Šalies ekonominio pakilimo metu nuo laukiniams gyvūnams skirtų šėryklų spynas nuėmę girininkai ir medžiotojai svarsto, ar nevertėtų jų vėl uždėti. Mat Panevėžio krašto gyventojai jau įsigudrino vogti žvėrims skirtą pašarą – grūdus, burokus, kukurūzus.
Neseniai vienas ilgapirštis su šešiais maišais vogtų kviečių įkliuvo medžiotojams Pasvalio rajone. Dieną prieš tai į šėryklą buvo supilta puspriekabė grūdų.
„Prieš kelerius metus ir pas mus dėjosi panašūs dalykai. Tada irgi buvome pagavę žvėrių pašaro vagišius. Tad užrakinome šėryklas, bet po kurio laiko spynas nuėmėme. Sakom, gyventojai mažiau augina gyvulių, tai ir pašarų jiems nereikia, nebevogs. Jeigu vagys ims siautėti, teks vėl rakinti šėryklas“, – sakė medžiotojas, Pašilių stumbryno Krekenavos seniūnijoje stumbrininkas-jėgeris Eugenijus Družas.
Kalbėdamas apie stumbrus, jis patikino, kad šių žvėrių pašaro pavogti nėra galimybių, nes teritorija aptverta.
Apie įvykį Pasvalio rajone iš kolegų išgirdęs Panevėžio medžiotojų ir žvejų draugijos vadovas Petras Narbutas ir stebėjosi, ir piktinosi.
„Netikiu, kad žmonės, neturėdami ko valgyti, žvėris apvaginėja. Veikiausiai čia kaltas moralinis skurdas. Atgimimo pradžioje gyventojai degino, laužė šėryklas, sutrypdavo pašarus. Tikiuosi, kad tokie laikai negrįš“, – kalbėjo ilgametis medžiotojas.
Panevėžio miškų urėdijos miško apsaugos inžinierius Kornelijus Alekna teigė, kad gyvūnams šėryklose paliekama pašaro: šieno, burokų, cukrinių runkelių. Grūdų atvežama reguliariai, bet nedideliais kiekiais. Tad ilgapirščiai neturi galimybės prisiplėšti.
Žvėris pašaru remia ne tik girininkai, medžiotojai, bet ir ūkininkai – atiduodan prastesnės kokybės daržoves, grūdus.
„Laukinių gyvūnų mes neprišersime iki soties, bet turime padėti jiems išgyventi per žiemą“, – kalbėjo K.Alekna.
Pasak jo, sunkiausia peržiemoti stirnoms. Joms nelengva atsikasti pašaro, ypač, jei sniegas padengtas ledo pluta. Kiti gyvūnai prie šalčių ir sniego geriau prisitaiko.
Inga SMALSKIENĖ
