„Kai vėjas pučia iš vakarų, taip ir neša — arba tiesiai į Gruzdžius, arba į Dargaičių kaimo pusę. Langų neatidarysi — vemti verčia. Vasarą esi priverstas miegoti užsidaręs langus, dusti. Smirdi labai bjauriai, surūgusiu mėšlu,“ — sako buvęs Gruzdžių vidurinės mokyklos direktorius, dabar pensininkas Stanislovas Pakštys.
Gruzdžių miestelio ir aplinkinių vietovių gyventojus periodiškai kamuoja bjauri smarvė, kurią vėjas atneša iš netoliese esančio ūkininko Kęstučio Juščiaus ūkio, auginančio pievagrybius, jais prekiaujančio ir eksportuojančio. Gruzdiškiai įmonę vadina grybynu.
Prieš dvylika metų Gruzdžių bendruomenės susirinkime buvo pritarta verslininkų siūlymui už vieno kilometro nuo miestelio steigti pievagrybių ūkį.
Pasak S. Pakščio, žmonės įvertino tai, kad bus sukurta naujų darbo vietų. Bet tuomet neįtarę, kad bus priversti gyventi smarvėje.
Šiuo metu grybyne dirba apie pusantro šimto Gruzdžių, Šakynos ir aplinkinių kaimų gyventojų. Įmonės filialai veikia Širvintose, naujas filialas statomas Joniškio rajone, įmonė yra analogiškos įmonės Lenkijoje akcininkė.
Gyventojai girdėjo, kad gruodžio mėnesį grybų auginimas iš Gruzdžių bus perkeltas už dešimties kilometrų, į naujai statomą kompleksą. Senajame fabrike prie Gruzdžių liks tiktai komposto gamyba, kuri ir šiuo metu fabrike yra dominuojanti.
„Čia beliks tiktai smarvės gamyba. Darbininkai pasakoja, kad tame paukščių mėšle būna visko, net supuvusių vištų ir viščiukų,“ — sako kitas Gruzdžių gyventojas Vytautas Žaglinskas.
Kad yra priversti uostyti smarvę, gyventojai skundėsi seniūnijai. Kreipėsi į fabriko vadovybę. Bet situacija nesikeičia.
Gruzdiškiai svarsto: jei verslininkai „panaikinti smarvės“ nesugeba, gal tuomet turėtų mokėti gyventojams kompensacijas? Girdėję, jog tokia tvarka kitose Europos šalyse yra.
Įtaria „parūpinus“ blusų
Pro aštuoniasdešimt dvejų metų Prano Vaubšo namų langus matyti grybų įmonė. Užsukame į gruzdiškio kiemą.
„Vakar smarvė buvo baisiausia, net gėriau vaistus nuo skrandžio. Pradėjo pykinti, valgyti negalėjau. Kodėl turiu kentėti, lai jie užtaiso, kad nesmirdėtų. Sveikatos tai tikrai nepriduoda,“ — Pranas užsimena netgi žadėjęs duoti įmonę į teismą. Prieš dvejus metus mirė jo žmona, kuri sirgo cukriniu diabetu. Moteris smarvės visiškai nepakęsdavo, tomis dienomis jausdavosi ypač blogai.
Netikėtai P. Vaubšas priduria: esą šiemet su smarve iš grybyno atkeliavo ir blusos. „Tokios maželytės, kitokios negu naminės. Daug kas, kas dirba, parsineša į namus. Iš šiaudų gal?“
Dalis Gruzdžių gyventojų taikstosi su nepatogumais. Kitas fabriko pašonėje gyvenantis vyriškis nukirto: „Smirda, bet ką padarysi? Mano vaikai dirba, pinigus uždirba. O kaip kitaip grybą užauginsi?“
Įmonės galvosūkis — kvapo kilmė
Važiuojame į fabriką. Diena graži, be vėjo, oras grynas. Įvažiavę į fabriko teritoriją, užuodžiame nestiprią smarvę. Ji sklinda iš komposto gamybos cechų.
Įmonės savininko Kęstučio Juščiaus fabrike nėra — išvykęs į užsienį.
Arūnas Radzevičius, įmonės pardavimų direktorius, tikino: įmonė stengiasi, kad nemalonūs kvapai būtų pašalinti.
Ištyrus kvapų koncentraciją, paaiškėjo, kad įstatymiškai leistinas lygis neviršijamas. Prieš porą savaičių įmonėje lankėsi Šiaulių rajono aplinkos apsaugos agentūros darbuotojai, ekologinių pažeidimų nenustatyta.
Įmonės vadovai pripažįsta: įstatymiškai tartum viskas tvarkoje, bet nemalonūs kvapai — gyventojų realybė. Prieš tris savaites fabrike pastatytas aeracijos įrenginys, kuris pagal specialią technologiją sumažina kvapus. Ateityje ketinama pastatyti dar vieną tokį įrenginį. Įmonė konsultavosi su mokslininkais ekologais. Artimiausiu metu planuojama pasikviesti mokslininkų komandą, kuri ieškos kvapo kilmės priežasčių.
„Jeigu mes žinotume, iš kur tas kvapas, tuojau sutvarkytume. Nežinom. Einam, uostom — kompostas nesmirdi. O bendras kvapas — yra“, — skėsčiojo rankomis direktorius.
Jis teisinosi tuo, jog tos pačios problemos egzistuoja analogiškose įmonėse Olandijoje ir kitose užsienio šalyse. Gruzdžių įmonė stengiasi perimti iš jų kvapų šalinimo patirtį, nes, anot A. Radzevičiaus, patiems išradinėti dviratį įmonei per brangu. Jo teigimu, turi kažkas investuoti į tą reikalą, nes tyrimai ir bandomieji įrengimai kainuotų ne vieną milijoną litų.
Paprašytas palydėti į komposto gamybos cechą, direktorius nepatarė ten eiti — tektų apsišarvuoti guminiais batais, o po ekskursijos praustis vonioje.
Sigita Stonkienė
