Kovo 4-ąją visos Lietuvos moksleiviai išreiškė savo susirūpinimą šalies švietimo būkle specialia akcija, kurios metu buvo sutrikdytas eismas keliose pagrindinėse didmiesčių gatvėse. Be abejo, tai – pilietiškas žingsnis, pavyzdys visoms nevyriausybinėms organizacijoms. Jis išjudino šalies viešąją erdvę, priminė visuomenei apie labiausiai pažeidžiamą jos sluoksnį – jaunimą. Kokia jaunimo padėtis Lietuvoje šiandien? Ar gali jauni žmonės, moksleiviai ir studentai, daryti įtaką valdančiųjų sprendimams?
Kalbintas Lietuvos mokinių parlamento (LMP) Vilniaus skyriaus vadovas Lukas Savickas teigia: „Jaunimo balsas iš tikrųjų svarbus. Politikai suvokia, jog būtent jauni žmonės netrukus užims svarbiausias institucijų vietas, kurs intelektualią bei politiškai aktyvią visuomenės dalį.“ Žinoma, tai supranta ir pati visuomenė, tačiau į jaunimo iniciatyvas dažniausiai žiūri skeptiškai. Anot pašnekovo, mūsų pilietiškumas nėra pakankamai išvystytas, žmonėms terūpi politinės „muilo operos“, o ne šviesesnio rytojaus kūrimas kartu su jaunimu.
Panašios nuomonės yra Lietuvos moksleivių sąjungos (LMS) prezidentas Marius Poškus: „Jaunimo atstovų nuomonė yra labai svarbi tais atvejais, kuomet svarstomi konkrečiai su mokyklomis, jaunuolių alkoholizmu, pilietiškumu ir pan. susiję klausimai. Niekas negali išgyventi šių problemų taip jautriai, kaip mes“
Ką gali pakeisti patys moksleiviai? Pirmiausia, pasak Luko Savicko, reikia turėti bendraminčių. Vienas lauke - ne karys. Svarbu mąstyti pozityviai ir ieškoti alternatyvų. Turbūt efektyviausia iš jų – nevyriausybinė organizacija (NVO). Šis politinis darinys svarbus tuo, jog turi priėjimą prie paprastų žmonių, prie tautos, t.y. tų, kurie ir lemia demokratinės valstybės raidą. „Nevyriausybinė organizacija yra efektyviau veikiantis subjektas nei mokyklos savivalda. NVO nuomonė sklinda plačiau, nes atstovauja didesnei grupei žmonių. Tokiose organizacijose daugiau laisvės, nes nereikia tartis ir atsiskaitinėti vietinėms idėjų sklaidą stabdančioms mokytojų taryboms. Kita regioninių ar nacionalinių organizacijų ypatybė – mišresnė komanda. Kuo platesniam žmonių ratui ji atstovauja, tuo daugiau skirtingų ir įdomių nuomonių bei refleksijos vidiniame grupės gyvenime“, – NVO privalumus vardina Marius Poškus.
LMP narys Lukas yra įsitikinęs, jog viena didžiausių pilietinio mąstymo ydų – pinigai. Dauguma jaunų žmonių mano, jog už visuomenei naudingą veiklą jie turėtų gauti atlygį. Pamirštama savanoriško darbo idėja. Ką galima pasiūlyti jaunam žmogui, arba kaip apibrėžti naudą, „gaunamą“ iš pilietinės veiklos? Apie tai sutiko pakalbėti LMS Projektų komiteto vadovė Grėtė Švėgždaitė: „Iš pradžių jaunam žmogui reikia pasiūlyti įsitraukti į jam priimtiną veiklą. Suorganizuok koncertą, vakarėlį, forum teatrą, gyvąją biblioteką, muzikos dieną, t.y. pasiūlyk įdomų bei aktualų produktą. Kartu su juo pateik tam tikrą informaciją, išdėstyk savo poziciją, perduok žinutę – dalyviai to sąmoningai nesuvoks, bet priims kaip natūralų ar net įprastą reiškinį. Šiuo atveju visos pusės – ir jaunieji dalyviai, ir NVO atstovai – liks patenkinti. Tik taip kuriamas bendradarbiavimas tarp skirtingų žmonių.“
Kita vertus, jaunimo politikoje vyrauja tam tikras diletantizmas, mėgėjiškumas. Į pilietinę-politinę veiklą įsitraukę bei aktyviais save laikantys jaunuoliai neretai įsivaizduoja, jog vien narystė organizacijoje ar susitapatinimas su išskirtine moraline aplinka garantuoja jiems pripažinimą, įvertinimą, sėkmę. Švietimo ir mokslo ministerija bei kitos biurokratizuotos institucijos praktiškai nėra suinteresuotos glaudžiu bendradarbiavimu su jaunimo NVO, dažniausiai tai tėra daroma „iš reikalo“ - užpildyti metinėms ataskaitoms arba patenkinti valdančiųjų partijų elektoratą, mainais suteikiant finansinių (projektų įgyvendinimas) ar politinių (saldi priešrinkiminė demagogija „Jaunimas – Lietuvos ateitis“) dividendų. Toks nenuoširdus dialogas lemia imitacinės veiklos plitimą NVO.
Vienintelė viltis – jauno žmogaus veržlumas, ambicija, vidinė energija. Taip pat svarbi žmogaus vizija, pasiryžimas keisti savo aplinką, atsidavimas bendruomenei, jos gerovei, savųjų vertybių puoselėjimas. „Nemažai žmonių sako, jog jaunuoliai – nuskriaustieji ir pan., bet iš tikrųjų visos galimybės yra čia pat, tik jas reikia pamatyti ir išnaudoti. Negalima laukti, kol kažkas ateis ir parodys tau kelią – turi pats pradėti veikti. Klaidinga nuomonė, jog negalima norėti per daug. Turėtumėme mąstyti atvirkščiai – reikia norėti per daug, tik tokiu būdu pasieksime daugiau savo gyvenime“, – įsitikinusi LMS narė Grėtė.
Visi kalbinti bendraminčiai daugeliu klausimų yra panašios nuomonės, tačiau klausimas „Ar mums reikalingi diskusijų-debatų klubai?“ netikėtai sukelia prieštaravimų. Luko teigimu, diskusiniai sambūriai yra praktiškai naudingi, o gyvas žodis – svaresnis nei elementarus teksto skaitymas. Taip pat galvoja ir LMS prezidentas: „Diskusija – tai visų pirma mokymosi ir asmens ugdymo forma. Diskutuodamas tu išmoksti argumentuoti, rišliai dėstyti mintis, o tai yra svarbu ne tik žmogaus dabarčiai, bet ir ateičiai. Be to, tinkama tema gali sužadinti pilietinius jausmus.“ Tuo tarpu Grėtė įsitikinusi, jog tokie klubai tėra mėgėjiškų pasiplepėjimų vieta, bet ne konkrečių sprendimų ir darbų erdvė. Anot jos, būtina atskirti rimtus dalykus nuo eilinių.
Vis dėlto džiugu, jog jaunimo tarpe kyla įvairių minčių, plėtojami skirtingi argumentai, diskutuojama svarbiais klausimais ir ieškoma paties geriausio sprendimo visiems. Itin džiugu matyti dvi reikšmingiausias Lietuvos mokinių organizacijas (LMS ir LMP) siekiant tų pačių tikslų ir praktiškai einant viena – tautos gerovės – kryptimi. Smagu stebėti ir naujų jaunimo organizacijų-klubų kūrimąsi, be kurių neįmanomas tolesnis organizacijų vystymasis. Svarbiausia - įsisąmoninti, jog viskas yra mūsų pačių rankose. Tada išspręsime ir visas likusias problemas, įtvirtindami tarpusavio solidarumą.
Simas Čelutka
