Vilniaus miesto meras R. Šimašius buvo vienas dažniausiai matomų veidų ir girdimų balsų per karantiną ir koronaviruso krizę. Aktyvią sostinės galvos veiklą teigiamai įvertino ir visuomenė, ir politikos ekspertai.
Visgi, per tris ilgam Lietuvai įsimenančius mėnesius R. Šimašiaus kelias nebuvo tik rožėmis klotas. Pareiškęs, kad Lietuva nėra tik Vilnius, premjeras Saulius Skvernelis nurėžė dalį europinių pinigų sostinės projektams. Viešųjų pirkimų tarnyba neleido tęsti jau legenda tapusio Nacionalinio stadiono projekto.
Visgi nesvarbu, ar pučia palankesni ar atšiauresni politiniai vėjai, nuo R. Šimašiaus veido beveik niekada nedingsta šypsena. Plačiai išsišiepęs Vilniaus meras pasitinka ir prieš mūsų pokalbį. Tik ne tiesdamas ranką, kas buvo įprasta prieš šių metų kovą, o atkišdamas alkūnę. Toks dabar koroninis etiketas.
Naujienų portalui tv3.lt duotame interviu R. Šimašius pasakojo apie kovą prieš koronavirusą, visą pasaulį apskriejusius Lietuvos sostinės valdžios sprendimus, santykius su Vyriausybe ir milžiniškus projektus, kurių užbaigimo vilniečiai laukia jau metų metus.
Kaip jums atrodo, ar jau mes po truputį grįžom į tą, jeigu galima taip pasakyti, prieškoroninį gyvenimą? Ar, jūsų nuomone, jau niekada ir nebegrįšim į tą ankstesnį gyvenimo būdą, kurį gyvenome prieš karantiną ir prieš koronaviruso krizę?
Pandemijos didžioji banga jau beveik nusirito, ką mes matome, kad situacija valdoma ir yra tik atskiri židiniai. Ta banga jau slūgsta ir tikrai galime sakyti, kad pirmoji banga nueina. Duok Dieve, kad nebūtų antrosios bangos. Epidemiologams ir vakcinų kūrėjams dabar darbo įkarštis planuojant, ruošiantis tam, kas bus, jeigu bus antroji banga.
Kadangi nueina pirmoji viruso banga, tas pats ir dėl karantino sąlygų. Akivaizdu, kad mes jau gyvenam kitaip nei gyvenome kovo pabaigoje ar balandžio pradžioje, tačiau atsargumo priemonės turi išlikti.
Dėl atsargumo priemonių, aš net neabejoju, kad parduotuvėse, vidaus patalpose tikrai reikėtų būti su kaukėmis. Aišku, sveikatos įstaigose turėtų būti didesnė parengtis ir, be abejo, Visuomenės sveikatos centras turi kitaip dirbti ir atlikti specifines užduotis. Šia prasme, iššūkių yra.
Ar mūsų gyvenimas pasikeis, ar nepasikeis? Fundamentalūs dalykai išliks tokie patys – žmonės nori bendrauti, apsikabinti, jie nori tų pačių dalykų, kurių norėjo visą laiką. Ir išeiti į lauką, ir normaliai dirbti, ir užsidirbti, ir gražioje aplinkoje gyventi. Visa tai galioja.
Aišku, bus dalykų, kurie pasikeis. Higienos normos, aš net neabejoju, kad bus aukštesniame lygmenyje. Dėmesys higienai iš verslo ir valstybės tikrai bus aukštesniame lygyje.
Svarbu kalbėti ir apie tiesos sakymą. Vis dėlto, Kinija mėnesį laiko mums prateriojo ir žmonija už tai brangiai sumokėjo. Dar gruodžio mėnesį gydytojas buvo nuteistas už tai, kad skleidžia paniką, o po to pasirodė, kad jis yra visiškai teisus ir net pats mirė nuo to. Kinijai užtruko laiko pripažinti labai aiškiai realybę. Mano supratimu, Lietuvoje realybė taip pat labai ilgą laiką buvo neigiama.
Taip pat labai svarbu kalbėti ir apie kūrybiškumą. Labai džiaugiuosi tais kūrybiškumo pliūpsniais, kurie dabar buvo mieste. Bet ir valstybėje tikrai buvo varžtai atlaisvinti kūrybiniams sprendimams. Aš labai norėčiau, kad jie išliktų, kad jie niekur nedingtų. Kaip ir tiesos sakymas liktų kaip principas, taip ir kūrybiškumas išliktų.
Man atrodo, daug čia nedidelių veiksnių. Bet pagrindinis veiksnys, mano nuomone, yra tas, kad žmonės pradės vertinti savo artimiausią aplinką. Ne tą aplinką, į kurią tu gali nukakti, į svetimus kraštus per atostogas ar penktadienio vakarą kažkur mieste. Ne, apie tą aplinką, kurioje tu nuolat esi – apie savo būstą, apie savo darbą.
Vis tiek, žmonės praleido du mėnesius būdami joje, tai pamatė, kad tai pati svarbiausia jų aplinka. O tai miestų planavimui, požiūriui tikrai turės teigiamą įtaką. Viena vertus, mes tuos dalykus jau darėme, bet, akivaizdu, kad postūmis dar stipresnis bus ir vystytojams, ir būstų pirkėjams, ir pačiai savivaldybei dar labiau tai akcentuoti.
Ir visai šaliai, ir jums asmeniškai, aš tikiu, šie trys mėnesiai buvo išskirtiniai. Kai kas šį laiką lygino vos ne su karine padėtimi. Kas per šiuos tris mėnesius jums labiausiai įsirėžė į atmintį?
Taip, dažnai lyginama su militaristiniais terminais. Aš irgi nevengdavau kovos termino panaudoti, nes tai tikrai buvo kova. Bet iki karinės situacijos čia buvo labai labai toli.
Man, tiesą sakant, įstrigo labiausiai pirmoji stadija. Ta stadija, kai daugelis, įskaitant ir Sveikatos apsaugos ministeriją, kažkaip traktavo, kad čia nėra pas mus to viruso ir gal net nebus. Bent jau man labai aiškiai matėsi ta takoskyra. Aš buvau vienas iš tų, kurie sakė, kad jei Italijoj nustatyti pirmi atvejai, tai galima konstatuoti, kad virusas yra pas mus. Nes Fabijoniškės, Antakalnis, Vilnius ir Lietuva yra Europa. Virusas pas mus yra. Viskas, turime elgtis visiškai kitaip.
Man labai įstrigo skirtinga žmonių reakcija į ateinančią grėsmę. Gali suprasti, kad ateina audra, kai ant tavęs jau prapliumpa arba tada, kai pamatai artėjantį juodą debesį. Tai, man atrodo, realybės pripažinimas turėtų būti aukštesniame lygyje.
Taip pat man paliko labai didelį įspūdį žmonių susitelkimas. Aš didžiuojuosi labai Lietuvos visuomene, nes žmonės turėjo daugybę privačių iniciatyvų. Žmonių, norinčių padėti seneliams, buvo daugiau nei tų, kuriems reikėjo tos pagalbos (šypsosi).
Mes patys anksti paleidome kampaniją apie higienos priemones, kaip, pavyzdžiui, čiaudėti būnant viešumoje. Daug kam gal ir buvo keista, bet, aš tikrai manau, kad tai nemažai prisidėjo prie viruso stabdymo. Nes per tas dvi-tris savaites, kai mes tą kampaniją darėme, o virusas tik ėjo pas mus, žmonės daug ko išmoko ir išmoko tikrai labai gerai.
Dar įsiminė tas aspektas apie tiesos sakymą, ką jau ir minėjau. Ne tik Kinijoj tie reikalai, bet ir pas mus viduje. Toks dirbtinio raminimo elementas, kuris buvo iš Sveikatos apsaugos ministerijos pradžioje, jis buvo labai rimtas. Aš visada stengiausi rodyti, nors ir blogą, bet realią situaciją.
Šie dalykai man didžiausią įspūdį paliko. Paskui tai tapo, nors ir sunkia, bet, vis dėlto, rutina. Kai įsivardini tiesą, atsiranda ir drąsa daryti tai, kas priklauso. Atsiranda ir tos energijos, jeigu reikia, ir naktimis, ir savaitgaliai dirbti. Man atrodo, visoje Lietuvoje visi darėme tai, kas priklauso.
Kai kurie sprendimai, atrodo, Vilniaus savivaldybėje buvo įgyvendinti labai greitai. Tikriausiai labiausiai įsiminė istorija su mobiliaisiais patikros punktais, kai jūs jau įrengėte juos, o ministerijos koridoriuose dar buvo tik rengiamos juos reglamentuojančios tvarkos. Kaip pavyko savivaldybei greičiau reaguoti į visą šią grėsmę nei centrinei valdžiai?
Man atrodo, kad pati pradžia yra ta ikipandeminė situacija, kai virusas buvo Kinijoje, o čia dar ne. Mes dar vasario mėnesį klausinėjome, kokia situacija su asmeninėmis apsaugos priemonėmis, yra jų ar nėra. To atsakymo nebuvo.
Tas mūsų pasiruošimas, higienos kampanija, atrodė lyg ir per ankstyvas reagavimas. Bet tai man ir susiję su tuo realybės pripažinimu. Kai tu pasakai, kokia yra situacija, tai jau beveik ir yra pusė darbo, nes atsakymai, ką daryti, patys peršasi iš esmės. Man atrodo, ta mūsų greitesnė reakcija pirmiausia su tuo susijusi, kad mes labai stengėmės žiūrėti realybei tiesiai į akis. Neglostyti, nedangstyti, neglaistyti, nepasakoti geresnių istorijų negu iš tikrųjų yra.
Su mobiliaisiais patikros punktais gal net ir specifinė situacija. Nebuvo taip, kad mes buvom daug greitesni už kitus. Tiesiog Sveikatos apsaugos ministerija nenorėjo pripažinti, kad trūksta testavimui reagentų ir visaip tempė tų punktų paleidimą. Matėsi, kad vis duodamos sunešioti kurpės, kurios yra nesusijusios su realiomis problemomis.
Grubiai tariant, ministerija turėjo pasakyti, kad trūksta reagentų, turim tiek ir tiek, po kelių savaičių turėsim daugiau. Tada būtų buvę aišku ką daryti. Tuo metu tikrai buvo ir emocinės įtampos.
Mums pasakė, kad, jei bus mobilus punktas, galėsime testuoti. Mes per galvą versdamiesi kitą dieną jau turime tą punktą. O pasirodo, kad problema yra ne punkto turėjime ar neturėjime, o problema yra reagentų turėjime. Tada gavosi toks dirbtinis paleidimo stabdymas iš ministerijos pusės dėl tų tokių apsimestinių, netikslių informacijos pateikimo dalykų.
Man tai labai svarbi pamoka, kad nereikia pasakoti dalykų, kurių nėra. Jeigu jau neturime reagentų arba kaukių, tai jau geriau sakyti, kad neturime. Tada ir atsakymai greičiau ateina.
Nežinau, ar galima sakyti, kad kai kurie jūsų sprendimai atsirūgo, bet jų rezultatas nebuvo toks, kokio jūs tikriausiai tikėjotės. Pavyzdžiui, pradėtas FNTT tyrimas dėl plaučių ventiliavimo aparatų pirkimo. Galbūt buvo kai kada paskubėta, pirmiau padaryta, o tik po to pagalvota? Ar nesigailite dėl kai kurių sprendimų?
Aš tikrai nesigailiu. Tam tikrų dalykų, kaip paradoksaliai beskambėtų, aš tikėjausi. Šitas FNTT tyrimas, ką noriu pabrėžti, nėra nukreiptas prieš savivaldybę, tai yra tyrimas dėl tos įmonės. Natūralu, kad mes patys buvome nepatenkinti tiekėju. Dėl to, dar iki tyrimo tą sutartį nutraukėme. Aišku, tada lieka klausimas, kodėl mes iš viso ėjome į tą sutartį, ar buvo tinkamos sąlygos ir panašiai.
Aš tą situaciją vertinčiau taip – jeigu tu esi fronto užnugaryje, šalia amunicijos sandėlio, tai natūralu, kad vienas šovinys kainuoja vieną kainą. Bet jeigu esi fronto linijoje atskirtas nuo tiekimo grandinių, tu ieškai visų būdų, kaip tų šovinių gauti, nes kitaip tau bus labai labai blogai.
Tuo metu, akivaizdu, kad ir apsaugos priemonės, ir dirbtiniai plaučių ventiliatoriai rinkoje buvo brangesni, buvo žmonių, kurie buvo pasiruošę mokėti bet kokią kainą už tai ir tai buvo didelė problema.
Aišku, tai labai svarbu įvertinti situacijai normalizavus. Žinoma, kad tuos dalykus vasario mėnesį buvo galima įsigyti pigiau negu balandį, o birželio mėnesį galima įsigyti pigiau negu balandžio mėnesį. Tik klausimas, kad niekas nežino, kas bus lapkričio mėnesį. Kad lapkričio mėnesį nereikėtų blaškytis ir galvoti, o ką čia dabar daryti, mes turime sistemingai dirbti iš anksto.
Norėčiau pakalbėti apie kiek anksčiau pristatytą Vilniaus pasiūlytą planą nuo koronaviruso krizės 4x3. Kai girdime apie valstybės paramą verslui, tai dalis verslininkų skundžiasi, kad arba dar negavo paramos, arba ji labai stipriai vėluoja. Kokia padėtis su Vilniaus planu? Ar ta pagalba jau pasiekė tuos, kuriems jos reikia? Ar ta parama stringa ir mes tiesiog dar neišgirdom skundų?
Pasakyti, kad viskas eina kosminiu greičiu, būtų per drąsu. Tie trys plano elementai yra todėl, kad tas pirmasis elementas yra tai, kas jau buvo realizuota iki plano paskelbimo. Tai buvo apibendrinimas, ką mes jau padarėme. Antras punktas – ką ruošiamės padaryti arba dabar darome, o trečiasis – ką, mūsų nuomone, nacionalinė valdžia turėtų padaryti.
Pirmą priemonių paketą taryboje priėmėme praėjus dešimčiai dienų po karantino paskelbimo. Tos priemonės buvo susijusios su nekilnojamojo turto mokesčiu, nuomos kainomis ir t.t. Tai įvyko dar likus pusantro mėnesio iki 4x3 plano paskelbimo. Kai Vyriausybėje buvo tik pradedama šnekėti, ką daryti, mes tas pirmas priemones jau turėjome. Taip, jos dalinės, bet tai buvo tam tikras ženklas.
Su kai kurių priemonių greičiu mums pavyko ir pasaulinius rekordus sumušti. Kalbu apie lauko kavines. Karantino priemonių atlaisvinimas buvo nepakankamas kavinėms su joms suteiktu plotu. Mums užtruko mažiau nei parą paskelbti tas priemones ir sudėlioti viską iki to. Tikrai buvo labai didelis greitis ir turbūt dėl to labai didelį įspūdį padarė. Tarptautinėje žiniasklaidoje tai labai garsiai nuskambėjo ir daug kur tai įvardijamas kaip Vilniaus pavyzdys. Ar San Franciske, ar Paryžiuje merai patiria spaudimą, kad darytų taip, kaip Vilniuje.
Aišku, yra tokių priemonių, kurios užtrunka ilgiau. Vyriausybės priemonės yra daug didesnės, ta prasme, kad tam reikia daugiau finansinių resursų. Mūsų nei skolinimosi limitai, nei niekas iš esmės nepasikeitė arba pasikeitė labai nedaug. Tai mūsų tos priemonės labai mažos palyginus su tuo, ką daro Vyriausybė.
Tiesą sakant, nemanau, kad tai yra teisinga. Mano nuomone, savivaldybėms turėtų būti suteiktas daug didesnis savarankiškumas ir skolinimosi limitai. Valstybė sau nuėmė skolinimosi limitus, o savivaldybėms paliko. Tai nelabai logiška yra, kalbant apie daugybę dalykų, apie ekonomikos gelbėjimą ir kitas priemones.
Taip, priemonė „Vilnius – viena didelė lauko kavinė“ plačiai nuskambėjo per pasaulinę žiniasklaidą. Tačiau teko skaityti neigiamų atsiliepimų iš senamiesčio gyventojų. Ir tai jau nepirmas atvejis, kai centre gyvenantys žmonės nepatenkinti kavinių ir barų lankytojų keliamu triukšmu. Jau anksčiau tuo piktinosi Savičiaus gatvės gyventojai, praėjusiais metais garsiai nuskambėjo „Platformos“ ir vietos gyventojų konfliktai. Jūsų nuomone, kaip įmanoma suderinti tai, kad ir senamiesčio gyventojai būtų patenkinti, ir naktinis miestas būtų gyvas? Ar tiems žmonėms, kurie gyvena miesto centre, jau reikia susitaikyti su tuo, kad ramu ten jau niekada nebus?
Iš tiesų, tai labai sudėtingas dalykas. Taip yra visur – kur yra bent du žmonės, kyla interesų derinimas. Čia net nereikia kaimynų, jei šeimoje vienas mokosi groti smuiku, kitas šeimos narys nebūtinai patenkintas yra (juokiasi).
Mieste galima tikėtis, kad žmonės yra skirtingų pomėgių, skirtingo kultūrinio patyrimo ir visiems turi užtekti vietos. Aišku, kad ilgainiui miestuose turi susiklostyti ir susiklosto tokia situacija, kai vienokio gyvenimo būdo siekiantys žmonės gyvena vienoje gatvėje, kitokio – kitoje gatvėje. Čia galima iliustruoti Islandijos gatvės pavyzdžiu. Prieš penketą metų buvo labai daug nusiskundimų. Dabar, akivaizdu, gyventojų ten nesumažėjo, bet ten turbūt labiau gyvena gyventojai, kuriems tai netrukdo.
Dėl lauko kavinių, tai aš suprantu tuos žmones, kurie gyvena antrame aukšte siauroje gatvelėje, o pirmame aukšte – restoranas ar kavinė, ten kažkas rūko… Aišku, kad tai yra nepatogumas. Nėra ko čia vynioti į vatą, akivaizdu, kad tai yra nepatogumas.
Klausimas, kaip maksimaliai įmanoma suderinti visus interesus. Mes apie tai nuolat galvojame. Galvojame ir apie laiką, ir apie triukšmą, ir apie rūkymo režimą. Vienas dalykas, kurį priėmėme kaip kokią dogmą, kuri yra nepajudinama – kiekvienas gyventojas turėtų teisę įvažiuoti į savo kiemą. Tos erdvės, kurios paskirtos lauko kavinėms, yra tokios, kad nė vienam gyventojui nekliudytų įvažiuoti į kiemą. Dėl kitų dalykų… Aš esu susitaikęs, kad miestams, ir man konkrečiai, tai reikės spręsti visą laiką.
Kaip jūs apibūdintumėte savo santykius su Vyriausybe ir apskritai centrine valdžia? Per karantino laikotarpį buvo ir iš jūsų, ir iš jų pusės skambių pareiškimų. Jūsų nuomone, kokioje stadijoje yra jūsų santykiai?
Kaip čia pasakyti… Santykiai labai dinamiški ir labai gyvi (juokiasi). Aš juos padalinčiau į du etapus. Ne tai, kad geri ir blogi, bet karantino įkarštis ir dabartinė, ramesnė situacija.
Kai buvo krizės įkarštis, aš ne kartą kartojau tą metaforą iš karinės srities, kad aš traktuoju save kaip kareivį, kuris turi vykdyti operacijų centro vadovo nurodymus. Bet kartu žinau, kad blogas tas kareivis, kuris yra tik sraigtelis, vykdo nurodymus, bet nepasako savo vadovui, kad yra kažkas ne taip.
Aš tą visą laiką sakydavau, kad mes vykdome visus nurodymus, bet, jeigu matome, kad galima padaryti geriau, sakome tiesiai. Jei nepavyksta tiesiai, sakome kitiems ir pasitelkiame kitus. Kūrybiškumas krizėje yra labai svarbi dalis, tuo principu ir vadovavomės. Matosi, kad ne visą laiką kitiems žmonėms tai patikdavo. Iš tikrųjų, buvo tokių niuansų, kai pabaksnodavome pirštu ir viešai į neatitikimus. Kartais tai tekdavo daryti ir tada, kai savo žmones reikėjo apsaugoti nuo nepagrįsto persekiojimo. Buvo ir tokių užsipuolimų, kad mes čia kažką ne taip darome, kai iš tikrųjų buvo bandoma kūrybiškai spręsti susidariusią situaciją.
Tačiau buvo ir toks epizodas, kai Vyriausybė sumažino Vilniuje vystomiems projektams Europos Sąjungos finansavimą. Premjeras Saulius Skvernelis tokį sprendimą aiškino taip, kad Lietuva nėra tik Vilnius.
Sumažintų Europos Sąjungos pinigų situacija, sakyčiau, jau nutiko po to karštymečio. Tai jau pinigų dalybų reikalas.
Aš kitą temą, kaip analogiją, pasakysiu. Neseniai pasirodė dalies parlamentarų registruotas Sostinės įstatymo projektas. Jį pamatęs aš šiek tiek susinervinau. Viešai niekur to nekomentavau, bet mes pakalbėjome su įstatymo autoriais ir jie puikiai supranta, kad ten atsirado tam tikrų klaidų, mes pastabas savo dalykiškas nusiuntėme. Tame projekte yra viena nuostata, kad sostinę, kad ji vykdytų sostinės funkcijas, reikia atskirai finansuoti. Mano reakcija buvo tokia, kad nereikia atskirai finansuoti, nereikia daugiau Vilniaus finansuoti. Reikia finansuoti tiek pat, kiek finansuojamos kitos savivaldybės.
Ką mes matome dabar, kad, deja, nacionalinėje politikoje politinė sankloda arba matymas, iš kur ateina balsai, lemia tai, kad į miestus, ne tik į Vilnių, nesidairoma. O tai reiškia, kad Vilnius ir vėl, ir vėl, ir vėl nuskriaudžiamas. Tas nuskriaudimas nėra nei pagrįstas, nei logiškas. Natūralu, kad mano pareiga tą įvardinti, kad žmonės žinotų, kas vyksta. Šiuo atveju, buvo akivaizdu, kad tie pinigų nubraukinėjimai nelabai motyvuoti. Kaip ir pridėdinėjimai nelabai motyvuoti, šiek tiek iš piršto laužti.
Prieš kelias savaites socialiniuose tinkluose parašėte: „Vilniečiai, valstiečiai žalieji nužudė nacionalinį stadioną“. Vėliau jau lyg ir matome, kad einate į kompromisą su Vyriausybe. Kokioje dabar stadijoje yra Nacionalinio stadiono likimas? Ar mes jau palaidojome tą daugiafunkcio komplekso projektą, kuriame buvo numatyti ir darželiai, ir sporto muziejus, ir kiti sporto aikštynai?
Iš pradžių gal apie tai, kas numarino ar nenumarino, nužudė ar nenužudė tą stadioną. Aš nemanau, kad čia buvo kažkokia telefoninė teisė. Kad Vyriausybė skambino Viešųjų pirkimų tarnybai ir prašė, kad ji priimtų tokią išvadą. Manau, kad Viešųjų pirkimų tarnyboje žmonės bandė padaryti kas geriausia, tačiau priėmė sprendimą, kuris, mano supratimu, yra neteisingas.
Neteisingas jis ne tik kai kuriomis savo detalėmis, bet ir galutine išvada. Mes gavome įpareigojimą dėl atskirų detalių, dėl kurių turiu labai stiprius argumentus, nes Viešųjų pirkimų tarnyba anksčiau pasisakė kitaip negu dabar. Bet ir pagrindinė išvada jų yra nutraukti visą procesą. Ne ištaisyti tas klaidas, bet nutraukti. Kas, iš principo, nužudo tą projektą.
Dėl ko aš tada pasakiau, kad valstiečiai nužudė tą projektą, dėl to, kad iki tol labai rimtos paramos nebuvo. Bet tai, ką aš pamačiau po to pareiškimo, tai tikrai noriu ir pagirti Vyriausybę, ir pasidžiaugti, kad įsitraukimas yra. Dėl to noriu ir padėkoti. Jeigu tuos mano žodžius žmonės priėmė kaip per daug žeidžiančius, tai ir atsiprašyti galbūt reikėtų, jei per grubiai nuskambėjo šitie žodžiai.
Matau, kad galima sutarti ir eiti toliau su šiuo projektu, kas ir būtų prasminga, jei tik Viešųjų pirkimų tarnyba sutiks su mumis teismo procese sudaryti taikos sutartį ir leisti pataisyti bei paaiškinti tam tikrus dalykus. Kol kas, deja, mes esame tokioje Viešųjų pirkimų tarnybos klaidos įtakoje.
Iš politinės pusės, žinoma, galima daug šnekėti apie tą procesą, kas skatino ir vedė į priekį, o kas stabdė ir nenorėjo to stadiono. Grubiai tariant, yra viltis ir šitam projektui. Jei nebus šito projekto, be abejo, mes galvojame ir apie planą B. Tai, deja, reikštų ir atsisakymą dalies kitų svarbių sporto infrastruktūrų. Aišku, reikėtų daryti mažesnį projektą, bet patį stadioną reikia pastatyti ir mes tam esame pasiruošę.
Bet stadionas duris atvertų jau nebe 2023 m., kaip buvo planuota iš pradžių? Atsimenu, komikas Paulius Ambrazevičius socialiniuose tinkluose paskelbė savo kalendoriaus nuotrauką, kuriame pasižymėjo, kada turėtų įvykti pirmosios futbolo varžybos Nacionaliniame stadione.
Kovo 16 d. turėjome pasirašyti sutartį, jau buvo sutartas laikas, turėjo dalyvauti ir Švietimo ministerija, ir privatus partneris. Tačiau kovo 6 d. Viešųjų pirkimų tarnyba mums uždėjo draudimą tą padaryti. Jei tada būtų buvusi pasirašyta sutartis, tai reiškia, kad 2023 m. kovo 17 d. jau butų buvę po pirmų UEFA varžybų, raktai atiduoti ir turėtume pilnai funkcionuojantį stadioną.
Dabar, ar taip bus, tai labai neaišku. Labai didelis klaustukas ir iššūkis. Kaip bus, pamatysime. Tikriausiai užtruks ilgiau.
Kažkada su draugais juokavome, kad Nacionalinio stadiono atidarymas jums būtų puikus kadencijos pabaigimo akcentas. Ko nepavyko padaryti nė vienam Vilniau merui? Pastatyti ir atidaryti Nacionalinio stadiono…
Taip, daug dalykų yra, kas mieste turėtų naujai įvykti. Kažkaip ramiai žiūriu į šitą dalyką. Stadionas yra labai svarbus dalykas. Ar tai svarbiausias? Nežinau, jei vienas objektas, tai tikriausiai svarbiausias. Gal konkuruotų su nauja koncertų sale.
Bet apskritai apie miestą kalbant, tai jo gyvybingumą rodo daugybė kitų dalykų, tokių labiau minkštų, susijusių su miesto atmosfera, su jo greičiu, su pasirengimu priimti naujas idėjas. Šitie dalykai yra aktualiausi. Žinau, kad po trejų metų aš turėsiu kuo pasigirti (juokiasi). Labai norėtųsi pasigirti ir stadionu, bet dabar, neslėpkime, situacija yra labai komplikuota.
O kokia situacija su kitais svarbiais miestui projektais? Paminėjote Nacionalinę koncertų salę ant Tauro kalno. Tačiau taip pat yra ir Lazdynų baseinas, kurio statybos taip pat stringa dėl problemų gausos. Vilniečiai taip pat laukia ir krantinės prie Baltojo tilto atnaujinimo pabaigos.
Situacija dėl Lazdynų baseino yra tikriausiai geriausia iliustracija, kodėl koncesija yra geriau nei viešas pirkimas dideliems projektams. Nes Lazdynų baseino statybose, kaip ir Kauno stadiono projekte, bankrutavus rangovui, staiga tu lieki sumokėjęs dalį pinigų, tačiau neturi galutinio projekto.
Koncesijos atveju būtų kitaip, pinigai būtų mokami tik tai gavus galutinį projektą. Dėl Lazdynų baseino yra derinamos konkurso sąlygos, jos jau paskutinėje stadijoje, ir netrukus bus paskelbtas konkursas. Tikimės, kad jis bus užbaigtas su nauju rangovu.
Kada galėtų baseinas atsidaryti, dabar bijau pasakyti. Bus paskelbtas konkursas, čia žinoma yra niuansas, ypač rangos konkursuose, kad yra apskundimo galimybė. Termino nenorėčiau dabar pasakyti tikslaus. Mes dėl rangovo kaltės daugiau negu pusantrų metų esame praradę. Tą reikia tiesiai įvardinti.
Dėl Baltojo tilto krantinės, tai čia yra visas projektų kompleksas. Nes yra visas sportinis aikštynas ir pieva, tai visa tai bus atidaryta jau netrukus. Ten jau viskas kaip ir baigta. Dešiniajame krante darbų dar liko šiam sezonui, o kairiojo kranto darbai tik šį sezoną ir prasidėjo, turėtų trukti iki dviejų metų.
Dėl koncertų salės, tai baigėme derinti sutartį dėl projektavimo. Kaip žinia, vyko konkursas, dalyvavo 273 darbai, labai džiaugiuosi, kad buvo didelė konkurencija. Yra išrinktas nugalėtojas, su juo reikėjo sudaryti sutartį, dabar kaip tik baigėme derinti.
Birželio pirmoje pusėje turi būti pasirašyta sutartis, jei tie niuansai bus suderinti. Tai reiškia, kad projektas važiuoja toliau. Yra projektavimo laikas, kuris truks apie pusmetį, vėliau rangos reikalai. Dar liko išspręsti keblumų dėl operavimo, čia su Kultūros ministerija turim padirbėti, nes pastatas pats savaime nekoncertuoja (juokiasi).
Paskutinis mano klausimas jums yra susijęs su vasara. Ar planuojate atostogauti? Ir karantinas baigėsi, ir sienos atsidaro... Jūsų kolegai iš Klaipėdos Vytautui Grubliauskui reikalingas priverstinis poilsis, reabilitacija po dviejų operacijų. O jūs, ar planuojate pailsėti?
Man tokia emocinė reabilitacija po 2,5 mėnesių labai įtempto laiko reikalinga, labai džiaugiuosi, kad daugiau sportuoti pradėjau. Tai reabilitacija vyksta ir dabar. Šiaip tai, aš kažkaip visai džiaugiuosi, kad atostogas Lietuvoje praleisime, daugiausiai gamtoje. Nesu dar nusimatęs tikslios atostogų datos, nes kažkaip labai darbinis tas režimas nusimato. Turbūt savaitę vieną kitą pasiimsiu ramiai gamtoje pabūti. Tokia bus mano psichologinė reabilitacija (juokiasi).
