Nuo praėjusių metų sausio įsigaliojęs Vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymas menkai tepakeitė apverktiną padėtį. Paaiškėjo, kad jam įgyvendinti nėra nei pakankamo teisinio pagrindo, nei darbuotojų, nei pinigų.
Minimali vaiko priežiūra skiriama tik tėvams sutikus. Tuomet vaikas gali lankyti dienos centrą, kuriame gauna tai, ko negali duoti šeima. Didesnių problemų turintiems vaikams skirti socializacijos centrai, į kuriuos siunčiama tik teismui leidus. Kreiptis į teismą gali savivaldybės administracijos direktorius.
Tačiau tiek dienos, tiek socializacijos centrai susiduria su milžiniškomis problemomis. „Blogiausia, kad iš mūsų centro išėjęs vaikas vėl įmetamas į tą pačią balą. Norint jam padėti, reikėtų dirbti su visa šeima“, - LŽ sakė Vilniaus vaikų socializacijos centro vadovė Vida Riaubaitė-Juknevičienė.
Ji mano, kad reikėtų perimti Lenkijos patirtį. Gretimoje valstybėje socialiniai darbuotojai lanko vaikų tėvus, padeda jiems įsidarbinti, atsikratyti priklausomybės nuo alkoholio ar narkotikų. Tuo metu Lietuvoje, pasak V.Riaubaitės-Juknevičienės, dažni kuriozai. Per pavasario atostogas vaikui neleidžiama parvykti pas tėvus, o pasibaigus buvimo centre terminui jis išsiunčiamas namo gyventi nuolat. Kol kas su šeimomis bando dirbti tik pavieniai specialistai arba savanoriai.
V.Riaubaitė-Juknevičienė teigė, kad į socializacijos centrus siunčiami ir specialių poreikių turintys vaikai, tad būnant kartu visiems sunku adaptuotis.
Atvyksta be dokumentų
Įsigaliojus minėtam įstatymui prie savivaldybių administracijų buvo įkurtos prevencinio darbo grupės. Jos ir turėtų rengti siunčiamų į socializacijos centrus vaikų dokumentus. Tačiau dažni atvejai, kai vaikas į tokį centrą patenka pateikus tik teismo nutartį. „Nežinome nei vaiko charakterio, nei įgūdžių, nei jo sveikatos būklės“, -pabrėžė V.Riaubaitė-Juknevičienė. Kartą į socializacijos centrą buvo atvežtas vaikas po apendicito operacijos, dar net neištrauktais siūlais. Atvežami ir epileptikai, ir nėščios nepilnametės.
Maksimalus vaiko buvimo socializacijos centre terminas - 3 metai. Tačiau, pasak V.Riaubaitės-Juknevičienės, dažniausiai pasitaikantis teismų sprendimas - iki pilnametystės, mat dauguma siunčiamųjų būna beveik ją pasiekę. „Tarkim, mokosi berniukas, kuriam tuoj sueis 18 metų, bet jis dešimtokas. Mokslo metų vidurys. Kur aš tą vaiką mesiu? Į gatvę?“ - klausė centro vadovė ir prisipažino nuolat pažeidinėjanti įstatymą.
Kenčia ne budelis, o auka
Lietuvos vaikų dienos centrų asociacijos prezidentė Olga Kazlienė tvirtina, kad smurtą namie patiriančiais vaikais nėra tinkamai rūpinamasi. Pasak jos, kol kas vaikų dienos centrai nelaimėjo nė vienos bylos prieš smurtautojus: artimųjų ir giminių įkalbėti ar net prigąsdinti vaikai pakeičia savo parodymus. „Įsivaizduokite, užuot iš šeimos pašalinus smurtautoją, yra pašalinamas vaikas“, - sakė O.Kazlienė. Jos manymu, Lietuvoje galėtų praversti JAV galiojanti teisinė norma - kol vyksta tyrimas, įtariamam smurtautojui neleidžiama bendrauti su artimaisiais.
Specialistai traukiasi
Kaune įsikūręs Senamiesčio vaikų dienos centras nuo pat sausio pradžios negavo nė cento, kovo mėnesį algų nebegaus ir Vilniaus socializacijos centro pedagogai. Todėl, ne paslaptis, specialistai išvyksta į užsienį arba ieško kito darbo.
Didinant algas socialiniams darbuotojams nuspręsta, kad didesnes išmokas gaus tik biudžetinių įstaigų darbuotojai. Vaikų dienos centrai - ne biudžetinės įstaigos.
Esant tokiai situacijai labiausiai nukenčia vaikai, jie nusiteikia prieš visą visuomenę. O.Kazlienė pasakojo, kad viena mergaitė jai prisipažino, jog siaubingai nekenčia visų, kurie yra sotūs, gerai apsirengę. „Patys save stumiame į nelaimę. Tie vaikučiai šiandien stovi atkišę rankutę, tačiau joje jau rytoj gali atsirasti peilis“, - perspėjo pedagogė.
Lina Vyšniauskienė
