Lietuvos verslo elito, susiformavusio gangsteriško kapitalizmo laikais, lyderiai šiandien dienas leidžia kalėjime, skęsta skurde.
Iki šiol sklando legendos apie skandalingais finansiniais projektais pagarsėjusių pirmųjų Lietuvos milijonierių likimus. Daugelio jų gyvenimas susiklostė, sakyčiau, dramatiškai. Kaip pripažino vienas laukinės bankininkystės laikotarpį atidžiai stebėjęs ekspertas, mūsiškių verslo pionierių skaudžios istorijos galėtų tapti neblogų gyvenimiškų dramų filmų scenarijais.
Tačiau iki šiol neatsakyta, kur panaudoti iš indėlininkų surinkti milijonai.
Jaukas lengvatikiams
1992-aisiais per televiziją ir spaudoje nuolat skambėjusiu šūkiu „Reikia pinigų – pinigų yra“ susižavėję tūkstančiai lengvatikių negalėjo ramiai užmigti stebėdami kone kasdien sparčiai augančias naujųjų lietuvių prabangias pilaites, gatvėmis švilpiančius amerikietiškus limuzinus ar nevaržomas jų puotas išsidabinus brangiais kostiumais.
Sovietmečio epochos nepriteklių išsekinti ir vakarietiško gyvenimo malonumų pakerėti žmonės tapo skandalingai pagarsėjusio „Sekundės“ banko indėlininkais. Žaibiškai praturtėti iš pažadėtų palūkanų panorę šalies gyventojai minėto banko iniciatoriams sunešė paskutines savo santaupas, o pritrūkę šlamančiųjų skubiai pardavinėjo butus bei automobilius.
Verta prisiminti, kad anuomet būsimus „Sekundės“ indėlininkus savo greitakalbe viliojo ir legendinės Lietuvos televizijos laidos „Klausimėlis“ vedėjas Juras Jankevičius.
Apgautų indėlininkų minia
1994-ųjų gruodį žlugusi „Sekundė“ skaudžiai palietė apie 15 tūkstančių indėlininkų. Per dvejus metus šis bankas surinko daugiau kaip 15 milijonų JAV dolerių (lito įvedimo dienos kursu – apie 67,5 mln. litų – red. past.) ir apie 3 mln. tuometinių Vokietijos markių (8 mln. litų).
Iki šiol įsiminė tos šaltos žiemos dienos, kai žlugus „Sekundei“ minios apgautų žmonių būriuodavosi Kaune, S. Daukanto gatvėje, šalia pastato, kuriame buvo įsikūrusi iš indėlininkų didelius pinigus surinkusi ir juos pradangusi banko vadovybė.
1996 m. vasarį dėl svetimo turto iššvaistymo ir kitų finansinių nusikaltimų „Sekundės“ banko prezidentas Gintaras Dilys buvo nuteistas kalėti 7 metus.
2000-ųjų pavasarį G. Dilys iš Pravieniškių pataisos namų išleistas pirma laiko – esą nepriekaištingu elgesiu įrodė, kad taisosi.
Žaliakalnio mafijos šešėlis
Šiandien anų laikų garsiausias finansines piramides prisimindamas Generalinės prokuratūros prokuroras Gintaras Jasaitis pripažįsta, kad G. Dilys iš visų liūdnai pagarsėjusių šalies bankininkų kalėjo bene ilgiausiai.
Tačiau buvęs „Sekundės“ banko vadovas beveik dingo iš akiračio. Apie praeitį jis nekalba, atrodo, iki šiol saugo banko žlugimo paslaptis.
Du kartus su juo mėginau pabendrauti, tačiau buvęs bankininkas kaskart trumpai atkirsdavo: „Nereikia man jokių žurnalistų“, – ir išjungdavo telefoną.
Autoriaus šaltinių žiniomis, G. Dilys gyvena Kaišiadoryse esančiame varganos išvaizdos bendrabučio tipo bute.
Pragyvenimui jis verčiasi dirbdamas sandėlininku nedidelėje įmonėje.
Šiandien galima sakyti, kad „Sekundės“ banko aferoje G. Dilys buvo tik menkas sraigtelis. Už jo nugaros atokiai nuo apgautųjų indėlininkų žvilgsnių laikėsi su Kauno Žaliakalnio kriminalinio pasaulio veikėjais glaudžiai susiję asmenys.
Gausių turtų iš patiklių žmonių susikrovę šešėliniai banko valdytojai apskritai nebuvo nuteisti. Daugelis jų net pastaraisiais metais iš kadaise surinktų pinigų gyvena prabangiai.
Tikisi išeiti į laisvę
Dar ir šiandien skandalingojo EBSW koncerno ir buvusio prezidento Gintaro Petriko vardai visuomenei kelia nemalonių prisiminimų.
G. Petrikas nuteistas pagal Vilniaus apygardos teismo nuosprendį už tai, kad tarpininkavo ir buvo iššvaistytos Lietuvos valstybinio komercinio banko (LVKB) lėšos.
Teismas pripažino G. Petriką kaltu, kad jis tarpininkavo tam tikroms įmonėms, jog būtų išduota banko kreditų. Dėl to jis šiuo metu atlieka bausmę Pravieniškių kolonijoje.
„1993–1994 metais kūrėsi didžiojo lietuviško verslo sistema, instrukcijos. Anų laikų verslininkai, bankininkai buvo pradžiamoksliai. Prie naujų sąlygų jie nebuvo prisitaikę. Jiems viskas buvo nauja, sudėtinga. Sveiku protu nesuvokiama, kokios buvo tuometinės bankų palūkanos.
Valstybė nesugebėjo sukurti produkto, kuriuo mes būtume sudominę užsienio šalių rinką. Politikai, Vyriausybės vadovai visiškai nesiorientavo tuometinėje ekonominėje situacijoje. Dėl šių pagrindinių priežasčių viskas žlugo, ir būtent G. Petrikas dėl jų tapo kaltas“, – teigė G. Petriko advokatas Gintaras Černiauskas.
Kauno apygardos teismas pernai liepos pabaigoje jį nuteisė dėl 24 mln. litų bendrovei Investicinei Kauno holdingo kompanijai (IKHK) indėlininkų patikėto turto iššvaistymo. Teismas tąkart jam skyrė 7 metus laisvės atėmimo. Buvęs EBSW prezidentas suimtas teismo salėje.
„Dabartinė padėtis įdomi: spalio pradžioje Apeliaciniame teisme paskirtas posėdis peržiūrėti Kauno apygardos teismo kaltinamąjį nuosprendį. Nuo to ir priklausys, kada jis grįš į laisvę. Jei nuosprendis bus panaikintas, jis bus išleistas. Ar tikėtina, kad taip nutiks? Kaip advokatas norėčiau tikėti, kad tokia galimybė reali“, – optimistiškai nusiteikęs kalbėjo G. Petriko gynėjas.
Tik faktai:
24 mln. 227 tūkst. litų iššvaistymu kaltinamas G. Petrikas 1997 m. pabėgo į Jungtines Amerikos Valstijas.
2004-ųjų gegužę G. Petriką sulaikė JAV Federalinio tyrimų biuro agentai.
Trejus metus JAV kalėjime išbuvęs G. Petrikas 2007-ųjų rudenį buvo parvežtas į Lietuvą.
Buvę G. Petriko verslo partneriai – IKHK koncerno strategas Algirdas Pašukevičius, valdybos pirmininkas Valdas Krasnickas, direktorė Jolanta Barysienė – dažnai matomi Kauno prekybos miestelyje „Urmas“.
Kalbama, kad šiai trijulei priklauso strateginiai objektai Kauno centre, senamiestyje.
G. Petriko brolis – vienas legendinio Kauno automobilių prekybos turgaus valdytojų.
1994-ųjų gruodis. Žlugus „Sekundės“ bankui minios žmonių nebuvo praradę vilties atgauti savo indėlius (Andriaus Markovo nuotr.)
