Liaudiškoje tradicijoje su šia diena daugiausia siejami orų spėjimai.
„Ypač populiarus su šia diena siejamas orų spėjimas sako, kad tą dieną įvairūs žiemai užmiegantys gyvūnai – barsukas (ar ežys, meška) išlenda iš savo olos; jei diena saulėta, gyvūnas, pamatęs savo šešėlį, vėl lenda atgal miegoti. Tai reiškia, kad antroji žiemos pusė bus dar šaltesnė už pirmą. Jei diena apsiniaukusi – gyvūnas jau nebelenda į olą, ir tai pranašauja greitai ateisiantį pavasarį. Kartais analogiškas orų spėjimas atliekamas ir per Grabnyčias (vasario 2 d.), kurios neretai irgi buvo pavadinamos pusiaužiemiu”, – kalbėjo etnologė doc. dr. Dalia Senvaitytė.
Etnologas Libertas Klimka pasakodamas apie pusiaužiemį mini, kad žmonėms prailgdavo šaltasis pusmetis, tad jie kuo atidžiausiai stebėdavo gamtą, laukdami pirmųjų išsiilgtojo pavasario požymių. Šie, nors dar labai nedrąsūs, bet jau pastebimi sausio mėnesio pabaigoje.
„Diena jau gerokai pailgėjo, nuo saulėgrįžos šviesiojo paros laiko prisidėjo visa valanda ir devynios minutės. Tas lūžio momentas gamtoje palaipsniui tapo švente, pažymima sausio 25 dieną. Katalikai tądien mini šv. Pauliaus atsivertimą”, – kalbėjo L.Klimka.
Svarbūs šios dienos orai
Norint spėti orus, juos reiks stebėti visą dieną.
„Labai svarbūs esą ir Pusiaužiemio dienos orai. Liaudiški spėjimai sako, kad krituliai tą dieną lemia prastą javų derlių; smarkus vėjas pranašauja kažkokius sąmyšius tarp žmonių. Koks oras popiet, tokia būsianti ir antroji žiemos pusė”, – kalbėjo L.Klimka.
Dienos papročiai ir draudimai
Liaudiški papročiai pataria šią dieną žadinti gamtos gyvastį.
„Reikia papurtyti apšarmojusias obelis, pabelsti į po sniego kepurėmis snaudžiančius avilius - bitelės tada visu kamuoliu persiris ant kito korio. Per Pusiaužiemį ūkininkas turi pasižiūrėti, ar likę dar pusė pašaro gyvuliams. O šeimininkė - ar užteks rugių duonelei kasdieninei iki vasaros. Na, žinia, jeigu naminuką kaukutį ji pamalonino, pasiūdama lininius marškinėlius, skalsos ir daržinėje, ir troboje nepritrūks”, – kalbėjo L.Klimka.
Kaip ir per kitas svarbias kalendorines dienas, per pusiaužiemį būdavę įvairių draudimų.
„Nereiktų imtis tų darbų, kuriems kokie kirminai galėtų pakenkti. Antai žemaičiai neverpė ir nekaršė vilnų, antraip kandys drabužius išvarpys. Ir su kirviu nedirbdavo – dirbinio medieną kirvarpos išvagos. Dzūkai per Pusiaužiemį bulvių nevalgydavo, kad vasarą jos nekirmytų. Per Pusiaužiemį iš miško malkų nevalia vežti – vasarą į kiemą gyvačių prišliauš. Bet šie papročiai tikriausiai bus atėję iš Kirmių dienos”, – kalbėjo L.Klimka.
