Kaip ir buvo prognozuota, Konstitucinis Teismas (KT) nušvietė savivaldybių rinkimų sceną. Diagnozavęs, kad rinkimų vežimo arkliai yra blogai pakinkyti, KT išmintingai patarė, kad brastoje jų keisti vis vien nevalia.
Dėl to vietos savivaldos politinį portretą galima toliau piešti it nieko ir nebūtų atsitikę. Rinkėjams po senovei teks naršyti atsibodusių arba dar negirdėtų partijų sąrašus, spėlioti, kas geriau tame sąraše atstovaus vietos bendruomenės reikalus: tėvas, sūnus, žmona, teta, svainiai ir uošvės, o gal visi kartu. Partinių privilegijų vietos savivaldybių lankose šalininkai taip pat gali mąstyti (dabar, žinant kas atitinka, o kas neatitinka Konstituciją, lengviau klausinėti), kokie dalykai lėmė, kad vietos politika priartėjo prie pirmykštės gimininės santvarkos.
Skirtingai nei seiminių politikų plotmėje, šiandien nedaug diskutuojama, koks vietinio politiko tipas yra įsivyravęs, o kokiais charakteriais grasina dabartinių rinkimų sąrašai. Žiniasklaidos akiratyje atsidūrė nebent teistųjų ir beraščių (arba mažaraščių) klausimas. Kai ką stebina savivaldos proceso dalyvių intelektinio-kultūrinio nuosmukio žymės. Tačiau sisteminių tyrimų ir kolektyvinio portreto rekonstrukcijos darbas nėra kaip reikiant išvystytas.
Pabandykim svarstyt, kokie būdingi savivaldybės tarybininko (jei Seimo nariui nukaltas neutralus žodis seimūnas, tai gal miesto ar rajono tarybų nariams tiktų tarybininkas arba tarybūnas ?) bruožai susiformavo per keliolika metų. Remiantis sava akimi aprėpiamų didmiesčių savivaldybių kaitos stebėsena, ir dėl specifinių priežasčių išskiriant sostinę, suskirstytume tą sluoksnį į kelias grupes.
Pirmiausiai, pastebėtume geistiną ir teigiamą vietos partiečio, kuris savo partijos gretose ir savivaldybės tarybos suole įgyja politinę viešų reikalų svarstybos patirtį, tipą. Šios grupės atstovai siekia politinės karjeros, galiausiai atsiduria Seime. Iš ten vėl skirtingos kryžkelės. Sunku rasti šios grupės žmonių statistinius rodiklius, bet neabejokime, kad tai yra sveikas profesionalėjančio politiko kelias. Tokių politikų reguliaraus būrio, matyt, tikėjosi partinių sąrašų privilegijų kūrėjai. Tačiau vargu ar kas šiandien bandytų įrodinėti, kad tai yra dominuojantis tarybininko tipas.
Yra turto ir verslo žmonių, kurie ateina į partinius sąrašus vedini nebūtinai vienodų motyvų. Primityviausi motyvai dažniausiai demonstruojami tų, kurie savo mieste turi specifinių verslo interesų. Statybų ir vystymo verslas čia pirmauja. Yra tokių turto sluoksnių atstovų, kurie viliojami į partinius sąrašus, kad atsirastų šioks toks finansinis to sąrašo pagrindas. Leiskim sau tikėt, kad tarp šio tipo vietos savivaldos narių yra normalių savo krašto patriotų, kurie nenori, kad biurokratai išsitampytų viską į pakampes. Maslowo piramidės alpinistai turėtų pritarti šioms prielaidoms.
Dar yra grupė aktyvistų, kurie nuolat sėdi savivaldybių tarybose, į kurias patenka trečiaisiais, ketvirtaisiais ar penktaisiais numeriais. Jie yra nuolatiniai, nepakeičiami ir neretai labai gerai atitinkantys vietinių klerkų lūkesčius. Galime neabejoti, jog šiandien būtent visagalio aparato valdininkai, jų nuomonė ir baiminimasis dėl vieno ar kito veikėjo atėjimo į politinę vietos valdžią yra svarbus rinkiminis faktorius. Dėl tos pačios priežasties nuolatiniai tarybininkai gali keisti partijas, sąrašus ir frakcija po kelis sykius per kadenciją. Todėl neatsitiktinai nuolatiniai tarybininkai dažnai būna dar ir ekspertais vietinės kultūros ar socialinės raidos klausimais. Neretai jie dar sukuria visokių viešųjų įstaigų, festivalių, prisiūlo visokių memorialų, kad patys pasinaudotų užsakymais. Būtent tie nuolatiniai yra tvirta biurokratinio aparato ir lokalinio politinio sluoksnio suaugimo grandis. Ir, žinoma, demokratijos vilkduobė.
Galime tik spėlioti, kokias mintis visam šiam korpusui kelia KT duota konstitucingumo ir politinės logikos pamoka. Per ateinančius naujos kadencijos savivaldybių tarybų, vėl sukurtų Konstitucijos užribyje, metus bus galima stebėti neišvengiamo persigrupavimo judesius. Kad nebūtų dar blogiau, svarbu neužmigti pasyvių žiūrovų suole.
