Kviečia aukoti
VšĮ „Mes Darom“ ir VšĮ Žaliosios politikos institutas suvienys pajėgas kilniam tikslui palyginti nedideliame, tačiau visų lietuvių ypač pamėgtame Lietuvos plotelyje. „Mes Darom“ direktorė Roberta Ažukaitė pasidžiaugė, kad šia bendradarbiavimo sutartimi organizacijos sujungs savo patirtį visuomeninėje, savanoriškoje veikloje, žinias ir ekspertinę nuomonę aplinkosaugos srityje. Nauja visuomenininkų bendradarbiavimo sutartis padės įgyvendinti aplinkai ir visuomenei naudingas iniciatyvas, ieškoti ekologinių nelaimių Lietuvoje sprendimų.
Pašnekovės teigimu, prie iniciatyvos prisijungiantis Žaliosios politikos institutas projektui įgyvendinti sutelks miškininkystės srities Lietuvos bei užsienio mokslininkus, kurie padės atkurti gaisro metu išdegusią teritoriją. „Džiaugiuosi, kad ne tik mes neabejingi tokiai skaudžiai ekologinei nelaimei. Iniciatyva „Išsaugokime Neringą“ kviečia visas socialiai atsakingas įmones bei sąmoningus žmones aukoti lėšas gaisro suniokoto miško ir teritorijos sutvarkymui. Taip didinant aplinkosauginį visuomenės sąmoningumą ir pilietinį vieningumą, kartu galima nuveikti labai prasmingą darbą ir išsaugoti unikalią Neringos gamtą bei ištaisyti daugybę žalos padariusio gaisro pasekmes“, – sakė R.Ažukaitė.
Atkurs kraštovaizdį
Žaliosios politikos institutui vadovaujantis Remigijus Lapinskas pastebėjo, kad šis bendradarbiavimas – retas atvejis, kai kelios pelno nesiekiančios organizacijos vienijasi, siekdamos sujungti pajėgas bei įdirbį, kartu spręsti ganėtinai dideles ekologines problemas. Pasak jo, šiam kilniam tikslui susivienijusios organizacijos puikiai viena kitą papildo, o tai padės įgyvendinti bendrus siekius. Žaliosios politikos instituto stiprybė, pasak jo prezidento, yra mokslinė bazė, kompetentingų ekspertų tinklas bei aktyvi veikla, susijusi su darnia plėtra, žaliosiomis inovacijomis bei sprendimų skatinimu ir plėtra Lietuvoje.
„Žaliosios politikos instituto kvietimu prie iniciatyvos prisijungiantis Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Miškų institutas, pasitelkdamas kolegas, užsienio mokslininkus, turinčius patirties atkuriant išdegusius miškus, įvertins Neringos miško degimvietės būklę, dirvožemį, kitus svarbius aspektus bei pateiks rekomendacijų dėl miško atkūrimo apimties, būdų, metodų. Taip bus rasti geriausi būdai sutvarkyti išdegusio miško teritoriją, atkurti kraštovaizdį, sudaryti palankias sąlygas biologinei įvairovei didinti, pašalinti priežastis, galinčias sukelti tokių nelaimių“, – sakė R.Lapinskas. Prie iniciatyvos partnerystės principu bus kviečiama prisijungti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, UNESCO bei Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija.
Optimizmu netryško
Neringos miesto savivaldybės meras Darius Jasaitis, paklaustas, kaip sekasi tvarkytis sudegus kalnapušėmis, neslėpė nusivylimo, kad pardavimo procesas stringa dėl skaičiavimų, kiek sudegusiame miške yra likę medienos. Pasak mero, susidurta su teisiniais niuansais. „Kalnapušių pardavimas vyksta kubais, bet nėra jokių teisinių apibrėžimų, tad dabar vyksta tyrimai, specialistai matuoja, pjauna dalį kalnapušių, mat negali skelbti viešųjų pirkimų nežinodami, ką parduoda, – sakė D.Jasaitis. – Medienos vienose vietose yra daugiau, kitose – mažiau.“
Šiuo metu kuriama formulė, pagal kurią bus įvertinta nesudegusi mediena. „Tik tada (apskaičiavus – red. past.) bus rengiamas aukcionas, pradėtos pjauti pušys“, – pasakojo Neringos vadovas. Paklaustas, ar po dvejų trijų metų išdegusiame miško plote jau bus galima tikėtis jaunuolyno, to užtikrinti negalėjo.
Mokslininkų vaidmuo
Žaliosios politikos instituto prezidentas „Valstiečių laikraštį“ patikino, kad pirmiausia bus siekiama ištirti gaisravietę. Pasak jo, projekto tikslas – parengti teisingą gaisravietės atkūrimo planą. „Vienas iš esminių dalykų – įvertinti esamą būklę, kiek giliai ir kaip plačiai gaisras pažeidė esamą dirvožemį ir kokiosto pasekmės aplinkai“, – sakė R.Lapinskas.
Prie projekto prisidedančio Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Miškų instituto direktoriaus Mariaus Aleinikovo teigimu, pasitelkus mokslininkus ketinama išanalizuoti, kaip geriausia sutvarkyti šią teritoriją: kiek jos apželdinti, kokie medžiai turėtų augti Neringoje. Po ankstesnio Neringos gaisro mokslininkams nebuvo palikta nė mažiausio lopinėlio išdegusio miško, kad būtų ištirtos jo pasekmės. Taip ir liko neaišku, kaip, pavyzdžiui, gamta pati „tvarkytųsi“ gaisravietėje, nesikišant žmogui.
Pasak M.Aleinikovo, turi būti svarstomas natūralaus degusių kalnapušių sunykimo variantas bent nedidelėje teritorijoje moksliniais tikslais. „Dėl atsodinimo, kaip žinote, Miškų įstatyme yra nuostata, kad ten, kur buvo miškas, jis turi būti atkurtas. Gaisro nuniokotą vietą atsodinti reikia per trejus metus. Per šį laikotarpį bandysime viską atsodinti, tačiau prašysime nedidelio lopinėlio moksliniams tyrimams“, – pasakojo Miškų instituto vadovas.
Kalnapušių nebus
„Valstiečių laikraštis“ teiravosi, kokių rūšių medžiai bus sodinami išdegusiuose Neringos plotuose. M.Aleinikovas garantavo, kad itin degios kalninės pušys tikrai nebus sodinamos. „Dėl medžių rūšių parinkimo bus atliekama ekspertizė. Greičiausiai bus sodinamos paprastosios pušys, vietomis – beržai“, – sakė Miškų instituto direktorius.
Kalnapušės šią vasarą degė Karaliaučiaus sričiai priklausančioje Kurčių nerijos dalyje, vos už 10 km nuo Lietuvos ir Rusijos sienos, netoli Pilkopos gyvenvietės. Liepos 23 d. kilęs gaisras buvo operatyviai užgesintas, tad pasiglemžė palyginti nedaug (apie 15 ha) miško. M.Aleinikovo teigimu, kaimyninės šalies Kuršių nerijos ruožas yra mažiau apaugęs mišku, todėl gaisrą suvaldyti buvo lengviau, o ir nuostoliai menkesni.
„Valstiečių laikraštis“ primena, kad gaisras šiaurinėje Kuršių nerijos dalyje, Klaipėdos miestui priklausančioje Smiltynėje, įvyko šių metų balandžio 25 d. Nors ekstremali situacija buvo greitai suvaldyta, per gaisrą žmonės nenukentėjo, patirta didelių nuostolių – išdegė apie 130 ha medynų, kuriems sutvarkyti ir atsodinti prireiks mažiausiai 3 metų. Žala gamtai dėl išdegusių kalnapušių – per 46 mln. litų. Tai ne pirmas kartas, kai šioje vietoje kyla gaisras. Didžiulis gaisras Smiltynėje kilo 2006 m. gegužę. Tada ugnis buvo užgesinta tik po 5 dienų. Per tą laiką išdegė net 236 ha miško.
Komentaras
Neringos miškus galėtų išgelbėti kormoranai
Andrejus Gaidamavičius, gamtos apsaugos organizacijos „Baltijos vilkas“ steigėjas
Kuršių nerija tokia jautri gaisrams dėl čia vyraujančių pušų monokultūrų. Jei po truputį atkursime lapuočių miškus, gaisrų Kuršių nerijoje išvengsime. Be to, reikia labiau saugoti kormoranus ir nelaikyti jų kenkėjais, nes būtent jie gali padėti atkurti lapuočių miškus – tikrąją Kuršių neriją.
Kalnines pušis Lietuvoje reikėtų po truputį šalinti. Per 10 m. numatyta jas kirsti ne tik todėl, kad jos yra kaip parakas, degančios kelia pavojų miškams ir žmonėms, bet ir todėl, kad tai – svetimžemė rūšis. Kiekviena valstybė laikosi politikos, kad svetimžemių rūšių augalai neturi augti natūralioje gamtoje: jie gali būti parkuose tik kaip dekoratyviniai želdiniai.
Anksčiau Lietuvoje ugnis pleškėdavo kur kas mažesniuose plotuose, nes jie nebuvo monokultūriniai: vyraudavo skirtingų amžių ir rūšių medžiai, ne tik pušynai ar beržynai. Miško mišrumas neleisdavo gaisrui įsiplieksti į didesnius plotus. Dabar Lietuvoje sodiname vienarūšius, vienaamžius miškus, užauginame monokultūras, kurios neatsparios gaisrams ir kitoms stichijoms: vėjolaužoms, vėjovartoms, sniegui, kenkėjams. Kai auga vienodi medžiai, kur kas lengviau plisti ligoms.
Pirmykščiai miškai, augę Kuršių nerijoje, buvo lapuočių, daugiausia ąžuolynai. Kai tuos ąžuolus XIX a. iškirto pirkliai, prasidėjo milžiniškas smėlynų pustymas, vėjo erozija, todėl ir buvo palaidoti kaimai. Tam sustabdyti buvo sodinamos kalninės pušaitės, nes tik jos vienintelės galėjo augti pustomose kopose. Net ir mūsų tikroji pušis gryname smėlyje neauga, jai reikia bent kiek dirvožemio. Kalninės pušys mažiau reiklios dirvožemiui, todėl buvo panaudotos kopoms saugoti, tačiau ši funkcija jau seniai atlikta, tad kalninės pušys nereikalingos. Netoli Juodkrantės gyvenantys kormoranai atkuria pirmykščius miškus, nes būtent jų patręštoje žemėje pradeda augti ąžuoliukai. Toje vietoje, kur dabar išdžiūvę pušynai, stiebiasi lapuočiai. Jei norime, kad Kuršių nerija mažiau degtų, reikia labiau saugoti kormoranus, o ne laikyti juos kenkėjais. Būtent lapuočių miškai yra tikrieji, kurie turėtų egzistuoti Kuršių nerijoje, bet kormoranams nepatręšus tų smėlynų, žinoma, nieko panašaus nebūtų įmanoma atkurti.
