Danutė Anužytė, patyrusi visus tremtinio vargus, skausmingiausiai prisimena ne juos, o pažeminimą, kurį teko ištverti grįžus į Tėvynę.Danutės Anužytės gyvenime džiaugsmingiausias momentas buvo ne jos vestuvės ar kūdikio gimimas.
Ji pajuto didžiausią laimę tada, kai 1990 metų kovo 11 dieną televizoriaus ekrane išvydo nuo sienos nuimamą sovietinės Lietuvos herbą. Nuo to momento ji, kaip ir kiti tremtiniai, išėjo iš savotiško dvasinio pogrindžio. „Lyg kokį betono gabalą man būtų kas nuo pečių nuėmęs“, – prisimena moteris.
Bibliotekoje – trisdešimt metų
Danutė dirba Vilniaus specialiosios mokyklos „Rasa“ bibliotekoje. Atsidūrė ji čia prieš trisdešimt metų – pavargusi nuo gyvenimo ir paliegusi nuo cheminių medžiagų, su kuriomis teko dirbti iki tol. Iš pradžių prašėsi dirbti nors į valgyk lą, nes nesijautė pakankamai gerai mokanti lietuvių kalbą, nedrįso net svajoti apie darbą bibliotekoje. Tačiau atsirado puikių žmonių, kurie užjautė kartaus likimo nuvargintą moterį. Juk ji ne tik sirgo, ji viena buvo atsakinga už du savo vaikus, nes vyras kiekvieną dieną pareidavo girtas. „Jei ne tas pažeminimas tremtyje, gal aš būčiau kitaip savo likimą kūrusi, geriau už savo laimę kovojusi, gal ir už tokio vyro nebūčiau ištekėjusi“, – prisimena Danutė. Direktorė pasiūlė: eik, Danute, į biblioteką, išmoksi tu tos kalbos, juk ne šventieji puodus lipdo. Ir Danutė išmoko. Taip gerai išmoko, kad net knygą parašė. Danutė myli savo darbą ir tuos ligoniukus vaikus, kurie čia mokosi (jie turi psichikos negalę).
Važiuok, iš kur atvažiavai
Danutei buvo keturiolika, kai ji grįžo iš Sibiro. 1957 metais, po Stalino mirties, pirmiausia nepilnamečiams buvo leista sugrįžti į Tėvynę. Viena, be tėvelio ir mamos, ji stovėjo Vilniaus geležinkelio stotyje, laikydama rankose didžiulį medinį lagaminą. Apsigyveno pas dėdę, o mokytis nuėjo į rusišką mokyklą, nes ten, Sibire, rašyti lietuviškai nebuvo išmokusi. Tada ir prasidėjo mergaitės vargai. Ją visur žemino, niekino, vis pabrėždavo, kad ji – liaudies priešė. Niekur negalėjo prisiregistruoti. Kiek varstė valdininkų kabinetų duris, kiek prašė – nepavyko. Kartą mažas storas valdininkėlis atsistojęs nuo savo didžiulės kėdės, priėjo prie Danutės ir, paėmęs ją už pečių, apsuko: „Iš kur atvažiavai, ten ir važiuok“, – pasakė ir stumtelėjo pro duris.
Daugelis grįžusiųjų iš Sibiro, taip ir neradę čia vietos, iš tiesų atgal išvažiavo. Tačiau Danutei šiaip taip pavyko prisiregistruoti, pažįstami padėjo. Juk be to tada nebuvo galima nieko – nei studijuoti, nei įsidarbinti, nei ištekėti. Ilgus metus moteris jautė pažeminimą. O svarbiausia – niekam nė žodeliu negalėjo apie savo skausmą net prasižioti.
Išsiliejo popieriuje
Tremtiniai pradėjo rinktis į susitikimus, jau buvo galima kalbėti, pasakoti, guostis. Ilgus metus slėptas skausmas pradėjo rimti. Juk žmogui labai svarbu išsakyti tai, kas slegia širdį. Skausmas neatslūgsta tol, kol jo nenusimeti lyg sunkios kup rinės.
Danutė tuose tremtinių susirinkimuose paprastai surašinėdavo dalyvaujančiuosius. Klausinėdavo ir apie jų artimuosius, surašydavo ir tuos, kurie Sibiro platybėse galvas padėjo. Taip ji sužinojo daugybę skaudžių istorijų. Ir štai vieną dieną, susirgusi ir dėl to sėdėdama namie, Danutė paėmė popieriaus lapą. Mintys liejosi lyg vanduo, žodžiai taip veržėsi, kad ji nespėjo jų rašyti. Staiga vaizduotėje iškilo vandeningosios Sibiro upės – Mina ir Mana, uolėti pakrančių kalnai, plukdomi rąstai. Ji pamatė, kaip nuo kalno ridenami didžiuliai medžiai, vienas storas rąstas pagriebia per arti stovėjusios moters sijoną, ir ši kartu su juo nudarda į šaltą sraunų vandenį. Ji matė viską taip ryškiai, lyg didžiuliame ekrane žiūrėtų savo gyvenimo fi lmą: rudus rąstinius namus, barakus, kuriuose gyveno lietuvių tremtinių šeimos, gėlių darželius, kuriuos moterys augindavo, įvairiaspalvius žolynus, kuriais būdavo nukaišomi šventųjų paveikslėliai gegužinių pamaldų metu. Ji net išgirdo dainas, kurios plaukdavo, atsimušdamos į atšiaurius uolėtus kalnus ir pakilusios virš jų skrisdavo į Lietuvą.
„Tas Tėvynės ilgesys buvo toks skausmingas, jį jautėme net ir mes, vaikai, nors vaikams Sibire nebuvo taip sunku. Suaugusieji labai sunkiai dirbo, jie buvo atsakingi už mus, o mes – juk jaunystė ir vaikystė, kur bebūtum, vis tiek yra nepakartojamai žavi.“
Danutė rašė, visą pasaulį užmiršusi. Net Kūčių švęsti su šeima neišvažiavo. Jos duktė, priėjusi prie rašomojo stalo ir padavusi mamai puodelį arbatos, paklausdavo: „Mama, ar tu jau čia, ar vis dar Sibire?“
Liko tik dvasinė Tėviškė
Danutė puikiai suprato, kad sovietmečiu į tėviškę Panevėžio rajone, į jos mylimą Ustronę, grįžti nepavyks. Niekas jos ten nelaukia, ten gyvena svetimi. Iš ten ją su mama ir seneliu išvežė pikti rusiškai kalbantys žmonės 1948 metų gegužę. Tačiau kai vėl sugrįžo nepriklausomybė ir žmonės pradėjo atgauti savo tėvų namus, Danutei sužibo viltis – gal dabar ji bent savo vaikams Tėviškę galės grąžinti? Tačiau nepavyko. Danutės pusseserė suskubo atsiimti ir įsiteisinti ne tik savo trobos pusę, bet ir tą, kuri turėjo priklausyti Danutei. Bylinėtis teisme buvo galima, bet negi bylinėsiesi su pussesere, kuri sunkiai serga? Kai ši mirė, Danutė tikėjosi, kad bent jos duktė atiduos dalį, bet šioji pasakė: „Tavo čia nieko nėra.“
„Tačiau aš turiu Tėviškę, ir to, ką turiu, niekas iš manęs atimti negali, – su ašaromis akyse kalba Danutė. – Man liko dvasinė Tėviškė.“
Danutė prisimena, kaip ji, šešerių metukų mergytė, sužinojusi, kad gali ateiti rusai jų išvežti, skubėjo paslėpti savo lėlių. Kai vėlai vakare jie atėjo, Danutė norėjo nubėgti į kitą kambarį pasiimti naujo portfelio (juk rudenį buvo susiruošusi į pirmąją klasę), bet ją sulaikė žmogus, apsiavęs juodais auliniais batais. Įrėmė šautuvo vamzdį į jos mažutę širdelę ir pasakė: „Stoi, kuda idioš.“ Ir taip laikė tol, kol mama ir senelis susikrovė daiktus. O paskui Danutė labai ilgai važiavo tamsiame traukinio vagone – be langų, be suolų, tik mažą plyšelį tarp lentų jai peiliuku praplatino senelis – kad galėtų oro įkvėpti ir į medžius pasižiūrėti. Vagone žmonės dejavo, verkė, dalijosi duona. Baisiausia Danutei buvo, kai juos visus, traukinio keleivius, nuvarydavo po traukiniu atlikti gamtinių reikalų. Neleido į miškelį, kad neišsibėgiotų, liepė po traukiniu lįsti. Iki šiol jai baisūs tie juodi pabėgiai.
Senelio palaikų neparsivežė
Kai tik tapo įmanoma, 1990 metų vasarą Danutė su savo dukra išsiruošė į Sibirą parsivežti senelio palaikų. Jos senelio kūnas liko ten, prie Minos, jau 1951 metais atgulęs kapinių kalnelio papėdėje. Tačiau nuvykusi Danutė palaikų nerado – kapinaitės buvo pilnos naujų kapų, o medinis kryžius, kurį kažkada pastatė jos su mama, supuvęs. Taigi, į Lietuvą grįžo tik senelio dvasia. Už ją ir mirusią mamą ji ateina pasimelsti į Vilniaus Rokantiškių kapines Lietuvoje.
Lietuvoje gyventi gera
Danutei žmonės yra geri. Ji sako: kaip šauksi, taip atsišauks. Jeigu pats būsi geras, ir su tavimi kiti gerai elgsis. „Šiuo metu visur jaučiu gerą aplinką. Aišku, labai daug yra degradavusių žmonių, alkoholikų. Yra ir daug pasyvių žmonių, dėl to tikrai mums turėtų būti gėda. Kad ir tie rinkimai – net Prezidentui V.Adamkui širdį skauda. Žinoma, kad gėda – nebalsavome, paskutiniai likome. Negalima taip, reikėtų daugiau mąstyti. Reikia orientuotis ir spaudoje. Laikraščiai rašo labai įvairiai, bet reikia mąstyti patiems, ir nesunku bus pasirinkti. Vardan tos Lietuvos kartais reikia daug ką paaukoti.“
Meilė Jančorienė
