Nepaisant to, kad Darbo pirmininkas, europarlamentaras Valentinas Mazuronis Seimo rinkimuose nedalyvaus, būtent jam atiteko šešėlinio ministro pirmininko postas.
Šešėlinės sveikatos apsaugos ministrės postas atiteko Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkei Dangutei Mikutienei, vidaus reikalų ministro postas – buvusiam generaliniam prokurorui ir Seimo pirmininkui, dabartiniam Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkui Artūrui Paulauskui, teisingumo ministro postas – teisingumo viceministrui Giedriui Mozūraičiui, finansų ministro postas – XII-oje Vyriausybėje ūkio ministru dirbusiam, parlamentarui, Darbo partijos frakcijos seniūnui ir „darbiečių“ sąrašo lyderiui Kęstučiui Daukšiui.
Šešėliniu Darbo partijos ūkio ministru paskirtas Nepriklausomybės akto signataras, 1991-1992, 1996-1999 m. ministro pirmininko pareigose dirbęs, buvęs konservatorius, vėliau Krikščionių partijai vadovavęs ir galiausiai prie Darbo partijos prisijungęs Gediminas Vagnorius, krašto apsaugos ministro postas atiteko šią kadenciją nesėkmingai į švietimo ir mokslo ministrus kandidatavusiam, dabartiniam Seimo pirmininkės pavaduotojui Vydui Gedvilui, aplinkos ministro postas skirtas Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas Raimundas Paliukas, susisiekimo ministro postas – Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narys Darius Ulickas.
„Darbiečiai“ skelbė, kad likusių 5 ministrų pozicijų – kultūros, socialinės apsaugos ir darbo, švietimo ir mokslo, energetikos, žemės ūkio ministrų – mat dalį jų jau šiuo metu užima Darbo partijos atstovai, o kandidatai į minėtus postus bus svarstomi ministrams baigus kadenciją. Kandidato į užsienio reikalų ministrus „darbiečiai“ neskelbia, nes šią poziciją reikėtų derinti su Vyriausybe ir prezidente.
Valdantieji, bet elgiasi kaip opozicija
Viešųjų ryšių agentūros „Nova Media“ ryšių su visuomene ir politinės komunikacijos specialistas Arijus Katauskas portalui tv3.lt tikino „darbiečių“ šešėliniame ministrų sąraše įžvelgiantis kelis svarbius politikus, kuriais remiantis partija toliau konstruos savo politinę komunikaciją Seimo rinkimų metu, tai yra V. Mazuronis, A. Paulauskas, K. Daukšys, V. Gedvilas, D. Mikutienė ir G. Vagnorius. Vis dėlto, A. Katausko teigimu, ne visi šešėliniai „darbiečių“ ministrai vertinami vienareikšmiškai.
„A. Paulauskas yra žmogus, turintis didžiulę politinę patirtį, gerai matomas. Vertinkime kaip norime, bet jo pasirodymas iš tos pozicijos prezidento rinkimuose, kuri buvo nulinė, iki trečios vietos pirmajame ture ir dabartinė jo komunikacija leidžia jam būti stipriu politiniu veidu. Mano nuomone, jo įdėjimas į Darbo partijos komunikaciją šiuo metu šiek tiek subalansavo jo pozicijas partijoje. [...]
Tuo tarpu, kai mes kalbame apie kitus kandidatus, mes staiga randame tokius žmones kaip R. Paliukas... Koks jo žinomumas? Stebint reitingus ir panašius dalykus, mes jo nematome sąraše politikų, kuriais labiausiai pasitikima arba labiausiai nepasitikima. Vadinasi, tai yra tiesioginis tuščios vietos užpildymas“, – vertino A. Katauskas.
Viešųjų ryšių specialistas tikino, jog paprastai šešėlinius ministrų kabinetus prieš Seimo rinkimus pristato. Ką tada reiškia šis valdančiosios koalicijos partnerių gestas?
„Darbo partijai turbūt apsimoka būti labiau opozicijoje negu pozicijoje, nes koalicijos geriausius darbus bando ir turbūt pagrįstai bando nugriebti socialdemokratai ir nebelieka žinučių, kurios leistų Darbo partijai sudėlioti savo komunikaciją.
Darbo partija pastaruoju metu nelabai buvo aiškiai matoma, išskyrus pabėgėlių klausimą. Mes daugelis turbūt neįsivaizduojame jų vaidmens, kai kalbame apie Darbo kodeksą, nes ten daugiausia kritikos strėlių skriejo į premjerą. Čia turime suprasti, kad rinkiminiame etape koalicija yra įtampoje ir visos politinės partijos, esančios ir opozicijoje, ir pozicijoje, visų pirma, rūpinasi ne sudarytomis koalicijomis, o savo interesais“, – aiškino A. Katauskas.
Pavadino piaru
„Iš principo nematyčiau nieko blogo, kad partijos siūlo kažkokius savo šešėlinius kabinetus, bet iš tikrųjų bėda yra ta, kad nuo to, nuo tų pasiūlytų asmenybių mažai, kas priklauso. Tie pasiūlyti žmonės vis dėlto tėra partijų instrumentai. Ar tai bus vienas žmogus, ar kitas, ar trečias, jie turės daryti tai, ką jiems lieps partija arba, jei yra koalicija, tai darys tai, ką diktuos koaliciniai susitarimai, kurie irgi ne visada išlaikomi“, – portalui tv3.lt apie partijų šešėlinius ministrų kabinetus kalbėjo Vytauto Didžiojo universiteto docentas, politologas Bernaras Ivanovas.
Politologas tikino, kad Lietuvoje Vyriausybės nėra technokratinės, o su darytos iš politinio pasitikėjimo tarnautojų arba politikų, taigi ministrai dažniausiai nėra savarankiški. Jie, anot B. Ivanovo, tiesiog privalo vykdyti ją delegavusios partijos politiką ar koalicinių susitarimus.
Taigi, aš visą šitą vadinu tik piaru prieš rinkimus, nes rinkėjams reikia kažką pasakyti, kažkokius „makaronus pakabinti ant ausų“ ir viskas, daugiau nieko. Deja, bet nieko konstruktyvaus nėra pasakoma, [...] taigi reikia kažkuo užpildyti tą vakuumą“, – kalbėjo B. Ivanovas.
Panašią nuomonę pateikė ir kitas politologas Lauras Bielinis. Jo teigimu, tiek Darbo partija, tiek ir kitos šešėlinius ministrus pristačiusios partijos suvokia, kad vienos Vyriausybės po rinkimų neformuotų.
„Darbo partijai nustebinti pasaulio neišėjo. Šitas ministrų kabineto sąrašas yra labiau rinkiminis veiksmas nei realus ateities planavimas. Jei supranta, kad geriausiu atveju jie bus valdančiosios koalicijos partneriai, bet tikrai ne dominuojantys, nes nei jų reitingai, nei autoritetas nėra dabar tas, kuris leistų diktuoti sąlygas valdančiajai koalicijai. Kai „darbiečiai“ skelbia štai tokį sąrašą savo būsimų ministrų, tai reiškia tik vieną – jie bando sudominti rinkėjus savimi“, – portalui tv3.lt teigė L. Bielinis.
Naujų veidų laukti neverta
Viešųjų ryšių ekspertas A. Katauskas tikino, kad partijų skelbiami šešėlinių ministrų kabinetai yra tarsi ženklas, jog spalį vyksiantys Seimo rinkimai įsibėgėja.
„Tai yra tam tikras komunikacinis triukas, skirtas rinkimų etapui, sufleruojantis rinkėjams, kas būtų jei partija laimėtų rinkimus“, – pažymėjo A. Katauskas.
Anot jo, stebėtis, kad šešėlinių Vyriausybių sąrašuose matome politikos vilkus, jau kartą ministrais dirbusius politikus, nereikėtų. A. Katausko teigimu, patyrę politikai iš esmės vaidina kelis vaidmenis.
„Sunku įsivaizduoti, kad kuri nors partija šiuo metu žygiuotų į rinkimus su visiškai naujais žmonėmis. Kam reikalingi šie (į šešėlinius ministrų kabinetus – tv3.lt) pateikiami politikai? Jie reikalingi dėl papildomo žinomumo. Ir, ačiū Dievui, mes čia nematome estrados atlikėjų siūlomų į ministrus. Rodos, mes tą etapą praėjome.
Antras dalykas, mes matome aiškų komunikacijos susegmentavimą. Jeigu mes turime V. Mazuronį kaip premjerą, tai ir tikimės, kad jis rinkimų batalijose kalbės labai plačiai, o kiti koncentruosis į kitas sferas. Pavyzdžiui, konservatorė R. Juknevičienė kalbėtų apie krašto apsaugą ir turbūt sunku įsivaizduoti žmogų, kuris kaip lygus su lygiu galėtų diskutuoti ar prieštarauti R. Juknevičienei, nes jis tikrai išmano krašto apsaugos sistemą“, – aiškino viešųjų ryšių specialistas.
