Pareigos iki pirmadienio
„Man nenutiko kaip kitam, kuris vakar buvo inžinierius, šiandien kasa žemę, vakar buvo kariškis, šiandien prekiauja Gariūnuose, vakar buvo policininkas, o šiandien, norėdamas išgyventi, tarnauja banditams. Man taip susiklostė, atsitiktinai ar neatsitiktinai, kad savo profesiją pratęsiau kitoje barikados pusėje nepažeisdamas nei įstatymų, nei laužydamas savo principus. Tarybiniais laikais buvo dvi galimybės prokurorui netekti pareigų - prasigerti ir būti užkluptam su gražia svetima moterimi; jas praleidęs galėjai tikėtis važiuoti iki galo, t.y. pensijos.
Dabar prokuroro gyvenimas priklauso ne vien nuo to, kaip tu sugebi dirbti, bet ir nuo politinės situacijos bei parankumo politinėms grupuotėms. Kas šiandien teisėtvarkai daro įtaką: politikai, verslininkai ir nusikalstamas pasaulis; žiniasklaida nedaro įtakos, ji neturi savo interesų, tik gali tapti šių trijų grupuočių įrankiu. Kai teisėtvarka pasidalyta, jūs man parodykite bent vieną generalinį prokurorą, kuris būtų paskirtas be verslo ir be politikos įtakos. Tad keičiantis valdžiai suprantama, kodėl vieną ar kitą pareigūną norima išspausti iš darbo. Taip nutiko ir man.
Kur dingsta prokurorinis mąstymas? Jis tiesiog augte įauga į žmogų, tu mąstai prokuroriškai, tu kryptingai sieki rezultatų, ne paslaptis - ir karjeros rezultatų. Šie stimulai daro įtaką bet kurioje tarnyboje dirbančiam žmogui. Darbas vienoje represinėje institucijoje kompleksuoja asmenybę, riboja jos laisvę kitaip mąstyti, bet vieną dieną išgirsti, kad tavo paslaugos nebereikalingas, tavo buvimas nepageidautinas.
Prokuroriška nostalgija
Ir kas tada? Tada įvyksta lūžis. Gal jo išvengtum, jei tai būtų išėjimas susikompromitavus - nusigėrus ar permiegojus su gražia moterimi. Tokiomis akimirkomis esi verčiamas galvoti, kaip išgyventi, nors prokuroro darbo nostalgija persekioja labai įkyriai, mano atveju gal trejus metus; aš labai sunkiai išsilaisvinau iš šios nostalgijos.
Man pavyko išsivaduoti, nes ne iš karto atėjau į advokatūrą, vienu metu net teko dirbti privačiame versle, vienoje bendrovėje buvau įformintas direktoriaus pavaduotoju, bet dirbau kroviku (nešiodavau dėžes į kioskus), mat tuo metu negalėjau gauti darbo (1993-1994 m.). Paskui per atsitiktinumą ėmiau dirbti Vilniaus miesto valdybos sekretoriumi, paskui - banke, ir tas profesinis štampas pamažu nusiplovė. Antraip net neįsivaizduoju staigaus “šiandien prokuroras, rytoj advokatas” perėjimo, neįsivaizduoju, kaip būčiau galėjęs šitą lūžį išgyventi.
Neklausia, ar jis kaltas
Kaip jaučiuosi gindamas nusikaltėlius? Pats regėjau daug kraujo dirbdamas prokuroru kriminalistu, mačiau žuvusius, išžudytus vaikus, ketvirčiuotus kūdikius, sumestas į šulinį šeimas, ir, atrodo, iškart dėl gynybos jau egzistuoja psichologinė problema, barjeras. Ar dėl to atlygio, honoraro tu turi ginti būtent tą asmenį, suvokdamas, kad jis galbūt tą vaiką ketvirčiavo ir panašiai? Be abejo, šita problema būtų, bet aš ją sprendžiu labai paprastai: niekada ginamojo neklausiu, ar jis tai padarė. Niekada. Žiūriu ir jį ginu vadovaudamasis tais įrodymais, kurie yra surinkti byloje.
Nėra tobulų bylų, kad šimtu procentų būtų įrodyta žmogaus kaltė, kad nebūtų įmanoma surasti pateisinančių žmogų aplinkybių, kad nebūtų galima sukritikuoti surinktų įrodymų tiek jų gavimo teisėtumo, tiek jų vertinimo prasme. Taigi yra šis gana platus požiūris ir patirtis, ir šias problemas išsprendžiu. Juk klausdamas ginamojo, ar jis įvykdė nusikaltimą, užsidėtum psichologinį krūvį, ir įvyktų dalinis advokato susitapatinamas su ginamuoju.
Ar tai ne prokuroriškas požiūris? Ką aš tikrai iš tų struktūrų jaučiu po laiko tėkmės, pasakysiu kaip per išpažintį. Kai kada galvoju: mano bylose, kur atlikau tyrimą, buvo sušaudyti šeši. Aukščiausiasis Teismas priėmė nuosprendžius tuos žmones sušaudyti ir jiems buvo įvykdytos mirties bausmės. Kaip jausdavausi tuo metu, kai ateidavo laikas bylą siųsti į teismą!.. Visada galvodavau, ar viskas teisingai buvo padaryta, ar kas nors kur nors nepakišo man kokių įrodymų.
Dieną naktį jausdavau didelį stresą, kol teismas išnagrinėdavo bylą ir priimdavo kaltinamąjį nuosprendį. Jau išėjęs iš prokuratūros, atsimenu, atsibundu staiga naktį lovoje ir galvoju: „Juk tardytojas nepratęsė bylos termino”, o žmona sako: „Miegok, jau tavo terminas pratęstas”.
Gėlės už kalėjimą
Kur dvasinis pasitenkinimas? Dirbant prokuroru, vieną kartą nuteistojo motina atnešė gėlių. O atnešė tada, kai jos sūnus, kurio suėmimą už chuliganizmą sankcionavau aš, buvo nuvežtas į kalėjimą. Ten, pamatęs kamerų realybę, pasikeitė šimtu procentų ir net elektros kibirkštys išnyko prieš tėvus. Tai buvo vienintelis padėkos atvejis, o dirbdamas gynėju, advokatu labai dažnai jauti, kad tavo paslaugos yra reikalingos žmogui, ir jei sąžiningai dirbi, be abejo, pasieki rezultatą. Dirbant ypač svarbių bylų tardytoju, prokuratūroje buvome šešiese, atsimenu, išvažiuoju pavasarį į rajoną dirbti su byla dėl nužudymo - kai kur sniegas, kai kur kalasi rugiai iš po žemės... Grįžtu, užbaigęs bylą, per tą patį lauką - kombainas kulia javus, pusė metų praėjo... Pusė metų įtempto darbo su viena byla.
Dėkingas, kad išstūmė
Šiandien pagal tai, kaip gyvenu, esu patenkintas, kad nepraleidau savo gyvenimo vien tik būdamas prokuroru. Kad pamačiau ir kitą barikadų pusę, pamačiau žmones, jų vargus, problemas ir, turėdamas pakankamą patyrimą, pakankamą išsilavinimą, be didelio vargo savo sugebėjimus nukreipiau ginti tiems žmonėms ir jų interesams. (Paskui prašomas dar grįžau į valstybinę tarnybą, viceministru, paskui Specialiųjų tyrimų tarnybos vadovu, o dirbdamas ten, vėl užšokau ant tokio pat akmens, kai vėl tapau neparankus).
Kita vertus, tas darbas, kurį dirbau valstybinėse struktūrose, davė daug, suformavo asmenybę profesine prasme, įgijau patyrimą, kurio dirbdamas vien advokatu nebūčiau įgijęs iš atskirų bylų. To laiko nesmerkiu, didžiuojuosi, darbą prokuratūroje vertinu pozityviai. Bet vis dėlto labai gerai, kad jie mane išvarė: iki gyvenimo pabaigos būčiau likęs kompleksuotas, su antpečiais ir negalėčiau taip laisvai šnekėtis su jumis”.
Komisaro patirtis
Policijos komisaras Vilius Žilionis persikvalifikavo į advokatus po garsios ketverius metus trukusios bylos, kurioje jam teko ir nukentėjusiojo, ir kaltinamojo, ir galų gale išteisintojo vaidmuo.
Po trejų metų advokato praktikos įsidarbino bendrovėje „Gelsauga” juriskonsultu, dabar yra jos direktorius. Šis darbas jam panašesnis į pareigūno, o advokato patyrimas padeda reguliuoti santykius darbe. Visą gyvenimą dirbęs policijoje (išskyrus tą laiką, kai išėjęs iš tarnybos kiek laiko buvo kiemsargiu ir nekilnojamojo turto agentu), V.Žilionis nežino, ar vėl imsis šios praktikos, bet nesigina šitos galimybės. Advokato darbą, matyt, dėl savo idealizmo, laiko vienu sunkiausių.
Ir policijoje, ir kitur V.Žilionis vadovaujasi buvusio kolegos išmintimi: geriau valgysiu juodą duoną ir per daug to sviesto tegu nebus, bet niekas tau nepasakys, kad esi niekšas ar vagis. Per trejus metus V.Žilionis sako klientų turėjęs gana daug, bet neprasigyvenęs, nes dėl jo svieto lygintojo būdo 30 proc. klientų buvo nemokūs. Jaučiasi pakylėtas, kai, tarkime, pavyksta ištraukti moterį iš kalėjimo, įbruktą ten dėl kokių 20 litų, arba padėti šeimai, kurios vaikams gresia pražūtis.
Advokato praktikoje vadovavosi vienu iš principų - ginamasis turi pasakyti visą tiesą, nors ir supranta, kad tiesą sako toli gražu ne visi. Dirbdamas advokatu žinojo, jei laimės, viskas bus gerai, jei pralaimės, klientas visada galės priminti, kad jis - teistas advokatas. Bet šią psichologinę lygtį V.Žilionis jau išsprendęs: „Manau, kad man pasisekė, labai sekėsi gyvenime, jei tiek metų išdirbau policijoje, jei per nakties įvykį pavyko likti gyvam, jei paskui išėjęs į pensiją sugebėjau ir sugebu atsilaikyti”.
Drausminęs chuliganus, sumuštas (dėl to įvykio į teismų maratoną pakliuvęs), V.Žilionis ir šiandien nepraeina pro gulintį žmogų. Neseniai pamatė, kaip vagis pagrobė moters rankinę, pasivijo ir sulaikė. Skatina būti aktyviais piliečiais ir „Gelsaugos” darbuotojus.
Kitoje pusėje
Advokatai Juozas Gaudutis ir Vilius Žilionis - ne vieninteliai buvę represinių valstybės struktūrų darbuotojai, kurie, susiklosčius nepalankioms karjeros aplinkybėms, pakeitė barikadų pusę:
Buvęs generalinis prokuroras politikas Artūras Paulauskas taip pat kando advokato duonos.
Policijos generalinio komisaro pavaduotojo Visvaldo Račkausko biografijoje - treji metai šios praktikos.
Privati advokato praktika įrašyta ir buvusio STT vadovo Valentino Junoko, šiuo metu dėstytojaujančio Mykolo Romerio universitete, dosjė.
Advokatu tapo ir buvęs Valstybės saugumo departamento vadovas Arvydas Pocius.
Užrašė Danutė Šepetytė
