Pagonių religija, kultūra, tradicijos ir apeigos, regis, – apgaubti paslapties, šiek tiek žinomi iš istorijos nuotrupų, pasakojimų, mitų ir padavimų, bet kartu tokie tolimi išpažįstantiems krikščionių religiją. Lietuviai vis labiau domisi savo šaknimis, protėviais, pačia istorija, todėl pagoniškos jungtuvių apeigos sparčiai populiarėja. Nors Lietuvos Romuvos vaidilė Inija Trinkūvienė sako, kad žodžio „pagonys“, kalbant apie baltų religiją, reiktų vengti.
„Geriau būtų nevartoti ar vartoti mažiau žodį „pagonys“. Suprantu, kad šis žodis vartojamas dėl aiškumo, tačiau jis sukelia šiek tiek priešpriešą, ypač krikščioniams. Žiūrint iš krikščioniškos pusės pagonys kažkokie netikėliai, atsilikę, netikintys, garbinantys gamtos jėgas ir panašiai. Todėl mes save vadiname senojo lietuvių tikėjimo atstovais, senovės baltų religinė bendrija. Arba dar galima sakyti prigimtinė religija, t.y. ta religija, kuri senų laikų būdinga tos žemės žmonėms.
Kai kreipiasi dėl jungtuvių pagal senąsias apeigas, sakau, kad mes sutuokiame pagal lietuviškas apeigas. Visi apeiginiai veiksmai, kuriuos atliekame jungtuvių metu, – turi dokumentuotą pagrindą", – tokia įžanga pasakojimą pradeda vaidilė.
– Kaip vyksta ir kuo ypatingos senovės lietuvių jungtuvių apeigos?
– Pirmiausia užkuriama ugnis aukure. Iš vienos pusės, tai – simbolizuoja ryšį su tėvais ir protėviais, nes per ugnį tradiciškai tas ryšys buvo palaikomas. Ugnis įvairiais pavidalais buvo gerbiama mūsų tradicinėje kultūroje – ar tai būtų amžinoji aukuro ugnis, ar šeimos židinio ugnis.
Antra, tai yra senosios giesmės – dainuojamoji lietuviška tradicija, ji labai stipri ir aplinkiniai kraštai nėra taip smarkiai ją išlaikę kaip mes. Lietuviai turi pusę milijono užrašytų liaudies dainų, – tai labai daug. Mes turim nepertraukiamą dainuojamąją tradiciją. Aišku, dabar ji silpsta, mažėja, bet vis tiek mus pasiekia iki šių dienų.
Dar kuo ši apeiga ypatinga – dievų ir deivių pagerbimu – Žemyna, Perkūnas, Laima ir Gabija.
Be to, šios apeigos sutelkia visus susirinkusius, centras – ugnis, ji yra vidury, o aplink ją ratu sustoja jaunieji, giminės, artimieji ir vaidilė arba vaidila. Apskritai, daugumą veiksmų, kurie daromi šalia ugnies aukuro, atlieka visi susirinkusieji – jie padeda sujungti du žmones.
– Krikščioniškos vestuvės labai patriarchalinės – vyras veda moterį, moteris nuteka į vyro į giminę, o kaip senoji baltų kultūra žiūrėjo į lyčių vaidmenis?
– Žiūrint apie kokį laikotarpį kalbėsime, ta tradicija nėra vienalytė. Senosiose dainose atsispindi, kad skirtingu metu buvo skirtingas požiūris. Lietuviškoje tradicijoje yra visko: ir patriarchalizmo, ir lygiavertiškumo, nes jei pažiūrėsime kaip liaudies dainose kalbama apie šeimą, pamatysime, kad lygiai taip pat svarbūs tėvas ir motina, mergelė ir bernelis, brolelis ir sesėlė – apie juos dainuojama neišskiriant svarbos. Tačiau jei žiūrėti folklorą ir etnografinę medžiagą plačiau – visko ten rasime.
Dabar organizuodami vestuves mes akcentuojame lygiavertišką, tą tobulą šeimos modelį.
– Pats žodis „jungtuvės“ lygiavertiškesnis – sujungia du žmonės, o „vestuvės“ – vienas veda kitas teka.
– Tiesa. Tačiau lietuviškoje tradicjoje vartojami abu žodžiai. Vestuvės – vartojamos labiau plačia prasme, senaisiai laikais jos trukdavo savaitę ir ilgiau, reikėjo atsisveikinti su tėvų namais, važiuoti į vyro namus.
Dabar mes labiau akcentuojame jungtuvių apeigą, kuri, mūsų nuomone, – pati svarbiausia.
– Ką reiškia per jungtuves nukerpama plaukų sruoga?
– Moteriai ir vyrui nukerpama po kuokštelį plaukų. Plaukai – gyvybinės energijos simbolis, o jų pakirpimas ir sudeginimas aukuro ugnyje – gyvybinių galių sąjunga.
– Kokie žmonės dažniausiai kreipiasi dėl jungtuvių?
– Visokių būna, bet dažniausiai ateina tie žmonės, kurie domisi senąja lietuvių religija, jiems artima ta tradicija, bent jau ji artimesnė nei krikščioniška.
– Kaip susidomėjote senovės lietuvių religija, pradėjote rengti jungtuves?
– Viskas prasidėjo nuo mano pažinties su kriviu Jonu Trinkūnu. Na, tada jis dar nebuvo krivis. Jonas buvo vienas iš pagrindinių etnokultūrinio sąjūdžio organizatorių, kuris atvedė daugelį žmonių į atgimimą. Tai buvo neformalus judėjimas – ekspedicijos po kaimus, liaudies dainų dainavimas, – suvienijo tuos žmones, kurie domėjosi senąja kultūra ir buvo tautiškai, patriotiškai nusiteikę. O aš irgi buvau tarp tų žmonių, man buvo labai nuostabu ir gražu tas liaudies dainų dainavimas ir bendravimas su kaimo žmonėms.
– Ar šiandien baltų tikėjimas turi daug pasekėjų?
– 2011 metų Lietuvos gyventojų surašymo duomenys parodė, kad baltų tikėjimo pasekėjais užsirašė 5,1 tūkstančiai lietuvių, t.y. 4 kartus daugiau nei prieš 10 metų. Baltai iš visų religinių bendruomenių – sparčiausiai auganti ir besiplečianti. Ir jų vis daugėja.
Žmonės tiesiog atranda savyje artumą gamtai, jie pajunta lietuviškos dvasios, lietuviškumo esmę – tai ir yra senoji tradicija.
– Ar jūsų rengiamos tuoktuvės turi teisinę galią?
– Mūsų išduodamas jungtuvių pažymėjimas turi simbolinę prasmę, o teisinės neturi, nes mūsų bendruomenė priskiriama prie netradicinių religinių bendruomenių. Lietuvoje yra diskriminacinis skirstymas į tradicines ir ne tradicinis religines bendruomenes, tai tradicinės turi tokią galimybę teisiškai įforminti santuoką.
– Mūsų požiūriu tai – skriauda, nes tradiciškesnių apeigų už senosios lietuvių religijos sunku būtų rasti.
– Kodėl priešinamasi, neleidžiama Jums teisiškai registruoti jungtuves?
– Katalikų bažnyčia turi tam tikrą galią ir svertus, kurie veikia ir parlamento narius. Pagal dabartinius įstatymus po religinės bendrijos registravimo turi praeiti 25 metai, tada, galbūt, bus galima.
– Labai keistas požiūris. Krikščionybė pas mus atėjo per prievartą, ji atnešta grasinat kalaviju ir praliejus daugybės žmonių kraują, o senoji lietuvių religija susikūrė pati savaime. Politikai ir visuomenė to nesupranta?
– Taip. Yra kaip yra, tačiau, man atrodo, kad tas požiūris po mažu keičiasi. Pasaulis dabar atviras ir pastebima, kad lietuviai, kurie daug keliauja ar gyvena užsienyje, pamato įvairių kultūrų ir tradicijų, jie gali įvertinti savo tapatumą ir ypatumą. Ir vėliau susimąsto apie savo šaknis ir prigimtinę religiją.
– Ar pasitaikė situacijų per jungtuves, kurios Jus nustebino?
Taip. Buvo lietuvaitės ir prancūzo jungtuvės Palangoje ant Birutės. Man buvo labai įdomu, kad prancūzas labai atsakingai žiūrėjo į šias jungtuves, išsivertė iš lietuvių į anglų kalbą giesmių tekstus, kad suprastų ir susipažintų apie ką jos giedamos. Paskui jaunikis ir jo šeima taip entuziastingai mokėsi jas giedoti lietuviškai – tai buvo labai gražu.
