Laikraštis puikiai išsilaikė ir bus demonstruojamas vietos muziejuje, kur iki šiol lankytojai galėjo pamatyti tik šio savaitraščio kopijas.
Laiptai, kuriais dažnai kopia evangelikų liuteronų bendruomenės pirmininkė Vanda, veda į senos klebonijos palėpę.
Moteris su pagalbininkėmis tvarkydamos per šimtmetį skaičiuojančią palėpę, rado unikalią, praėjusio amžiaus pradžioje Žemaičių Naumiestyje, Šilutės rajone leisto žurnalo kolekciją. Išskirtiniai leidiniai lyg niekur nieko šimtą metų pragulėjo šioje dėžėje.
„Niekuo neišsiskirianti medinė dėžė, tokia, kokia buvo tuo metu“, – sako evangelikų liuteronų bendruomenės pirmininkė Vanda Marozienė.
1911-aisiais pradėtas leisti savaitraštis „Svečias“. Tai vienas pirmųjų Žemaitijoje išleistų laikraščių lietuvių kalba. Šių kraštų šviesuolio, blaivininko, liuteronų kantoriaus, tai yra choro vadovo, Frydriko Megniaus leistus originalius savaitraščio egzempliorius vartantis istorikas vis dar negali patikėti tokiu radiniu.
„Pradžioje jį spausdino Tilžėje spaustuvėje. Tačiau supratęs, kad čia ko gero yra brangu, 1911-likti metai, sudėtingas vežiojimas ir vėl gi, kaime gi buvo, tai įsigijo spausdinimo mašiną. Ir spaudė čia. Pats rašė, pats rinko, ir leido apie 600 egzempliorių“, – pasakoja istorikas Saulius Sodonis.
Tiesa, nors leidinys buvo skirtas šio krašto evangelikams, o jį ir spausdino gotišku šriftu, savaitraštį godžiai skaitė ar net prenumeravo ir vietos žemaičiai. Laikraštis iš tuomet carinės Rusijos okupuotos Lietuvos paslapčia per sieną keliaudavo ir į Mažąją Lietuvą, Rytprūsius.
„Šitame laikraštėlyje Frydrikas Megnius švietė žmones. Dėjo dievo žodį, pasakojo gražius atsitikimus, jis įdėdavo netaisyklingus žodžius, sakydavo kaip tai reikia rašyti. Žodžiu, jis buvo švietėjas“, – teigia S. Sodonis.
Dabar savaitraštį galės pamatyti visi norintys. Leidinio kolekcija bus eksponuojama Žemaičių Naumiesčio muziejuje. Iki šiol čia gulėjo tik šio laikraščio kopijos. Beje, muziejuje atsidurs ir savaitraščio leidėjo daiktai. Juos taip pat atrado senos klebonijos palėpę sutvarkiusios moterys.
„Plotkom kepti. Va, va. Irgi radome ant aukšto. Irgi radome ant aukšto. Plotkelėm kepti“, – kalbėjo V. Marozienė.
Vis dėlto nei šio įrankio kalėdaičiams kepti, nei unikalaus savaitraščio niekas galėjo taip ir nerasti. Senąją kleboniją su visa palėpe dalis parapijiečių siūlė sulyginti su žeme, tačiau po ilgų diskusijų pastatas liko stovėti.
„Man tai asmeniškai yra simbolis, kaip kartais pamirštant istorinius dalykus žmonės gali priimti labai kvailus ir neadekvačius sprendimus. Buvo norėta ir nugriauti ir mažinti pastatą ir jį iš viso ištrinti. Bet aš dėkoju Dievui, kad atsirado žmonės, kad atsirado ta mintis, kad reikia pastatą tą atnaujinti“, – sako Evangelikų liuteronų kunigas Valdas Miliauskas.
Tad panašu, kad iš šios istorijos gali pasimokyti kiekvienas turintis palėpę ar rūsį. Visai ne pro šalį juos kartais iš pagrindų susitvarkyti, juk maža ką galima aptikti tarp senų, dulkančių ir atrodo, nebereikalingų daiktų.
