Netikėta žinomo žmogaus savižudybė prieš kelias dienas sukrėtė visą šalį. Lietuvos visuomenė nuo vienos skaudžiausių savo rykščių anksčiau į šalį sukdavusi akis, staiga atsigręžė į ją veidu.
Kai visa šalis ieško atsakymo į klausimą, kodėl toks jaunas talentingas vyras kaip televizijos bei radijo laidų vedėjas Aurimas Dautartas pakėlė prieš save ranką, daugeliui grįžta prisiminimai ir apie kitus tokį kelią pasirinkusiuosius.
Statistika skaudi
Pasuko į mišką ir ten užsinėrė kilpą, iššoko pro daugiaaukščio langą, metėsi po traukiniu, prigėrė vaistų... Tokių tragiškų įvykių statistika žiauri: Lietuvoje į nebūtį kasmet savo noru žengia apie tūkstantį žmonių.
Panevėžys taip pat turi savo skaudžiąją statistiką. Apskrities vyriausiojo policijos komisariato vyresniosios specialistės Reginos Bučinskienės pateiktais duomenimis, per pastaruosius metus didžiausias savižudžių skaičius mieste užfiksuotas pernai – 2010-aisiais, išaugęs iki 2001-aisiais buvusio lygio. Tada mieste nusižudė 44 žmonės.
Pernai mirtį savo noru pasirinko 42 panevėžiečiai, iš jų 27 vyrai, 15 moterų.
Rajone skausmo būta kiek mažiau – per metus pasitraukė 14 žmonių. 11 vyrų ir 3 moterys.
Ieško pagalbos
Ar visais šiais atvejais buvo bent viena galimybė pakeisti lemtį, sustabdyti išeinantį žmogų? Tikriausiai. Bet artimieji negalėjo, nesuprato ar nenorėjo suprasti, o durų, už kurių galima susitikti su padėti galinčiu specialistu, žmogus taip ir nepravėrė.
Prieš keletą dienų lankantis Panevėžio psichikos sveikatos centre akys užkliuvo už prie registratūros langelio mindžikuojančios vidutinio amžiaus moters. Tik sulaukusi, kol arti žmonių nebebuvo, moteriškė nedrąsiai kreipėsi į registratūroje buvusią darbuotoją: „Ar galiu užregistruoti vyrą į konsultaciją pas psichologą?“ Ir tik išgirdusi teigiamą atsakymą tapo atviresnė, prisipažino, jog abejoja, ar pavyks prikalbėti vyrą ateiti, nors pažadą jis jau buvo davęs.
Moteris pasakojo, kad pastaruoju metu vyras tapęs keistas, nervingas, užsidaręs savyje. „Kad tik sau ko nepasidarytų...“ – nerimavo panevėžietė. Registratūroje jai paaiškino: jeigu vieną kartą sutuoktinis nesutiks eiti, gal kitą kartą pavyks prikalbėti. Tačiau be dėmesio jo nereikėtų palikti, specialisto konsultacija, atrodo, būtina.
Atstumas trumpėja
Psichikos sveikatos centro vadovė gydytoja psichiatrė Violeta Šimanauskaitė tikina, kad kelias nuo dvasines kančias kenčiančio žmogaus iki jam padėti galinčio specialisto trumpėja. Laimė, žmonės jau ir patys pradeda suprasti, jog psichologų, psichiatrų, psichoterapeutų konsultacijos nėra jokia gėda, kad lankymasis jų kabinetuose nereiškia sirgimo sunkia liga.
„Kartais žmogui užtenka socialinio darbuotojo pagalbos, konsultacijos, ir padėtis keičiasi į gera, – sako V. Šimanauskaitė. – Mūsų centre dirbantys socialiniai darbuotojai turi pakankamai žinių, įgūdžių ir kai kada gali puikiai pagelbėti.“
Ties riba atsidūrusiems žmonėms, pasak psichiatrės, dažnai nereikia net vaistų – siela gali būti gydoma ir be tabletės: užtenka pokalbio, patarimo. Nors naujų, veiksmingų medikamentų dabar yra labai daug ir jie tikrai praverčia daugeliui.
Gydytoja psichiatrė negali pasakyti, kokio amžiaus, socialinės padėties žmonės dažniau veria Psichikos sveikatos centro duris, nes tokia statistika nevedama. Tačiau kelią į centrą, anot V. Šimanauskaitės, randa ir jauni, ir vyresni.
Neretai šeimos gydytojų ar tėvų paskatinti kreipiasi ir paaugliai. Jie į gyvenimo kelyje pasitaikančias problemas reaguoja ypač skaudžiai: nelaiminga meilė, nesutarimai su bendraamžiais, konfliktai šeimoje kartais sukrečia iki sielos gelmių. Be specialistų pagalbos tokios žaizdos gali būti neužgydomos.
Išmušti iš vėžių
Gydytojos V. Šimanauskaitės tikinimu, siuntimų Psichikos sveikatos centre nereikalaujama: jeigu žmogui blogai, jokių kliūčių patekti pas specialistą nedaroma.
„Esame pirminio lygio paslaugas teikianti įstaiga, – aiškina psichiatrė. – Gal ne visada žmogus tą pačią minutę, kai užsuks, paklius į specialisto kabinetą, pirmiausia teks registratūroje užsiregistruoti, paskui gali tekti palūkėti, jeigu priimamas kitas pacientas... Bet pagalbos ranka bus ištiesta.“
Iš normalaus gyvenimo vėžių išmuštų žmonių pastaruoju metu itin daug. O problemoms gilėjant, nesiimant jų spręsti, gali rastis ir pavojingos mintys apie pasitraukimą. Laiku suteikta pagalba padėtų išsaugoti ne vieną gyvybę. Pagalba kenčiantiesiems teikiama ir telefonu. Nuolat skelbiami psichologinės pagalbos telefonai vaikams, paaugliams, jaunimui, siūloma skambinti bet kuriuo paros metu.
Veiksmingą pagalbą gali suteikti ir patys į juodą neviltį puolusio žmogaus artimieji. Tik tie, kurie arti, šalia, geriausiai mato, kas darosi su žmogumi. Ir, dažniausiai, tik artimieji gali bloginti ar gerinti situaciją.
Tik jie pirmi pastebi, kad žmogaus sieloje prasideda perversmas, kad jam darosi vis blogiau. Ir jeigu teisingai sureaguojama, padėtį dar galima pakeisti.
V. Šimanauskaitė atkreipia dėmesį, kad reikėtų sunerimti pastebėjus, jog žmogus tapo užsidaręs, mažiau bendrauja, pradeda kalbėti ir svarstyti apie gyvenimo prasmę, jo reikalingumą.
„Kai prasitaria, tarsi netyčia, kad geriausia gal būtų nusižudyti, to nereikėtų praleisti pro ausis. Tai iš tikrųjų iš pasąmonės gelmių išplaukiantis pagalbos šauksmas“, – pasakoja gydytoja psichiatrė. Ji sutinka, kad nėra paprasta surasti tuos pačius tikriausius žodžius, tinkamai elgtis, norint padėti artimajam atsikratyti įkyrios minties. Būtina jį įkalbėti nueiti pas specialistą.
Moteris, kurią matėme prie registratūros, pasak gydytojos, pasielgė labai teisingai, ji savo vyrui veikiausiai padės.
„Tik nereikia manyti, kad grasinimai nusižudyti sakomi tyčia. Neva tas, kuris kalba, to tikrai nedarys, jis tik gąsdina. Jeigu žmogus jau pradėjo kalbėti, pavojus didelis“, – perspėja psichiatrė.
Pavojingas ir žmogaus nugrimzdimas į alkoholį. Dažnai į neviltį patekę žmonės svaiginimosi griebiasi kaip vaisto, nesąmoningai atsiskleisdami, kad jiems labai blogai.
Laukia permainų
Į Psichikos sveikatos centrą ateinama ir su siuntimais. Dažnai pirmuosius pavojaus signalus pamato šeimos gydytojai ir, norėdami, kad ligoniui būtų suteikta kvalifikuota pagalba, siunčia jį konsultuotis pas specialistą.
Neretai, kaip minėta, rašomi siuntimai paaugliams, kurie patys nesiryžta prašyti pagalbos, o tėvai ar šeimos gydytojas mato, jog ji reikalinga.
Konsultacijų poliklinikoje taip pat dirba vaikų psichiatras, pas jį patekti galima tik su siuntimu. Pas suaugusiųjų psichiatrą neregistruojama, specialistas priima tik su Konsultacijų poliklinikos gydytojų siuntimais.
Psichikos sveikatos centro vadovė V. Šimanauskaitė viliasi, kad savižudybių netrukus turėtų pradėti mažėti. Mat jų statistika, deja, daug kuo priklauso ir nuo ekonominės šalies situacijos. „Jeigu pradės atsirasti darbo vietų, pagerės šeimų materialinė padėtis, mažės ir savižudybių“, – įsitikinusi gydytoja.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
