Aukščiausi šalies asmenys prapliupo raudoti (gal apsidrausti?) dėl Rusijos vykdomo trukdymo sėkmingai pirmininkauti Europos Sąjungos (ES) tarybai. Nebūtų nieko nei labai keisto, nei originalaus. Ir tiesos yra. Rusija nuo Lietuvos niekada neatstos, jei mąstome pagal savo numatomus gyvenimo terminus bei realistines kategorijas.
Provokacija!?
„Informacinių provokacijų nekomentuojame“, – taip Užsienio reikalų ministerija (URM) 2013 metų liepos 31 dienos vakarą ir rugpjūčio 1-osios rytą mėgino „kanalizuoti“ klausimus dėl internete paviešintų šalies diplomatų pokalbių.
Tauškalų (skaitykite straipsnio apačioje) oficiali, jei tikėsime Rusijos agresijos versija, esmė: dėl Kalnų Karabacho reikia remti armėnus, o ne Azerbaidžaną, nes šie krikščionys; premjerą A. Butkevičių prieš vizitą į Sankt Peterburgą būtina aprūpinti saulėgrąžomis ir kramtomąja guma, idant būtų toks pat kietas, kaip jo rusiški partneriai, kurie kramsnojo gumą per ankstesnį susitikimą su Lietuvos valdžia. Dar minimos interesų grupės, investicijos, nurodoma, kas, turbūt, svarbiausia: viceministrai su ministru bendrauja sunkiai, „todėl ir valdo verslo grupės“.
Rugpjūčio 1 dienos rytą portalui Balsas.lt paviešinus minėtus įrašus ir oficialiai URM paklausus, ar ten tikrai kalba tie asmenys, susilaukta plataus neatsakymo. Ministras L. Linkevičius prie „provokacijų nekomentavimo“ prideda tobulą valdininkijos atsikriuksėjimą: pradėtas tyrimas. Kol jis vyks, kaip žinia, negausime atsakymo ir į klausimą – ar kalba tikrai tie asmenys, kurie nurodomi Youtube.com svetainės vaizdo klipo titruose.
Klastotė ar ne?
Neabejojama, kad rudenį vyksiančio Europos Sąjungos Rytų partnerystės viršūnių susitikimui galėtų kiek pakenkti azerbaidžaniečių pyktis. Juk vienas Lietuvos diplomatų (lyg ir ambasadorius Budapešte Renatas Juška) savotiškai supranta Kalnų Karabacho teritorijos problematiką, o pačios Rusijos protektoratu de facto linkusią būti Armėniją laiko strategine partnere.
Šiam ambasadoriui rašome „lyg ir“, nes URM „nekomentuodama provokacijų“: šis nesirengė atsakyti ir į raštu pateiktą klausimą – ar tikrai kalba tie asmenys, kurie įvardijami.
Šių eilučių autoriui keli asmenys privačiai nurodė, kad URM Europos Sąjungos Rytų partnerystės departamento direktoriaus Zenono Kumetaičio balsas – ne toks. Socialiniame tinkle „Facebook“ jo atžala prisistatęs veikėjas, profilyje pasirašęs filosofiniu vardu „Lietus lyja“, irgi tvirtino, kad tai ne jo tėtis. Dar komiškiau tai, kad pasiklausus, ar šio „lietaus“ tariamas tėtis nenorėtų pats pareikšti esąs apšmeižtas, „lietus“ ėmė ir „nustojo lyti“. Pašalino savo įrašus ir užsičiaupė.
Oficialų paneigimų ir patvirtinimų neišstenančios URM pozicijas kiek pagerino portale Delfi.lt Z. Kumetaitį apgynęs etatinis mūsų diplomatinio elito draugas, apžvalgininkas Audrius Matonis. Jis, tarsi leisdamas sąmoningai suprasti, jog žino, kas tas „ne Z. Kumetaitis“, nurodė į Rusijos grėsmę bei šios šalies intrigas, tačiau klausimas, ar suklastotas pokalbis tarp R. Juškos ir „ne Z. Kumetaičio“ – radijo aktorių montažas, neatsakytas.
„Dar prezidento Valdo Adamkaus kadencijų metu pradėtos pastangos plėsti vakarietišką demokratiją į Rytus turėjo stovėti Kremliui skersai gerklės. Rytų partnerystės dimensija yra viena svarbiausių Lietuvos pirmininkavimo ES dimensijų, todėl, tikėtina, vienas pirmiausių Rusijos torpedavimo taikinių“, - rašo A. Matonis delfi.lt (2013 08 05). Sunku nesutikti, bet...
Rusija neprivalo tingėti
Retai kada taip nutinka, kad sutaptų ir Darbo partijos (DP), ir Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD), ir Tarptautinių santykių, politikos mokslų instituto atstovų bei ekspertų nuomonės.
Užsienio reikalų komiteto narys, TS-LKD atstovas Emanuelis Zingeris, parlamento Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vadovas Artūras Paulauskas iš DP (nors kažkada kritikavo jos pirmininką Viktorą Uspaskichą), tradiciškai šią partiją labiausiai prorusiška linksniuojantys politologai – visi sutarė: ruso ranka. Jei tiesiogiai pabijojo įvardyti šalį, tai bent patikino, bet nepadedant, labai profesionaliems (ne Argentinos) žvalgams viskas, girdi, būtų neįmanoma. Tam pritarė ir DP nekenčianti prezidentė Dalia Grybauskaitė. Taigi - kas per provokacija, kuri suvienijo Lietuvos politinį elitą?
Neginčijant rusiško intereso kenkti Lietuvos pirmininkavimui ir noro prilaikyti mus prie dujų vamzdžio, kyla kitų klausimų: kiek apsaugoti mūsų diplomatai nuo tokių nesąmonių ir kiek jie saugosis patys?
Rusijai vargu ar patiks numatomas Rytų partnerystės programoje dalyvaujančių šalių viršūnių susitikimas – to niekas neginčija. Aišku, tai turėtų būti skirta ir tiems, kurie kalba (iš URM), ir tiems, kurie saugo jų blevyzgas (iš VSD). Tik štai, kai kurie su šia problematika susidūrę asmenys nemano, kad pažanga padaryta, ir nemato nieko blogo, jog problema paviešinta.
Ypač turint omenyje, kad žaibas netrenkė netikėtai. Dar 2006 metais Rusijos televizijoje jau būta mėginimo viešinti irgi neva Lietuvos tuometinio užsienio reikalų ministerijos sekretoriaus Albino Januškos tariamą pokalbį su Gruzijos parlamentaru Giviu Tarkamadze. Pokalbio esmė – pasvarstymai, ar nereikėtų nužudyti Baltarusijos opozicijos lyderį Aliaksandrą Milinkevičių. Laidos autoriai tuomet paskelbė A. Januškos mobiliojo telefono numerį. A. Januška tuomet šį pokalbį pavadino klastote.
Buvęs VSD kontržvalgybos pareigūnas Kastytis Braziulis:
„Jeigu į Youtube.com įkelta tokia informacija, sakykime – sprogstamasis užtaisas, kuris yra skirtas kitai auditorijai, bet ne Lietuvai, tai labai gerai, kad pradėta aiškintis, o ne nutylėta. Gal tikrai vyksta labai svarbūs ir nešvarūs dalykai, gal mūsiškiai pradės galvoti ir imsis priemonių.
Saugumo padėtis valstybėje apibūdintina trimis variantais. Pirmasis variantas. Uždaras VSD seka kiek įmanoma daugiau žmonių, organizacijų, informaciją teikia prezidentei. Saugumas bijosi visuomenės ir su ja nebendrauja, dirba lyg nuolatinio karo sąlygomis.
Antrasis variantas. Saugumas – lyg verslo struktūra. Jame dirba daug „uždarųjų akcinių bendrovių“: vienos veikia kaip URM, kitos – tarsi energetikai, trečios – pagal mažumas, yra ir pasiruošusių terorizmui. Visos daro tą patį, renka informaciją pagal užsakymą, reketuoja verslininkus, daro verslą. Trečiasis variantas. Bendradarbiavimas. Visi kovoja su grėsmėmis valstybei, piliečiams, visi dirba vienam tikslui. Taigi, pažangos nėra, nes mūsų kontora, manau, yra pirmasis variantas.“
Dar vienas blogis VSD, pasak K. Braziulio, ištiko, kai VSD pradėjo dominuoti policininkai ir statutinės instrukcijos. „Policininkas ir žvalgas – skirtingi žmonės, visiškai skirtingai mąstantys ir suvokiantys pasaulį. Šiuo metu kontoros padalinių vadovai yra policininkai, o jauni žmonės, kurie dabar ateina būriais, – karo akademijos absolventai, arba, kitaip tariant, kareiviai. Tačiau labai svarbu tai, kad jaunimui nebūtina nieko daryti ir galvoti, jiems tereikia klausytis ir užrašinėti pokalbius“, – pastebi jis.
Buvęs VSD vadovas Mečys Laurinkus:
„Mano manymu, tiesiog privalomas techninis tyrimas. Kitaip tai gali kartotis. Kai vieną kartą bus nustatyta, kas yra kas, tada taps aišku, kad valstybė gali nustatyti ir nubausti. <...> Tokio pobūdžio „nedengtas“ ryšys gali būti „nuimtas“ bet kuriame pasaulio taške. Tai techninė dalis – ryšys nėra apsaugotas. O klausti, kas jį nuėmė, profesionalų, tyrėjų darbas. <...> Teoriškai gali bet kas. <...> Nustatant naudojama plati kontržvalgybinė analizė. Ji susiaurina paieškos lauką ir leidžia galiausiai lokalizuoti šaltinį. Tai tiesiog reikia daryti.“
Pasak M. Laurinkaus, neatmestina ir vidinio URM santykių aiškinimosi versija, kurią kategoriškai atmeta M. Zingeris ir kiti URM mūru ginantys politikai bei apžvalgininkai. „Niekada negali sakyti niekada. Kontržvalgyboje tokių ribų būti negali. Kontržvalgyba visada pradedama nuo savęs: nuo savo valstybės, institucijų – tikrinama, atmetama analizės keliu. Ir einama tolyn. Versija, kad šaltinis gali būti savoje institucijoje, – neatmestina ir ją, manyčiau, reikia tikrinti“, – aiškino buvęs VSD direktorius.
Balsas.lt primena:
Juokinga tai, kad dalį įrašų, dėl kurių jau atsistatydino vienas diplomatų, imta šalinti iš interneto, kai net tinginys galėjo pasidaryti kopijų, nekalbant apie rusų profesionalus, kuriems iš naujo juos įkelti būtų tiek pat sunku, kaip prispjaudyti A. Butkevičiui, A. Linkevičiui saulėgrąžų į kišenes. Visa ši istorija atskleidė tik vieną dalyką – diplomatiniame korpuse toli gražu ne visi gerbia premjerą, užsienio reikalų ministrą ir jo viceministrus. Kartu ten nirštama, kad negalima pažiūrėti: „Kokia gi kolegos „Blackberry“ telefone žinutė?“
Tuo tarpu žvalgais apsimetę policininkai ir kariškiai gaudo neegzistuojančius teroristus ir rašo ataskaitas apie Rusijos grėsmę. Jei pažanga ir yra, tai ji tokia: anksčiau didžius Lietuvos diplomatus išstatydavo pajuokai, kaip nevykėlius „kilerių samdytojus“, o dabar ES tarybai pirmininkaujančios šalies užsienio reikalų žinybos klerkai viešai ginčijasi dėl saulėgrąžų premjero kelnėse bei demonstruoja etnoistorinį neišprusimą bei pakankamai siaurą akiratį, o tradiciniai draugai bei rėmėjai perspėję, kad jų netekę mes neva neteksime visos diplomatijos. Kitados jau raudota, kad jos neteksime netekę A. Januškos, o VSD dings lyg dūmas, atsisakius vieno KGB rezervininko paslaugų. Tuo tarpu, tautoje juokaujama, kad už senus anekdotus reikia į akį durti. Solidarus Darbo partijos, konservatorių ir šiaip visų įtakingųjų nepasitenkinimas pačiu faktu rodo arba visų vienodą ir nuoširdų rūpestį valstybe (oi kaip kai kas gali supykti!) arba faktą, kad tikra ar tariama provokacija labiau aktuali mūsų politinei vidaus ir įtakų rinkai.
Mažytė abejonė: ar nebūtų keistai paradoksalu tai, jog minėta Rusijos provokacija taip keistai ėmė ir sutelkė DP, TS-LKD ir net TSPMI bei kitus valstybės ramsčius, suvienodino jų frazes bei išraiškas? Gal čia taip todėl, kad visi turi pagrindo būti nepatenkinti dėl savų priežasčių? Pokalbiuose tyčiojamasi ir iš V. Landsbergio, ir iš E. Zingerio, ir iš A. Butkevičiaus, ir iš V. Uspaskicho deleguoto viceministro. Gi į Rusijos pusę rodo ta pati kompanija, kuri mus gąsdino, kad žūsime netekę Albino Januškos ir Arvydo Pociaus. Galima tikėti, kad kompanija teisi, tačiau visgi reikia turėti omenyje, jog galimi ir paprastesni scenarijai, nei peršama sąmokslo teorija.
URM Generalinė inspekcija jau vykdo tyrimą, kaip ir VSD. Bandys rasti - kas, ką ir kam provokuoja bei, reiktų tikėtis, kada tai baigsis. Belieka pakartoti klausimą - kas per geniali provokacija suvienijo Lietuvą sofistikuotos grėsmės akivaizdoje? Nuo Uspaskicho iki Grybauskaitės? Kas dabar bus?
****
Pokalbyje, kuris į interneto Youtube.com tinklą įkeltas 2013 m. liepos 8 d., pasakojamos užkulisinės santykių su šių šalių atstovais peripetijos bei tyčiojamasi iš kai kurių Lietuvos politikų. Pokalbis esą vyksta 2013 m. balandžio 4 d., rengiantis premjero Algirdo Butkevičiaus vizitui į Sankt Peterburgą.
Kalba netaisyta: R. J.: „O, Dievuliau, ir jis tikisi, kad visiems atvykusiems premjerams, Rusijos premjeras, skirs laiko, taip?“ Z. K.: „Taip. Skirs, skirs. Su vertėju važiuoja.“ R. J.: „O kramtoškės Butkevičiui įdėjot į kišenę?“ Z. K.: „... Siemkų, siemkų įdėsim.“ R. J.: „Gal tabako kokio uostomojo, kad būtų labai kietas mūsų Butkevičius.“
Z. K.: „Nežinau, kaip ten bus, nes šiaip tai labai nepasiruošę ir šneka bile ką. Mes rašom vieną, o ten, matyt, žinai, yra spaudimas iš verslo struktūrų, stambių veikėjų – kalbėti visai ką kitą. Tai kas ten realiai bus kalbama – aš nežinau. Važiuoja iš ministerijos Germanas, daugiau nieko neima. Norkus, aišku, bus. O šiaip su Ukraina, Baltarusija praeitą savaitę konsultacijas turėjom.“ R. J.: „Andrej Krivoj proviol?“ (Andrius Krivas – Užsienio reikalų viceministras, gimęs Rusijoje ir ten baigęs diplomatinius mokslus – Balsas.lt).
<...> Kaip Andrej Krivoj? Viską pasako, ką užrašot, tikriausiai? Z. K.: „Viską, viską. <...> Bet taip išmoksta, žinok, kaip penketukininkas. <...> Viską atvaro, atpila ten. Ne, šiaip, žinai, neblogai. Gilinasi. Tik tiek, kad ten... Gal taip ir turi būti. Žinai, kaip ministras mnie poruchil, nie poruchil – labai subordinuotas.“ R. J.: „Tai pats kažką spręs, ar jau viską ten „Blackberry“? Dabar viskas blekberiais. Buvau su Leškevičiumi (Vytautas Leškevičius – prieš Europos Parlamentą neseniai apsijuokęs užsienio reikalų viceministras – Balsas.lt), galvojau prie progos pašnekėsiu.... Bet per du vizitus – praktiškai keturias dienas – jam telefonas nesuskambo nė karto. Ir jis niekam neskambino, bet pirštukais visus darbus atliko.“ Z. K. „Nu jo, jo jo. Šitas žanras čia pažengęs toli yra. “
