Garbaus amžiaus žmonės parke žaidžiantys šachmatais, gėlyne plušančios energingos senolės ar pajūriu vaikštinėjanti senjorų pora – tokie idiliški senatvės vaizdai Lietuvoje retenybė. Mūsų šalyje visą gyvenimą dirbę žmonės senatvėje dažnai savo gyvenimo saulėlydį pasitinka vieniši, pasiligoję, o neretai kenčia skurdą ir įvairius nepriteklius.
Lietuvoje vidutinė pensija – 600-700 litų, o mėnesio kaina globos namuose rimtų sveikatos sutrikimų neturinčiam senyvo amžiaus žmogui kainuoja nuo 1000 iki 2500 litų. Rimtų sveikatos sutrikimų turinčiam asmeniui tai atsieis nuo 1500 iki 3000 litų, tad apie orią senatvę mūsų šalyje kol kas dažnas senolis gali tik pasvajoti.
Vietų yra, bet galinčių susimokėti nedaug
Globos įstaigos „Senjorų Eldoradas“, kurioje šiuo metu gyvena 18 žmonių nuo 70 iki 92 metų amžiaus, vadovė Laimutė Giedraitienė, paklausta, ar pavyksta apgyvendinti visus norinčius, sakė: „Tai ne laisvų vietų buvimo klausimas, o labai liūdina tai, kad žmonės, kurie visą gyvenimą dirbo ir mokėjo mokesčius, gaudami lietuviškas pensijas negali patektį į globos namus nei Lietuvoje, nei kurioje kitoje Europos Sąjungos šalyje. Tokia galimybė atsiranda tik tuomet, kai žmogui labai rimtai suserga ir jau nebegali savimi pasirūpinti. Yra žmonių, kurie savo noru mielai apsigyventų globos namuose, bet dėl turimų pajamų to padaryti negali“.
Pašnekovės teigimu, Lietuvoje nėra gerai veikiančios finansinės sistemos, kuri garantuotų žmonėms saugią senatvę: „Žmonių pensijos mažos, o priežiūros senelių namuose kainos didelės. Turėtų būti įvestas slaugos draudimas ar kitas saugiklis, kuris užtikrintų, kad senu žmogumi bus pasirūpinta.“
Asocialiems asmenims globos įstaigose vietų yra
Pašnekovės teigimu, neteisybės esama ir tame, kad asocialūs, mokesčių nemokėję asmenys gauna vietas globos namuose, nes pagal įstatymą jų gatvėje palikti negalima ir šių žmonių išlaikymui iš mokesčių mokėtojų sumokamų mokesčių skiriami labai dideli pinigai, o eiliniai piliečiai turi sukti galvą, kur pasidėti senatvėje gaunant itin kuklią pensiją: „Žmogui, kuris mokėjo mokesčius, siūloma dėtis, kur nori, o tie, kurie nedirbo, gyveno asocialiai, gauna vietą globos įstaigoje ir gyvena aprūpinti.“
Giedraitienė pateikė pavyzdį kitų Europos šalių, kur esama trijų tipų įstaigų, kurios rūpinasi senyvo amžiaus žmonėmis: savarankiško gyvenimo namai, kur senyviems žmonėms reikia tik nedidelės aplinkinių pagalbos, globos namai, kuriuose žmonės gauna įvairiapusišką priežiūrą, ir slaugos namai, kuriuose rūpinamasi sunkios sveikatos būklės žmonėmis. „Slaugos namų Lietuvoje nėra iš viso, tad globos namuose viename kambaryje apgyvandinami ir tie žmonės, kurie jau ant mirties sleksčio ir tie, kurie dar nori gyventi kultūrinį gyvenimą, yra sveiki ir aktyvūs“, – apie liūdną situaciją kalbėjo pašnekovė.
Anot pašnekovės, vaikai dažnai neturi pakankamai laiko pasirūpinti savo nusenusiais tėvais: „Lankantis šeimose ne kartą teko matyti, kaip močiutei ar diedukui skiriamas kambariukas, žmogus pasideda prie lovos kibiriuką, nes nenueina iki tualeto ir visą dieną laukia, kol po darbo grįš vaikai. Šeimose taip pat tvyro įtampa, dažnos konfliktinės situacijos. Tokie žmonės sako, kad mielai atiduotų visą pensiją ir norėtų apsigyventi globos namuose, bet jų pajamos tam per mažos“.
Lietuvoje senyvo amžiaus žmogaus priežiūrai skiriama apie 150 litų. „Įsivaizduokite, turite močiutę, kuri pati negali nieko, ar už tokią sumą jūs pasamdysite žmogų, kuris ją rūpinsis, kol jūs dirbsite? Žmogaus, kuriam nustatyta visiška negalia – pats nepavalgo, neatsistoja ir pan., sudaro apie 700 litų, turint tokią sumą kokybiškai pasirūpinti žmogumi neįmanoma“, – kalbėjo L. Giedraitienė.
Globos prireikia ir jaunesniems
Globos paslaugas teikiančios viešosios įstaigos „Sevilis“ vadovė Eugenija Žvinienė, kalbėdama apie savo globotinių amžių, sakė: „Globotinių amžius mūsų įstaigoje nėra ribojamas. Šiuo metu pas mus gyvena ir du gana jauni žmonės – vienas sergantis Dauno sindromu, o kitas serga Alsheimerio liga, kuri itin paūmėjo po autoįvykio. Šiuo metu vyriausiam mūsų globotiniui yra 92 metai.“
Socialinės globos ir slaugos paslaugas teikiančioje įstaigoje žmonės apgyendinami, maitinami, rūpinamasi jų sveikatos būkle. Viena para slaugos namuose „Sevilis“ kainuoja 50 litų, o už mėnesį ši suma sudaro apie 1500 litų.
„Tarp įstaigos, globotinio artimųjų ir paties globotinio sudaroma trišalė sutartis. Ne visi mūsų gyventojai, ypač sergantys sunkesnėmis Alsheimerio ligos formomis, gali atsakyti už savo veiksmus ar išspręsti iškilusias finansines problemas. Anksčiau šia liga sergantys žmonės gaudavo pensiją ir slaugos išmoką – apie 900 litų, o dabar šių pinigų negauna, tad prie jų išlaikymo prisideda giminaičiai“, – kalbėjo „Sevilio“ vadovė.
Sulaukia ir skeptiškų vertinimų
Jau penkerius metus šioje srityje dirbanti moteris neslėpė, kad vos pradėjusi dirbti, susidūrė su neigiama žmonių reakcija išgirdus apie privačius senelių globos namus: „Prieš keletą metų pasakyti kažkam, kad senelių namuose bus geriau pačiam žmogui ir artimieji galės lengviau atsikvėpti, buvo tikrai nelengva – žmonės į tai žiūrėjo skeptiškai ir niekas nenorėjo važiuoti. Ne kartą yra buvę atvejų, kai į mūsų globos namus atlydėję savo artimuosius žmonės, kurie iki tol juos prižiūrėjo, atrodė daug prasčiau už tuos žmones, kurie turi sveikatos problemų. Ligoto senyvo amžiaus žmogaus priežiūra reikalauja daug jėgų ir niekada negalima atsipalaiduoti nei fiziškai, nei morališkai, o tai labai sekina.“
Pašnekovės teigimu, savo artimuosius tokių įstaigų globai lietuviai dabar patiki kur kas dažniau. Neretai naudojamasi šiomis paslaugomis tik sezoniškai: „Laisvų vietų trūkumas jaučiamas vasarą, nes žmonės nori išvykti ir neturi kam palikti savo artimųjų.“
Į klausimą, ar toks globos paslaugų poreikio sezoniškumas atsiranda tik dėl to, kad žmonėms aktuali tik laikina senyvo amžiaus žmonių globa, o likusį laiką jie pasiruošę rūpintis savo artimaisiais patys, pašnekovė atsakė: „Pasitaiko įvairių atvejų. Šiuo metu, kai surasti darbą sudėtinga, žmonės dažnai pasiryžta savarankiškai rūpintis savo artimaisiaisiais.“
Vasarą susidaro eilės
Pašnekovės teigimu, žmonių, turinčių psichinių negalių, priežiūra labai sudėtinga – jų negalima palikti vienų: „Vienų palikti negalima ne todėl, kad šie žmonės nesugebėtų savarankiškai pavalgyti ar panašiai, bet kartais jie gali sukelti sau pavojų, susižaloti, o būna atvejų, kad žmogus negali net apsirengti, nes pamiršta, kaip tai daroma“, – kalbėjo moteris.
Į klausimą, ar sudarinėjamos norinčiųjų patekti į globos įstaigą eilės, pašnekovė sakė: „Vasarą – taip. Šiuo metu ne tik nebeturime laivų vietų, bet ir rezervuotos vietos rugsėjo mėnesiui.
Apie tai, ar kokybiškos globos ir slaugos paslaugos prieinamos visiems garbaus amžiaus žmonėms, pašnekovė sakė: „Lietuvoje tai vis dar prabanga ir privilegija. Nors mūsų paslaugos skirtos vidutines pajamas gaunantiems žmonėms, ne visi norintys gali sau leisti savo artimuosius slaugyti slaugos namuose. Kol žmonės patys su šia problema nesusiduria rimtai, niekad apie tai nesusimąsto. Manoma, kad valstybės kompensuojamų keturių mėnesių slaugos visiškai pakanka, bet kur paskui dėti tą žmogų?“
Pašnekovės teigimu, esama skirtumo tarp valstybinių ir privačių globos namų: vienas jų – personalo pajėgumai: „Slaugės sauskelnes vos pakeičia ir bėga prie kitų darbų ne dėl to, kad jos nemyli tų senelių, bet turi labai daug darbo. Mažesnėse globos įstaigose sukuriamos namų sąlygos, atsižvelgiama į mitybos poreikius ir patys žmonės sulaukia daugiau dėmesio.“
Slauga – artimųjų pragyvenimo šaltinis
Deltuvos senelių globos namų vadovas Saulius Venskauskas, kalbėdamas apie globojamus asmenis, sakė: „Jauniausiam mūsų globotiniui yra 62 metai, o vyriausiajam – 98 metai. Mūsų įstaigoje gyvena 36 žmonės. Jais rūpinasi dvi slaugytojos, socialinė darbuotoja, virėja. Mėnuo mūsų globos namuose kainuoja nuo 1000 iki 1700 litų. Kaina priklauso nuo to, ar žmogui reikia papildomos priežiūros, slaugos.“
Pasak S. Venskausko, slaugos paslaugų porekis yra didelis: „Šiuo metu mūsų įstaigoje laisvų nėra – jų niekada nebuvo ir tikriausiai nebus - susidariusi eilė. Viskas priklauso nuo to, kaip Dievas įsikiša, tuomet ši eilės pasislenka“, – kalbėjo pašnekovas.
Pašnekovo teigimu, dažnai provincijoje, kur sunku surasti darbą, artimųjų slauga tampa pragyvenimo šaltiniu.
Liūdnoji statistika
Lietuvos statistikos departamento duomenimis, socialinę globą senyvo amžiaus asmenims 2010 m. teikė 105 senelių globos namai, juose gyveno 4452 senyvo amžiaus asmenys (Statistikos Didžioji dauguma šių įstaigų yra savivaldybių pavaldumo (57), kitos - visuomeninių organizacijų ar privačios globos įstaigos. Dienos socialinę globą ar priežiūrą teikia apie 60 dienos centrų, kuriuose paslaugas gauna senyvo amžiaus ir neįgalūs asmenys. Pagalba namuose yra organizuojama kiekvienoje savivaldybėje, ją per metus gauna apie 14 tūkst. gavėjų, iš jų apie 80 proc. – senyvo amžiaus asmenys.
Anot socialinės apsaugos ir darbo ministerijos specialistų, valstybė asmenų su sunkia negalia globai organizuoti savivaldybėms skiria specialiąsias tikslines dotacijas (vienam asmeniui apie 7,2 bazinės socialinės išmokos (BSI), t.y. 936 Lt). Pagal Lietuvos Respublikos šalpos išmokų įstatymą, asmenims, kuriems nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, kas mėnesį skiriama ir mokama tikslinė kompensacija slaugai, kurios dydis 2,5 bazinės pensijos dydžio minus 15 proc., t.y. 765 Lt. Asmenims, kuriems nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, kas mėnesį skiriama ir mokama tikslinė kompensacija priežiūrai (pagalbai), kurios dydis 0,5 bazinės pensijos dydžio minus 15 proc., t.y. 153 Lt.
2011 m. I ketvirtį vidutinė senatvės pensija turint būtinąjį stažą buvo 768 Lt. Didžiausios ir mažiausios pensijų ribos socialinio draudimo sistemoje nėra nustatytos. Minimalių pajamų garantija pagyvenusiems asmenims – šalpos pensija, mokama iš valstybės biudžeto. Jos dydis šiuo metu yra 324 Lt. Ji mokama asmenims, kurie neįgijo teisės gauti „Sodros“ pensijos (arba kitų valstybių pensijų ar pensinio pobūdžio išmokų). Jei šios pensijos (ar jų suma) yra mažesnės už šalpos išmoką, asmeniui primokamas išmokų skirtumas. Didžiausios „Sodros“ mokamos senatvės pensijos nesiekia 3000 lt.
