buvo 32 metai“, – sakė G. Bakanas.
Savivaldybė ir VŠT arbitražui pareiškė 13 reikalavimų, pagrindiniai jų – manipuliavimas šildymo tarifais, dėl ko vartotojai 2011–2016 metais permokėjo apie 31,8 mln. eurų, įsipareigojimų investuoti nevykdymas, brangių žaliavų, paslaugų ir įrangos pirkimas iš susijusių įmonių, įsipareigojimų modernizuoti 3-iąją Vilniaus termofikacinę elektrinę nevykdymas, neteisėtas subsidijų – iš apyvartinių taršos leidimų pardavimo gautų pajamų – pasisavinimas.
Rizikos kapitalo fondas gaus nuo 0 iki 20 mln. eurų
R. Šimašius pranešė, kad pagrindiniai arbitražo klausymai vyks šių metų rugpjūčio 17 – rugsėjo 4 dienomis.
„Tai bus didžiausias viso bylos nagrinėjimo smaigalys. Tos dvi savaitės rugpjūčio pabaigoje yra esminis dalykas“, – sakė R. Šimašius.
Tikimasi, kad arbitražo sprendimas turėtų būti priimtas 2021 metais.
Savivaldybė ir VŠT susitarė, kad ginčo pagrindines išlaidas padengs Liuksemburge registruotas rizikos kapitalo fondas „Profile Investment“, kuriam sėkmės atveju būtų sumokėtas nuo priteistos ir išieškotos sumos priklausantis mokestis.
„Profile investment“ finansuos 5 mln. eurų bylinėjimosi išlaidų, Vilniaus valdžia – 1,4 mln. eurų.
R. Šimašiaus teigimu, yra trys bylos baigties ir atlygio fondui galimybės. Priklausomai nuo atgautos sumos, fondui bus sumokėta iki 20 mln. eurų, tačiau jei Vilnius pralaimėtų bylą, fondas negautų nieko.
„Ateities scenarijai, grubiai tariant, yra trys. Jeigu mes laimime 560 mln. eurų, nuo to maksimumaliai yra nuskaitoma 20 mln. eurų kaip sėkmės mokestis (...). Jeigu mes išsiieškome 5 mln. ar iki 10 mln. eurų, visa suma lieka rizikos fondui, jie padengia savo kaštus. Jeigu pralaimima byla, tai natūralu, kad nieko nemokame“, – aiškino jis.
Anot mero, toks finansavimo modelis pasirinktas ir dėl to, kad būtų eliminuota politinė rizika.
„Privatus subjektas ir viešas subjektas yra skirtingoje situacijoje. Privačiame subjekte yra labai aiškūs savininkai, jie nesikeičia su rinkimais ir politinės rizikos yra mažesnės. Viešam subjekte visko gali atsitikti“, – pabrėžė R. Šimašius.
VŠT teisininkė Daiva Garbaliauskaitė sako, kad potencialų fondo atlygį sudaro dvi dedamosios.
„Yra dvi dedamosios, susijusios su bylinėjimosi laikotarpiu ir išieškota iš „Veolios“ suma. Buvo spekuliuota, jei būtų priteistas vienas euras, mes neva turėtume susimokėti dešimtis milijonų. Tai tikrai yra netiesa. Jei fiziškai iš „Veolios“ būtų išieškotas vienas euras, tai vienas euras fondui ir atitektų“, – sakė D. Garbaliauskaitė.
Savivaldybės tarybos opozicija kritikavo tokį finansavimo metodą ir teigė, kad dėl šio susitarimo suinteresuotos šalys gali gauti iki 30 mln. eurų mokesčių mokėtojų pinigų.
Anot savivaldybės tarybos Antikorupcijos komisijos pirmininko, tarybos opozicijos nario Vydūno Sadausko, sutarties sąlygose nėra aiškiai apibrėžta, kas yra sėkmė – pavyzdžiui, ar vieno šilumos siurblio priteisimas būtų laikomas sėkme.
Viešojo intereso pažeidimo susitarime su „Profile Investment“ nenustatė ir Generalinė prokuratūra, atsisakiusi pradėti tyrimą.
„Veolia“ investicijų baigtis – baudos, teismai, abipusiai kaltinimai
„Veolia“ investicijos Lietuvoje sulaukė itin prieštaringų vertinimų – ją lydėjo abipusiai kaltinimai dėl piktnaudžiavimo, neskaidrios politinės įtakos.
2017 metais Vilniaus valdantieji sakė, kad jų pirmtakai, vadovaujami mero Artūro Zuoko, suklydo, kai įsileido privatų valdytoją ir neužtikrino jo kontrolės. Tuometinis vicemeras V. Benkunskas prieš trejus metus sakė, kad 2002 metais „Veolia“ duoti pažadai dėl pigesnės šilumos ir modernaus šilumos ūkio subliuško.
Jo teigimu, nuomos sutartyje trūko saugiklių, kurie užtikrintų tinkamą sutarties vykdymą ir sankcijas nuomininkui, jeigu kažkas vyksta blogai, nebuvo pakankamos valstybės institucijų ir savivaldybės priežiūros.
2000-2007 metais ir 2011-2015 metais Vilniaus meru buvęs A. Zuokas priekaištus ne kartą atmetė – jis susitarimą vadino „geriausia viešosios ir privačios partnerystės sutartimi ne tik Lietuvoje, bet ir Vidurio bei Rytų Europoje“.
Lietuvos valdžios atstovai yra kritikavę prancūzų investuotojus dėl partnerystės su koncerno „Icor“ (buvusia „Rubicon group“) atstovais. Galutiniai „Icor“ akcininkai yra Andrius Janukonis, Gintautas Jaugielavičius ir Linas Samuolis. A. Janukonis yra buvęs „Vilniaus energijos“ valdybos narys ir „Icor“ vadovas, L.Samuolis – „Vilniaus energijos“ prezidentas, o G. Jaugielavičius yra dirbęs „Veolia Lietuvos“ valdyboje.
A.Zuoko ir A. Janukonio ryšiai atsidūrė po padidinamuoju stiklu, kai jie abu 2008 metais buvo nuteisti vienoje byloje dėl pasikėsinimo papirkti tarybos narį.
2016 metų pradžioje „Veolia“ valdomos įmonės pateikė ieškinį Vašingtono arbitražui su reikalavimu atlyginti apie 120 mln. eurų žalą dėl, jų teigimu, nesąžiningo valstybės elgesio ir investicijų Lietuvoje nusavinimo. Pernai Lietuva paprašė nutraukti bylą, nes reikalavimus norima pateikti Lietuvos teismams.
Stokholmo arbitražui pateiktame priešieškinyje „Veolia“ teigia, kad žalą dėl neteisėtų valdžios veiksmų patyrė būtent ji ir savo ruožtu reikalauja atlyginti 22 mln. eurų.
Kainų komisija (dabar Valstybinė energetikos reguliavimo tarnyba) „Vilniaus energijai“ yra skyrusi 1,3 mln. eurų baudą už nepagrįstai padidintas šilumos kainas, o Konkurencijos taryba 2015-ųjų gruodį įmonę nubaudė 19 mln. eurų bauda už biokuro pirkimą iš su ja susijusios įmonės. Vėliau teismuose ši bauda sumažinta iki 17 mln. eurų.
Kainų komisija, be to, yra skyrusi baudų „Vilniaus energijai“ už informacijos neteikimą atliekant bendrovės veiklos patikrinimą.
Be to, Kainų komisijos ir teismų sprendimais „Vilniaus energija“ šilumos vartotojams turi grąžinti beveik 32 mln. eurų nepagrįstai gautų pajamų. Iš jų per mažesnes šilumos kainas sugrąžinta tik maždaug 6 mln. eurų.
Teismui 2014 metais taip pat buvo perduoda baudžiamoji byla, kurioje kaltinimai dėl sukčiavimo pateikti A. Janukoniui, L. Samuoliui ir buvusiam „Vilniaus energijos“ vadovui Jeanui Sacreaste'ui (Žanui Sakrestui). Tačiau ilgai vilkinta byla buvo nutraukta dėl senaties.
Pasak „Veolia“, ji buvo įsipareigojusi Vilniuje investuoti 167,7 mln. eurų, tačiau investavo daugiau - 177,2 mln. eurų, iš jų 8,6 mln. eurų buvo Europos Sąjungos (ES) parama.
Pasibaigus 15 metų sutarčiai, Vilniaus šilumos tinklai visą turtą iš „Vilniaus energijos“ perėmė 2017 metų kovo 31-ąją.
