Jau ganėtinai ilgą laiką yra nutilusios kalbos apie Lietuvos įvaizdžio formavimą. 2005 metais buvo paskelbtas šalies įvaizdžio strategijos kūrimo konkursas, visuomenėje virė karštos diskusijos, pristatyta konceptuali idėja „Lietuva – DRĄSI ŠALIS“. Šį savaitgalį prasidėję Šiluvos atlaidai netikėtu rakursu leidžia sugrįžti prie temos. Kodėl?
Visų pirma – šiek tiek apie Šiluvos fenomeną. Atlaidai, šiais metais švenčiantys savo 400 metų jubiliejų, sutraukia gausybę lankytojų ne tik iš Lietuvos. Legenda byloja, jog 1608 metais čia piemenims pasirodžiusi pati Mergelė Marija. Ji verkusi, jog čia buvo garbinamas jos sūnus, tačiau dabar sėjama ir ariama. XV a. pastatytos medinės bažnyčios vietoje tais laikais plytėjo dirbami laukai.
Legenda toliau pasakoja, jog, tik pasirodžius Marijai, įvyko ir pirmasis stebuklas – pagijo aklas žmogus. Vėliau po akmeniu, ant kurio vyko Mergelės apsireiškimas, buvo aptikta skrynia, joje sulankstytas Marijos paveikslas ir svarbiausia - dokumentai, kuriuose didikas Petras Gedgaudas buvo skyręs katalikams žemės. Toje vietoje pastatyta medinė koplyčia, o stebuklingi išgijimai nesiliovė. Žmonės pradėjo plūsti į Šiluvą net iš Rytprūsių. Yra fiksuotas oficialus Kionigsbergo protestantų pastorių skundas, kad jų bendruomenės nariai dar laikosi senojo tikėjimo ir važiuoja melstis į Šiluvą.
Šiluvos legenda ypatinga tuo, kad tai buvo pirmasis Vatikano oficialiai pripažintas Švč. Mergelės Marijos apsireiškimas Europoje.
Religinis turizmas ir „drąsi šalis“ Lietuva
Šių dienų sekuliariajame pasaulyje didelį populiarumo pagreitį įgauna religinės kelionės, arba vadinamasis „religinis turizmas“.
Religinis turizmas yra turizmo rūšis, kurio dalyvių kelionės motyvai dalinai ar išimtinai yra religiniai. Jį galima priskirti prie kultūrinio turizmo. Tokiu atveju peršasi išvada, jog kone pusė kultūrinio turizmo vietų yra religinės vietos.
Imkime visiems labai gerai žinomą Lurdo pavyzdį. Kiekvienais metais šią vietą Prancūzijoje aplanko šeši milijonai piligrimų ir turistų, sunešdami beveik 400 milijonų eurų pajamų. Lurdo miestas, teturintis 16 tūkstančių gyventojų, yra antrasis miestas Prancūzijoje pagal viešbučių skaičių.
Tai yra realus pavyzdys, kokią didelę įtaką šalies ekonomikai gali turėti religinis turizmas. Pačioje Prancūzijoje religinės vietos sudaro 44 proc. viso kultūrinio turizmo vietų. Žinoma, ne visos jos tokios populiarios ar sumaniai pateikiamos turistams kaip Lurdas, tačiau galimybės patraukti maldingųjų (ir ne tik) kelionių dalyvius labai plačios.
Lietuvos įvaizdžio koncepcijoje „Lietuva – DRĄSI ŠALIS“ apibūdinamas tiesmukas, ryžtingas, atkaklus lietuvio būdas, drąsa paženklinta istorija, nusidriekianti nuo pagoniškųjų laikų iki Sovietų Sąjungos griuvimo, novatoriška kultūra, ekonominis augimas, verslumo dvasia bei sporto laimėjimai, o galimais jos įgyvendinimo mechanizmais įvardijami tokie projektai, kaip Guggenheimo muziejaus padalinys Vilniuje, Europos krepšinio čempionatas Vilniuje 2011 metais ir programa „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“.
Dėl visų jų kultūrinės, ekonominės, politinės bei turizmui palankios svarbos ginčytis greičiausiai net neverta. Tačiau susidaro įspūdis, jog valstybė, rengdama grandiozinius planus, kuriais svajojama pristatyti šalį kaip patrauklią, novatorišką, ne Vakarų garbės bei šlovės šešėlyje besiglaudžiančią, o savimi besididžiuojančią europietišką erdvę, švaisto finansus projektams, kurių įgyvendinimas dar yra su dideliu klaustuku. Ir ne tik įgyvendinimas, bet ir kokybė.
Be to, šie projektai, išskyrus Guggenheimo muziejaus padalinį, savo renginių mastu yra trumpalaikiai, ir „nesustyguota“ jų programa kelia riziką – gali iššvaistyti daugelį milijonų, skirtų valstybės įvaizdžio gerinimui.
Kyla klausimas, ar ne protingiau būtų investuoti į pačios valstybės viduje jau egzistuojančias ir įvaizdį puikiai galinčias reklamuoti programas, kad ir tą patį religinį turizmą?
Šiluva rūpi tik dvasininkijai
Visgi atrodo, jog Lietuvoje Šiluvos fenomenas ir jo teikiamos galimybės iki šiol daugiausiai rūpėjo išimtinai tik katalikiškajai visuomenės daliai ir dvasininkams.
Tiesa, Šiluva yra sulaukusi institucijų dėmesio – Bažnyčios atstovams pasiūlius, Vyriausybė priėmė nutarimą įtraukti Šiluvą į popiežiaus Jono Pauliaus II piligriminį kelią. Tačiau, nepaisant šio simbolinio gesto, ypatinga pramintos vietos populiarinimas lieka Bažnyčios tarnų rankose.
Kauno arkivyskupijos atstovas spaudai Darius Chmieliauskas teigia, jog ypač šiais metais Šiluvos atlaidai susilaukė daug dėmesio – pvz., Vatikanui išplatinus oficialų pranešimą, informacijos paieškos puslapyje galima buvo rasti apie 200 pranešimų, susijusių su Šiluva. Žinia pasklido ne tik Europoje, bet ir tokiose tolimose šalyse kaip Vietnamas, Brazilija, Filipinai. Į Šiluvą kas savaitę atvažiuodavo turistiniai autobusai, žinoma, daugiausia jų iš Lenkijos, tačiau galima buvo sutikti ir Japonijos ar kitų šalių turistų.
Viso šio dėmesio sulaukta dar gerokai iki pačių atlaidų pradžios, taigi pačio renginio metu jo tik padaugės. Renginiu domėjosi ne tik katalikiškos naujienų agentūros, bet ir, pvz., „Reuters“ bei kitos nebažnytinės agentūros.
Kas toliau?
Nutilusios diskusijos apie Lietuvos įvaizdžio formavimą palieka daug klaustukų. Koncepcijos „Lietuva – DRĄSI ŠALIS“ kūrėjų atliktas tyrimas apie Lietuvos įvaizdį užsienyje rodo, jog apskritai tyrime dalyvavusių Europos šalių nuomonė apie Lietuvą yra palanki. Tačiau didžiausia problema šiuo metu yra ne neigiamas Lietuvos įvaizdis užsienyje, o jos nežinojimas, neatpažinimas. Užsieniečiai arba nėra nieko girdėję apie Lietuvą, arba išimtinai teigia žiną „kažką apie istoriją“ arba krepšinį.
Taigi, laikas bėga, o valdžios bei verslo atstovų nenoras pripažinti religinio turizmo naudą ir perspektyvas vis dar kelia daug abejonių. Šiluvoje vykstant kasmetiniams atlaidams – geriausiai religinio turizmo naudą iliustruojančiam pavyzdžiui, – Guggenheimo muziejaus idėja atrodo ganėtinai neįgyvendinama ir pernelyg griozdiška lietuviškajam mentalitetui.
